Filadelfijos eksperimentas

Log Ailendo rytuose yra Montauko centras, niujorkiečiams žinomas savo puikia gamta ir pakrantės švyturiu. Į vakarus nuo švyturio yra užleista karinių oro pajėgų bazė. Oficialiai uždaryta 1969 m. ji buvo atkurta ir kurį laiką veikė be JAV vyriausybės sankcijos. Kas finansavo bazės palaikymą irgi neaišku. Visa tai tik didina jos paslaptingumą.

 

Manoma, kad Montauko projektas susijęs su reiškiniu, kurį 1943 m. patyrė karinis laivas “Eldridž”. Tai vadinamasis Filadelfijos eksperimentas, kai laivas tiesiog išnyko atliekant laivų maskavimo (nematomumo) tyrimus. Apie 30 m. buvo vykdomi slapti tyrinėjimai, apimantys ir elektroninę smegenų analizę bei poveikį žmogaus protui. Kulminacija buvo 1983 m., kai pavyko sukurti kanalą erdvėlaikyje į 1943-uosius.

 

Filadelfijos eksperimentas žinomas ir “Vaivorykštės” projekto pavadinimu. Jo paskirtis – surasti būdus, kad karo laivai nebūtų priešo matomi. Tuo tikslu aplink laivą sukurdavo “elektromagnetinį burbulą”, ekraną, pro šalį nukreipiantį radarų signalus. Bet paaiškėjo ir šalutinis efektas – laivas tapo nematomas ir paprasta akimi, o taip pat tapo perkeltas erdvėlaikyje. Jis nepaaiškinamu būdu atsirado už šimtų mylių Norfolke, Virdžinijoje. Laivo komandai perkėlimo rezultatai buvo nedžiuginantys. Daugelis negalėjo paeiti nesiremdami į sienas, o išgyvenę liko psichiniais ligoniais.

 

“Vaivorykštės” projektas buvo sustabdytas. Projekto vadovą Džoną fon Neimaną perkėlė į Manheteno projektą, skirtą atominės bombos sukūrimui. Apie tai, kas vyko toliau, vertingiausią informaciją pateikė Prestonas Nikolsas, 10 m. dirbęs Montauko projekte ir galėjęs susipažinti su jame naudota įranga. Nepaisant “smegenų praplovimo” ir grasinimų, jis paviešino savo pasakojimą.

 

1971 m. jis įsidarbino BJW (vardas išgalvotas) Long Ailende. Po kelių metų gavo mokslinį laipsnį elektrotechnikos srityje ir pradėjo specializuotis ties elektromagnetiniais (EM) reiškiniais. Gavo finansavimą telepatijos tyrimams – nustatymui, ar ji egzistuoja. Jis padarė prielaidą, kad jos principas turi būti panašus į radijo ryšį. Nustatė esant “telepatine banga”, kai kuriais aspektais besielgiančią panašiai į radijo bangas. Tačiau paaiškėjo, kad ji ne tokia. Tai sukėlė Nikolso susidomėjimą metafizika.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

1974 m. jis pastebėjo keistą savybę, būdingą visiems ekstrasensams, su kuriais dirbo. Kasdien tuo pačiu metu visiems jiems tarsi užsiblokuodavo mąstymas. Spėjo, kad tai išorinio EM poveikio rezultatas, ėmėsi tirti, kaip EM veikia žmones. Jis nustatė, kad kai tik atsiranda spinduliavimas 410-420 Mhz diapazone, žmonės praranda nuovoką ir atsigaudavo tik maždaug po 20 min. pasibaigus spinduliavimui.

 

Tada ėmėsi ieškoti tokio spinduliavimo šaltinio. Atsekė iki Montauko centro ir nustatė, kad signalą siunčia bazės raudonai-balta radaro antena (karo laikų “Išmintingo radaro” gynybos sistema). Pradžioje manė, kad signalas siunčiamas atsitiktinai. Atidžiai apžiūrėjus, paaiškėjo, kad bazė tebeveikia. Apsauginiai tepasakė, kad anteną naudoja FAA (Federalinė aviacijos valdyba). Daugiau išsiaiškinti tada nepavyko.

