Alberto Einšteino darbai iki šiol neišslaptinti

1955 metų balandžio aštuonioliktąją, maždaug pirmą valandą nakties, trūko aorta ir sustojo reliatyvumo teorijos kūrėjo širdis. Tyliai, dalyvaujant tik artimiausiems žmonėms, jo kūnas buvo atiduotas kremuoti netoli Trentono (Niū Džersio valstija) esančiai specialiai įstaigai.

 

Paties Einšteino pageidavimu, jo pelenai buvo palaidoti slaptai. Manoma, kad drauge su juo buvo užkasti pelenai ir paskutiniųjų mokslininko veikalų, kuriuos jis sudegino prieš pat mirtį. Einšteinas manė, kad šios žinios gali pakenkti žmonijai.

 

Yra žinoma, kad didysis fizikas paskutiniaisiais gyvenimo metais aktyviai priešinosi branduolinio ginklo gamybai. Tuo metu jis kūrė vieningą lauko teoriją, kurios esmė viena lygtimi apibrėžti trijų pagrindinių jėgų: elektromagnetinių, gravitacinių ir branduolinių, tarpusavio sąveiką. Veikiausiai netikėtas atradimas ir paskatino Einšteiną sunaikinti savo veikalą.

 

Anot kai kurių Vakarų tyrinėtojų, amerikiečių kariškiai spėjo panaudoti dalį fiziko teorinių išvadų dar iki tol, kol mokslininkas aiškiai suvokė jų keliamą pavojų.
Pirminė užduotis nežadėjo nieko netikėto. Vyko karas, ir specialistai stengėsi, kad jų lėktuvai ir laivai būtų menkai pastebimi priešo lokatorių. Gimė idėja sukurti tokios įtampos elektromagnetinį lauką. kad šviesos spinduliai susisuktų į kokoną, paverčiantį objektą nematomu ne tik žmogui, bet ir jautriems prietaisams. Einšteinui, garsiausiam šios srities teoretikui, buvo pasiūlyta viską apskaičiuoti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

1943 metais Pensilvanijoje eskadriniam minininkui “Aldridge” nutiko keistas dalykas. Laivas, kuriame buvo sumontuoti “nematomumo generatoriai”, ne tik išnyko iš stebėtojų akiračio ir ekranų, bet tartum prasmego kitam išmatavime ir atsirado tik po kelių minučių. Ekipažo nariai atrodė kažkokie apduję.

 

Pasakojimai apie keistą įvykį keliavo iš lūpų į lūpas, apaugdami neįtikėtinais faktais, nors Jungtinių Amerikos Valstijų Karinio jūrų laivyno vadovybė griežtai paneigė visus prasimanymus. Vis dėlto oficialiąja versija, jog nieko nepaprasto neįvyko, mažai kas buvo linkęs tikėti. Atsirado dokumentai, patvirtinantys, kad 1943-1944 metais Einšteinas dirbo jūrų ministerijoje Vašingtone. Atsirado liudininkų, savo akimis mačiusių, kaip išnyko ir vėl išniro “AIdridge”. Keliems žmonėms iš kažkur pavyko išpešti paties fiziko ranka rašytų lapelių su skaičiavimais. Beje, Einšteino braižas buvo gana savotiškas. Pavyko rasti netgi laikraščio iškarpą, kurioje pasakojama apie išlipusius iš minininko ir stačiai jūrininkų akyse ištirpusius jūreivius.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Visa tai galima nuginčyti, nes neišliko svarbiausio dalyko – dokumentų. Daug ką galėtų paaiškinti laivo žurnalai, tačiau jie paslaptingai dingo. Įdomiausia, jog lydinčiojo laivo “Fureset” sargybos žurnalus aukštieji kariniai pareigūnai įsakė sunaikinti, nors tai ir prieštarauja taisyklėms. Didžiojo fiziko rankraščiai, matyt, irgi paaiškintų mums, kur ir kaip pradingo “AIdridge”, bet mokslo vyras nepanoro palikti savo popierių.

 

Skeptikai teigė: “Laivas negalėjo dingti kitame išmatavime vien jau dėl to, kad jokių kitų išmatavimų, be mūsiškio, gamtoje ir nėra”. O, kad viskas būtų taip paprasta! Šiais laikais aksioma mokslininkai laiko teiginį, kad iškreipta erdvė, įsprausta į gravitacinę kolapsę, virsta vadinamąja “Švarcšildo sfera” arba juodąją skyle”, kurioje gali būti įkalinta ištisa Visata.

