Nenešiokite svetimų problemų

Kai “padedame” kitiems žmonėms ir sakome “tu tai padarysi, tau viskas gausis, viskas bus gerai” – mes tarsi išduodame jiems kreditą. Tarsi išduodame “psichologinį kreditą” ir, vedini pačių geriausių norų, tokiu “palaikymu” atimame iš žmogaus gyvybinės jėgas.
 
Bet kokio “kreditavimo” atveju žmogus lieka mums skolingas. Mes prisiimam atsakomybę už jį ir kartais nesąmoningai jo pasiekimus pakeičiame savo pasiekimais. O tai gali atsiliepti ne tik mūsų, tačiau ir to žmogaus karmai. Pastebėkite, kaip dažnai mes nesąmoningai įsikišame į kitų žmonių judėjimo, kalbos, veiksmų srautą. Kaip mes net nesusimąstydami užgesiname ir nuvertiname juos.

Kaip dažnai mes vienas kitą pertraukiame?

Kai moteris kompanijoje pertraukia vyrą, viešai pataiso, duoda patarimus – tai yra nepagarbos rodymas. Kalba – tai energija, o dėl kalbos srauto pertraukimo kalbantysis ne tik “pameta mintį”, bet ir netenka pagrindo po kojomis.

Kai moteris (žmona) viešai pataiso, “patikslina” arba išjuokia savo vyrą, ji žemina jo statusą, nuvertina ir rodo nepagarbą. Tai kirčiai jo socialiniam statusui. Žvelgiant giliau, tai vyrą – partnerį pertraukia, nuvertina ir su juo kovoja už valdžią mūsų “vidinis vyras” ir tai vyksta nesąmoningai. Šis procesas daro žalą abiems partneriams ir kenkia jų tarpusavio artumui.

Vyras, pertraukdamas moterį, rodo valdžią. Kartais tokiu būdu bando struktūrizuoti jo požiūriu nesistemingą minčių ir emocijų srautą iš dešiniojo pusrutulio į kairiojo pusrutulio aiškumą ir nuoseklumą.

Kaip dažnai mes keičiame vaiko judėjimo kryptį?

Bėga žmogutis su savo vaikiškais reikalais – jam saugu, jis užsiėmęs savo užduotimis. Dažnai suaugę dėl jausmų pertekliaus sau leidžia paimti vaiką ant rankų ir taip įsikiša į vaiko judėjimo trajektoriją, perneša iš vienos vietos į kitą, nesulaukę, kada vaikelis tai, ką pradėjęs pabaigs, perjungia jį į tai, kas jiems šiuo metu atrodo svarbiau.

Kai vaikas susidomėjęs žaidimu ar emociškai, jis, skirtingai negu suaugę, įsiliejęs į užduotį visiškai. Visa savo esybe. Galima įsivaizduoti, kad jis panėręs į dešiniojo smegenų pusrutulio gilumas. Dėl to jis suaugusiųjų dažnai ir “negirdi”, o suaugę, stovėdami ant “logikos kranto” (kairiojo smegenų pusrutulio) jį šaukia. Reikia laiko, kad kad informacija nukeliautų. Arba ta informacija bus neišskiriama iš aplinkos. Kai vaiką iš gilumos greitai “iškelia”, gaunasi perkrova, kupina isterijos, nuovargio, nenoro kontaktuoti.

Psichologams, dirbantiems su kūnu, daug tenka dirbti su nepabaigtais, nutrauktais judesiais. Kai dėl kokių nors priežasčių nutraukiame kūno judesį, daugelyje lygių susiformuoja blokas. Iš jo “išauga” įvairiausi simptomai.
Kai dažnai keičiame vaiko judesio trajektoriją, mes “vagiame” jo jėgą, jam leidžiame suprasti – mes dievai ir tu mažai ką gali įtakoti. Vaikas tampa labiau susikaustęs ar agresyvus, užsispyręs ir impulsyvus. Praranda iniciatyvą.