 

Tik 1984 m. paskambino Nikolso draugas ir pranešė, kad bazė visiškai apleista, tad verta ten nuvažiuoti ir pasižvalgyti. Ten jis rado visišką betvarkę – taip kariškiai bazių nepalieka. Pastebėjo puikią aukštos įtampos įrangą, kurią panoro nusipirkti (tikėdamasis gauti pigiau). Paskambino į valdybą ir pasikalbėjo su moterimi, kuri maloniai sutiko patarpininkauti. Tačiau ji neatsiliepė, ir Nikolsas vėl paskambino jai po 3 savaičių. Ji pranešė, kad nepavyko surasti, kam priklauso ta įranga. Dar po dviejų savaičių, jis buvo nukreiptas pas vyriškį Bejonne, Niu Džersyje. Šis nieko nenorėjo aptarinėti telefonu, tad teko su juo susitikti. Jis pareiškė, kad atsisako pripažinti įrangą kaip priklausančią jam, tad Nikolsas galėtų ją tiesiog pasiimti. Jis davė į oficialų dokumentą panašų popierių, kurį parodžius, atseit, visi paliks Nikolsą ramybėje. Jis nurodė Montauko bazės prižiūrėtoją, kuris turėjo parodyti įrangą.

 

Po savaitės Nikolsas nuvyko į bazę ir Andersonas atrodė labai įtarus. Jis leido paimti viską, ką galėjo išsivežti tuo kartu, bet neleido atvažiuoti vėl. Tąkart Nikolsas buvo atvykęs su ekstrasensu Brainu. Jie nutarė apšniukštinėti bazę ir išsiskyrė. Pastate Nikolsas rado žmogų atrodantį kaip benamis. Tasai papasakojo, kad gyvena ten nuo pat bazės uždarymo ir kad prieš metus buvo atliktas eksperimentas, po kurio visiems “pasimaišė”. Pasirodė, kad jis pažįsta Nikolsą, tačiau tasai jo neprisiminė. Jis sakėsi dirbęs techniku.

 

Paliko benamį ir surado Brainą, kuris skundėsi netvarka ir sakėsi jaučiąs stiprias vibracijas. Jo jutimų apibūdinimas sutapo su benamio pasakojimais. Tačiau jo manymu, svarbiausia buvo proto valdymo jutimas. Tai buvo įdomu, bet jie buvo atvažiavę įrangas. Išsivežė nemažai vertingų įrenginių.

 

Po kelių savaičių Nikolsą nustebino lankytojas laboratorijoje. Jis pasirodė netikėtai, nepaskambinęs ir nepasibeldęs. Jis pasisakė pažįstąs Nikolsą ir jo pasakojimas patvirtino benamio ir prižiūrėtojo žodžius. Jo Nikolsas irgi neprisiminė.

 

Nikolsas buvo tikras, kad Montauko bazėje kažkas nutiko, tačiau vis dar nelaikė tai rimtu dalyku. Stebino tik, kad jį pažinojo nemažai žmonių. Tad jis apsigyveno arčiau centro. Vaikščiojo po barus ir pliažą, vietinių klausinėdamas apie bazę. 6 liudininkai tvirtino, kad rugpjūtį snigo. Neaišku iš kur atlėkė uraganiniai vėjai. Tai buvo palydima pasakojimais apie būriais į miestą įsiveržiančiais gyvūnais. Nikolsas į tą vietą ėmėsi vežtis ekstrasensus, kurių jutimai patvirtino vietinių pasakojimus. Pasikalbėjus su policijos šefu, keistų nutikimų sąrašas pasipildė. Būdavo dviejų valandų laikotarpiai, kai nusikaltimų smarkiai pagausėdavo.