 

Nedaug kas žino, kad rusų akademikas A.Sacharovas, kaip ir Einšteinas, parašė nemaža kosmologijos veikalų. Gaila, kad dar 1969 metais nedideliu tiražu išleista jo knygelė “Daugialypis Visatos modelis” praktiškai neprieinama platesniems skaitytojų sluoksniams. 0 juk joje Sacharovas pripažįsta, kad greta mums žinomos Visatos egzistuoja ir daugybė kitų, savo bruožais visiškai I mūsiškę nepanašių… Dabar paralelių pasaulių idėja jau viešai pripažinta. Daug mokslininkų tvirtina, kad nebūtina keliauti kosmosą, norint į juos patekti. Į juos galima įsiskverbti nepaliekant gimtosios žemelės, bet galingai energetiškai paveikiant erdvę.

 

Tačiau visa tai – teorijos. 0 praktiškai? Amerikiečių ir rusų mokslininkai kruopščiai renka informaciją apie realius elektromagnetinių laukų poveikio erdvės charakteristikoms faktus. Tiriami fizikiniai reiškiniai, sukeliantys galingus energijos “sprogimus”. Nagrinėjami taip pat ir branduoliniai sprogdinimai, savaime aišku, pasižymintys elektromagnetiniais proveržiais.

 

Sergejus Aieksejenka dirbo Semipalatinsko branduoliniame poligone -turėdavo po sprogdinimų atstatinėti inžinerinius įrenginius. 1973-ųjų vasarą jis drauge su generolu K.Vertelovu ir dar vienu lydinčiuoju asmeniu turėjo apžiūrėti užbetonuotą gręžinio kraštą (trijų kilometrų gylyje buvo padėtas sprogmuo), o po to iš specialaus bunkerio stebėti sprogimą. Sudėtinga technika sutriko, ir galingas smūgis nugriaudėjo, dar stebėtojams nepriartėjus prie gręžinio krašto.

 

“Pajutau, kaip mano koja pakibo kažkokioje erdvėje be atramos, prisimena S.AIeksejenka. – Kažkas mane pakylėjo, prieš mane buvę Vertelovas ir Ivanovas staiga atsidūrė apačioje ir atrodė kažkokie sumažėję. Nebejutau po kojomis pagrindo, atrodė, kad visas žemės rutulys išnyko… Paskui iš apačios pasigirdo labai stiprus atodūsis, tada atsidūriau gilios duobės dugne; Ivanovas išnyko iš mano regėjimo lauko, o Vertelovas atsidūrė ant skardžio krašto – pamačiau jj tarsi pro padidinamąjį stiklą – tikrą milžiną. Paskui banga atslūgo, ir mes visi trys vėl stovėjome ant lygaus paviršiaus, kuris lyg kisielius tirtėjo… Dar po kelių akimirkų pasirodė, tartum nematomos kito pasaulio durys užsivėrė, ir žemė vėl sustingo į akmenį, grąžinusi man realios traukos pojūtį…”

 

Neakcentuosime žodžių “kito pasaulio durys”, – šitai galėjo būti emocinės žmogaus būklės padarinys. Bet negalima nekreipti dėmesio i optinius efektus… Jie įmanomi tik išsikraipius šviesos spinduliams. Ir dar. Aleksejenka prisimena keistą ligą, kuria vis susirgdavo Semipalatinsko bazės darbuotojai. Visi vietiniai ją vadindavo “pakrikimu” arba “gydytojo Žarovo liga”. Šis medikas preparuodavo gyvulius, kuriuos paveikdavo artimas branduolinis sprogimas. Vargšai gyvuliai kelioms paroms tartum “išskrisdavo” iš gyvenimo – nekvėpuodavo, nejudėdavo, o paskui staiga atsikeldavo ir pradėdavo vaikščioti tarsi nieko nebūtų įvykę. Tas pat nutikdavo ir poligono žmonėms.

 

Iki Žarovo atradimo “pakrikusius” paprasčiausiai laidodavo, – pasakoja Sergejus Aleksejenka. – Vėliau jiems leisdavo atsigulti. Aš pats kelis sykius buvau “pakrikęs”. Paskutinis jausmas prieš kritimą – tarsi kažkas iš rozetės ištraukė jungiklį, ir tu lioveisi egzistuoti…”

 

Šie atvejai labai primena “Aldridge” minininko nuotykius. Pamenate liudininkų žodžius, kad jūreiviai “ištirpdavę”, dingdavę iš realaus laiko tėkmės? Beje, panašūs negalavimai kankindavo ir “Lockheed” firmos darbininkus, kurie montuodavo nematomus lėktuvus. Ši technika puikiai užsirekomendavo Persų įlankos karo metu. Anot ekspertų, šių lėktuvų “nematomumo” pasiekiama, naudojant neįprastas medžiagas. Jos savo ruožtu prieš tai apdorojamos “nematomumo generatoriais”, panašiais į tuos, kurie buvo eskadriniame minininke “Aldridge”.

 

Nejaugi kaip tik šią – įsiskverbimo į kitą išmatavimą – mįslę nusinešė į kapus didysis Albertas Einšteinas?


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Dubidla

Pirmas!!!