Visa ši mūsų sąmoningai nesuvokiama nepagarba mažojo žmogučio procesams ir dinamikai jam palieka įspūdį, kad “aš negaliu nieko įtakoti”.

Ir suaugęs žmogus būna stumdomas nuo užduoties prie užduoties. Jeigu tai suvokiame ir imamės gerbti artimųjų procesus, leisti žmonėms baigti tai, ką yra pradėję arba derinti užduotis, santykiuose iš karto atsiranda daugiau pasitikėjimo.

Kaip dažnai mes kišamės neprašyti?

Kaip dažnai mes kišamės su savo neprašytais vertinimais, “įžvalgomis”, haliucinacijomis ir patarimais? Kaip dažnai mes už kitą žmogų darome ką nors, ką gali jis pasidaryti ir pats?

Kai tėvai ateidami pas suaugusius vaikus į svečius pradeda “padėti” – tai ne pagalba, o neįgalinimas. Tai – žmogaus jėgų, patirties ir atradimų atėmimas. Bet kokio amžiaus žmogui tokiu būdu siunčiama žinutė: tu mažas, silpnas ir be manęs nesusitvarkysi. Ir tai nėra meilė, tai – papirkimas ir bandymas sau pačiam įrodyti savo svarbą. Tai bandymas tapti arba likti Dievu vaiko akyse.

“Tas, kuris turi problemą, gali ją nešti ir tik jis vienas gali ją nešti. Jeigu kitas nori nešti ją už jį, tai pirmasis tampa silpnu… Jeigu aš matau problemą pas kitą ir būtinai noriu jam tai pasakyti, tai laikausi, nesakau ir tai man kainuoja jėgų. Jėgos, kurios man kainuoja šitas laikymasis, tampa ir to žmogaus jėgomis. Staiga jam ateina į galvą tai, ką aš norėjau pasakyti. Kadangi ta mintis atėjo jam pati, jis gali ją priimti.

Jeigu neišlaikau ir noriu jam būtinai ką nors pasakyti – jaučiu palengvėjimą, kad jam tai pasakiau. Bet aš atėmiau jo jėgas. Netgi jeigu tai, ką norėjau pasakyti, yra teisinga, jis negali to priimti, nes tai ateina ne iš jo. Taigi toks susilaikymas yra pagarbos ir meilės pagrindas”, – Bertas Helingeris.

Kaip dažnai mes kitiems sakome “Viskas bus gerai”?

Kai už kitus priimame sprendimus, duodame patarimus – mes kalbame vaidindami Dievą. Tokiu būdu iš artimųjų atimame galimybes patiems pajausti save, savo jėgas, savo poreikius. Tarp kitko, psichologas neturi teisės duoti patarimus: eiti ar neiti į darbą, susieiti ar išsiskirti ir panašiai. Jeigu taip pataria – laikas jo paties asmeninei terapijai.

Jeigu jums artimas žmogus jums pasakoja kaip jam yra sunku, kiek jis turi atlikti užduočių, jūs vietoje to, kad siūlytumėtės padėti, pasakykite: “Matau, kad užduočių daug. Bet jos štai tokios (ir parodykite jų kiekį rankomis), o tu esi štai toooks. Aš tikiu tavo jėgomis ir gebėjimais. Jeigu reikės – aš šalia, bet žinau, kad tai yra tavo jėgoms”. Jeigu žmogus jums skundėsi tikrai nuoširdžiai, o ne norėdamas jumis manipuliuoti, po tokių jūsų žodžių jo akyse pamatysite džiaugsmą ir dėkingumą. Taip jūs neatimate jėgų iš jums artimo žmogaus!

Kai nustojame būti “geručiais” sau ir kitiems, tada kartu su mumis esanti minia tampa mažesnė, o sąžiningumo, gerumo ir Meilės jėgų mūsų gyvenime atsiranda daugiau.

Šaltinis: ezoterinis.blogspot.lt