 

1986 m. liepą Nikolsas nusprendė vykti į Čikagą, USPA (JAV psichotropinė asociacija). Tai sukėlė nemažą triukšmą. Buvo nuspręsta informuoti vyriausybę. Per pažįstamus buvo susisiekta su senatoriumi, kuris, susipažinęs su surinkta medžiaga, įsitikino, kad bazė, po jos oficialaus uždarymo, buvo tebenaudojama. Tačiau net turėdamas ypatingus įgaliojimus, jis sunkiai gaudavo informaciją. Jam nepavyko nustatyti nei vyriausybės dalyvavimo požymių, nei finansavimo šaltinių, nei jokių veiklos ataskaitų. Galų gale jis nusišalino.

 

Projektas “Mėnulio šviesa”

 

Tačiau net jei senatoriui būtų pavykę gauti ieškomus dokumentus, jie nebūtų paaiškinę paties Nikolso problemos. Jį tebepažino nepažįstami žmonės. Padirbėjus su Dunkanu, pokyčiai dėl atminties pasisuko į gerąją pusę. Tačiau jis juto, tarsi gyventų dviejuose laikuose. Kadangi dalis atminties buvo blokuota, buvo trys tos problemos sprendimo būdai. Pirma. Stengtis prisiminti kitą laiką, pamažu atstatant praeities įvykius (galbūt, panaudojant hipnozę). Bet tai buvo neįgyvendinama. Antra, savame laike paieškoti užuominų ar paliudijimų, patvirtinančių kito laiko egzistavimą. Trečia, pasinaudoti technologijomis. Tam reikėjo sukurti teoriją apie tai, kaip buvo sukurtas kitas laikas ir kaip Nikolsas jį paliko.

 

Trečias variantas pasirodė paprasčiausias, kaip bebūtų keista. Prasidėjo 1989-ieji. Nikolsas pradėjo paieškas BJW įmonėje, kurioje tebedirbo, kalbėjosi su įvairiais žmonėmis ir išsiaiškino kiek galima nesukeliant įtarimo. Jis vaikščiojo po teritoriją tikrindamas savo reakciją į vienas ar kitas vietas. Ypatingas suirzimas pasijuto priartėjus prie vienos patalpų. Viduje tarsi viskas apsivertė. Jis paskambino į duris ir išgirdo atsakymą, kad įeiti draudžiama. Pasirodo, tai buvo užslaptinta vieta.

 

Išaiškėjo, kad prieigą į kambarį turi tik 10 žmonių. Jam pavyko rasti du, kurie jame buvo, tačiau tie pasakė, kad nieko pasakoti negali. Kažkuris paskundė, nes prisistatė saugumo atstovas. Teko laikinai tyrimą nutraukti.

 

Po metų minėta patalpa buvo “išvalyta”, durys tapo atviros visiems. Buvo akivaizdu, kad anksčiau čia buvo daug įrangos. Dėmės ant grindų rodė, kad čia stovėjo keturi apvalūs prietaisai, lyg induktyvinės ritės. Kambaryje liko aukštos įtampos laidai. Nikolsą visą tarsi purtė. Patalpos viduje jis rado liftą, kurio viduje tebuvo du mygtukai: “Rūsis” ir “Pirmas aukštas”. Šalia buvo skaitmeninė panelė. Nusprendė nuvažiuoti į rūsį, tačiau liftas neatsidarė, o balsas liepė surinkti asmeninį kodą.

 

Kodo jis nežinojo ir pasigirdo sirena, trukusi apie 30 sek. Atvyko apsauga. Teko vėl laikinai pasitraukti. Nikolsas ėmė apmąstyti neįprastas situacijas. Buvo metas, kai jam ant rankos netikėtai atsirado leikopleistras, kurio prieš 15 min. nebuvo. Taip buvo ne kartą.

