Paslaptingi statiniai vandenyje

1854-ais metais Okinavą, aplankė rusu fregata «Paiadė». Laivui vadovavo kapitonas Putianinas, o jo sekretorius ir metraštininkas buvo būsimasis rašytojas Ivanas Gončiarovas.

Oficialus kelionės tikslas buvo «ekspedicija į rusų valdas Amerikoje», tačiau tikrasis tikslas buvo kur kas paslaptingesnis ir svarbesnis – rusija norėjo bet kokiais įmanomais būdais užmegzti prekybinius ir diplomatinius ryšius su Japonija, kuri ilgą laiką buvo laikoma europiečiams tarsi “knyga po septyniais užraktais”. Rusijos imperija tada dar nežinojo kokios paslaptys saugomos senosiose Japonijos žemėse.

Nepaprasti atradimai

Tik 1986-ais metais pirmą kartą buvo paskelbta apie priešistorinius radinius Riūkiū – mažyčių salų archipelage, nusitęsusiame keletą šimtų kilometrų nuo pietinės Japonijos iki pat Taivano salos. Ypač išgarsėjo paskutinė archipelago sala Jonaguni – pamėgta nardytojų vieta. Vienas jų, Kičachiro Aratake, kartą maždaug 6 m gylyje atsitiktinai pastebėjo didžiulius taisyklingos geometrinės formos blokus. Net jei šie blokai būtų vien tik gamtos sukurti, nardytojui būtų pakankamai pasisekę: jis aptiko nuostabų objektą, galintį nustebinti netgi patį priekabiausią nardytoją. Tačiau daugybė vienoje vietoje esančių taisyklingų geometrinių figūrų iškėlė mintį, kad tai ne natūralus dugno reljefas, o kažkas kitką. Aratake apie savo radinį pranešė specialistams.

Naujiena pasklido akimirksniu, spauda tiesiog sumirgėjo sensacingomis antraštėmis. Tačiau mokslininkai neskubėjo išsakyti savo nuomonės. Jeigu sutikti su teiginiu, kad šie objektai – žmogaus rankų darbas, tada reikės daug ką peržiūrėti. Netgi apytiksliai skaičiavimai rodė, kad Jonaguni objektų amžius yra apie 10 tūkst. metų, kai Pasaulinio vandenyno lygis buvo 40 m žemiau, nei dabartinis. Netoliese buvo rastos augalinės liekanos, kurioms buvo irgi tiek pat metų. Istorikai ilgai tylėjo, nežinodami ką pasakyti, tačiau galų gale pareiškė, kad tai gamtos, o ne žmogaus rankų kūrinys.

Rimtai į šį atradimą pažiūrėjo tik Riūkiū universiteto (Okinava) profesorius, pripažintas jūrų geologijos ir seismologijos srities specialistas Masaaki Kimura. Profesorius buvo žinomas ne tik savo moksliniais darbais, bet ir buvo užkietėjęs nardymo mėgėjas. Žinoma, Kimura labai rizikavo savo reputacija. Tačiau jis atkakliai, visiškai be jokio palaikymo, tvirtino, kad radiniai – tai žmogaus rankų darbas, kol jam į pagalbą neatėjo Gremas Henkokas. Šis istorikas visiškai nemėgo kabinetinio darbo ir buvo įsitikinęs šalininkas hipotezės, kad senovėje egzistavo labai išsivysčiusi civilizacija. Apie tai Henkokas parašė keletą knygų, kurios buvo labai populiarios.

1997-ų m. rugsėjo mėnesį Henkokas atvyko su filmavimo grupe į Jonagunj. Šioje kelionėje taip pat dalyvavo Bostono universiteto profesorius Robertas Sochas, kuris priklausė grupei istorikų, tvirtinusių, kad žymiojo Egipto Sfinkso amžius yra ne mažiau kaip 25 tūkst. metų. Henkokas tikėjosi, kad jo ir Kimuros idėjas palaikys ir Sochas, tačiau taip nebuvo. Sochas tvirtino, kad nerado aiškių žmogaus veiklos pėdsakų. Netgi atvirkščiai… Viskas todėl, kad monumentas sudarytas iš smiltainio, kuris dėl jūros bangų, lietaus ir vėjo poveikio įgauna formas, panašias į laiptus ir terasas, jame atsiranda beveik idealaus tiesumo įtrūkimai. Ir jie atsiranda 90 ir 60 laipsnių kampu vienas kito atžvilgiu. Stai iš kur šios taisyklingos geometrinės formos! Tokiu atveju pirminė R.Socho išvada buvo tokia: tai ne žmogaus rankų darbas. Nors jis sutiko, kad per keletą panirimų į jūrą neįmanoma absoliučiai viską apžiūrėti, todėl jis galėjo praleisti kai kurias detales. Būtent apie šias detales Kumira užsiminė Sochui.

Japonų kolegos argumentai (detalių fotonuotraukos) privertė Sochą pripažinti, kad nors ir yra panašumų tarp uolų saloje ir monumento detalių, tačiau tarp jų yra ir didelių skirtumų. Kaip galima paaiškinti, kad monumente šalia vienas kito i išdėlioti visiškai skirtingo tipo detalės: tai statmenai nurėžtas kraštas, tai apvali skylė, tai laiptuotas nusileidimas, tai dealiai tiesi siaura tranšėja?.. Jeigu šių objektų “kūrėjas” būtų vandenynas, tai formos visoje uoloje būtų vienodos ar labai panašios viena j kitą. Tam įsitikinti pakanka šiek tiek pasižvalgyti toliau nuo monumento. Be to, atskirai nuo uolos gulintys blokai yra visai ne toje vietoje, kurioje jie turėjo nukristi, veikiami Žemės traukos jėgos. Visi šie blokai tarsi specialiai surinkti į vieną vietą. Ir dar – niekas negali paneigti, kad monumente yra pakankamai gilios simetrinės tranšėjos ir kiti elementai, kurių susidarymą visiškai negalima paaiškinti natūraliu gamtiniu poveikiu. Taigi, Sochui nieko kito neliko, kaip prisipažinti: “Po susitikimo su profesoriumi Kimura aš negaliu visiškai paneigti tikimybės, kad Jonaguni monumentas, bent jau dalinai, apdorotas ir pakeistas žmogaus rankų. Profesorius Kimura nurodė keletą svarbių elementų, kuriuos mačiau savo pirmojo trumpo vizito metu.”.

Abu specialistai kol kas sutiko su kompromisu, atsisakydami kraštutinių pažiūrų. Šių mokslininkų bendra išvada skamba taip: monumentas priklauso taip vadinamoms “tera-formuotėms”. Tai reiškia, kad pirminis natūralus pagrindas, pvz., jau gamtos jėgų apdorota uola, vėliau žmogaus rankomis buvo papildyta ir apdorota. Tokios “tera-formuotės” nėra kažkas visiškai neįprasto, jos buvo gana paplitusios Senajame pasaulyje…

Šaltinis: Mįslės ir faktai 2010 (nr. 03)