 

Nikolsas tiksliai prisiminė priežastį, iš kur ant rankų atsirasdavo sužeidimai. Kitoje tikrovėje jam teko stumdyti įvairius įrenginius, nes tik jo jie kažkodėl neveikė. Kai jam ant rankų atsirasdavo leikopleistrai, jis nueidavo pas medicinos seselę pasitikrinti, ar iš jos jų nėmė. Tai jai pasirodė įtartina ir ji pranešė apsaugai. Teko liautis tikrinti. Bet tai padėjo prisiminti 1978 m. įvykius. Vieną dieną 9 val., sėdėdamas už stalo, pajuto aitrų perdegusio transformatoriaus kvapą, kuris greitai dingo. Tačiau 16 val. jis pasklido po visą įmonę.

 

Neįprasti įvykiai tęsėsi. Nikolsą atpažindavo daug nepažįstamų žmonių. Pradėjo gauti kompanijos viceprezidento lygio korespondenciją. Nuolat kviesdavo susitikimams su kokiais nors tarnautojais, kurių metu visada labai jaudindavosi. Dažniausiai tie susitikimai buvo susiję su kažkokiu projektu “Mėnulio šviesa”. Vienąkart jam kilo intuityvi mintis. Melvilyje BJW rūsyje buvo ypatingai slaptas skyrius. Patraukiau į ten. Paprastai, pereinant iš skyriaus į skyrių, reikia apsaugai pateikti savo leidimą, vietoje kurio jie išduoda kitą (su kitu kodu). Aš priėjau ir paprasčiausiai padaviau savo leidimą, o apsauga man išdavė kitą.

 

Paklaidžiojau po nežinomą vietą instinktyviai rinkdamasis kelią ir priėjau duris, ant kurių lentelėje puikavosi užrašas: “Prestonas B.Nikolsas, projekto direktoriaus padėjėjas”. Tai buvo pirmas fizinis įrodymas, kad vyksta kažkas neįprasta. Prisėdo už stalo ir pervertė visus dokumentus. Stengėsi viską įsiminti. Pasirodo, Nikolsas turėjo antrą gyvenimą, bet apie BJW paslaptis jis negali prabilti 30 m. Dokumentus nagrinėjo 6 val. Išeidamas vėl gavau savo seną leidimą.

 

Po dviejų dienų jis nusprendė pakartoti žygį, tačiau šįkart leidimo negavo, o apsauga nuvedė pas projekto direktorių, kuris paklausė:

 

– Kodėl panorote čia ateiti?
– Padirbėti savo antrojoje darbo vietoje.
– Neturite savo antrosios darbo vietos, – pareiškė direktorius. Aš pažvelgiau į duris, kur kabojo mano lentelė, bet ten jos jau nebuvo. Jį vėl nuvedė pas apsaugą, kuri prigrasino, kad jis nieko niekam nesakytų, ką, atseit, čia matė, nes pasodins į rūsį, o raktą išmes.

 

Nikolsas vis labiau įsitikino, kad jį sudarė dvi asmenybės. Kodėl beveik vienu metu jis dirbo BJW ir buvo Montauke? Matyt vienu metu jis dirbo dviejose kompanijose. Jis prisiminė, kad kartais namo grįždavo visai išsekęs.

 

1990 m. jis ant laboratorijos stogo ėmė montuoti “Delta T” anteną, aštuoniabriaunės formos ir skirtą laiko iškreipimui. Kartą Nikolsas sėdėjo ant sienos ir litavo laidus. Matyt tuo metu laiko iškreivinimas kažkaip paveikė jo atmintį. Jis pradėjo atsiminti praeities nuotrupas, o vieną akimirką op, – ir atmintis beveik atsistatė. 1990 m. liepą jį atleido. BJW kompanijoje jis pradirbo beveik 20 m. Kartu nutrūko ir informaciniai kontaktai.

 

Šaltinis: nso.lt

Rekomenduojami video:


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
...

beskaitant nuo idomaus tyrimo straipsnis pereina i sizofreniko dienorasti…

senis

Girdejau kad siame eksperimente dalyvavo ir pats Einsteinas, tik nezinau tiesa tai ar ne

rašyt išmokit

Beraščio rašliava,o ne straipsnis.

Taip pat skaitykite