Laiko mašina jau buvo išrasta

Kuris iš mūsų bent kartą gyvenime nesvajojo pakeliauti laiku?

Gundo ir galimybė sužinoti savo ateitį arba pasikapstyti kito praeityje…

Visai neseniai aparatas, vadinamoji laiko mašina, galinti perkelti fizinį kūną į kitą laiką, ir prietaisas chronovizorius, leidžiantis tik žvigtelėti į tolimą praeitį ar kilstelėti ateities šydą, egzistavo tik fantastinių kūrinių puslapiuose.

Juk daug šiuolaikinės technikos pavyzdžių sugalvojo rašytojai fantastai: robotus, metro, mikrobangų krosneles ir kt. Tad kodėl bent viena akimi nežvilgtelėjus į ateitį ar gūdžią praeitį?

Įkvėpė meilė menui

Nuostabų aparatą, gebantį fiksuoti ir atkurti praeities reiškinius, išrado tėvas benediktinas Pelegrinas Ernetis, kvantinės fizikos specialistas. Šią idėją vienuolis brandino ilgiau kaip 40 metų.

Melomanas, senovės muzikos žinovas vienuolis žūtbūt nusprendė sužinoti, kaip buvo atliekama viena garsi opera, kurios premjera įvyko Romoje 169 m. prieš Kristų. P.Ernetį įkvėpė ir Pitagoro teorija, kad iš instrumentų į erdvę išsiveržę muzikos garsai virsta į atomus panašiomis dalelėmis.

1926 metais gimęs P.Ernetis dėstė teologiją, labai domėjosi egzorcizmo (piktųjų dvasių išvarymo) istorija. Deja, 1994 metais jis mirė labai keistomis aplinkybėmis.

Gėris ar prakeiksmas

Tėvas Ernetis draugavo su 12 mokslininkų, tad savąja laiko mašinos idėja užkrėtė ir juos. Tarp jo bičiulių buvo ir Verneris fon Braunas, jis vadovavo darbams kuriant raketą Fau-2, vėliau – konstruojant raketnešius JAV, taip pat 1938 metų Nobelio premijos laureatas, pirmojo branduolinio reaktoriaus kūrėjas Enrikas Fermis.

Praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmetyje apie laiko mašiną kalbėta kaip apie svajonę, kuriai nelemta įsikūnyti. Bet 1972 metais tėvas Ernetis, kalbėdamas su Romos laikraščio žurnalistu, tarstelėjo: „Nežinau, ar chronovizorius gėris, ar prakeiksmas?“ Mokslininkas paaiškino, kad šis prietaisas gali būti panaudotas bet kokiai informacijai iš bet kokio istorijos laikotarpio išpešti, o tai nepaprastai pavojinga žmonijai.

Vėliau amerikietis mokslininkas Beirdas Spaldingas privataus pokalbio metu pripažino Ernečio sėkmę ir papasakojo ne tik matęs patį aparatą, bet ir dalyvavęs keliuose sėkminguose bandymuose. Jis tikino, kad vienuolis įkūnijo utopišką svajonę – tikrai klausėsi operos senovės Romoje.

„Aš ten buvau!“

Kitas eksperimentas, kurio liudininku buvo B.Spaldingas, išgąsdino visus jo dalyvius. Jei tikėtume amerikiečiu, chronovizorius perkėlė P.Ernetį ir jo bičiulius ten, kur Kristus tą akimirką sakė pamokslą.

„Kelionė laiku įmanoma! – pareiškė B.Spaldingas. – Aš ten buvau. Viskas truko neilgai, bet aiškiai, ne taip, kaip būna sapne. Mes visi buvome apstulbę“. Netrukus Beirdas dingo be pėdsakų.

Apie paslaptingąjį chronovizorių pasakoja ir prancūzų dvasininkas tėvas Fransua Briunas, gausybės premijų laureatas, senovės kalbų tyrinėtojas, antgamtinių reiškinių žinovas ir tėvo Ernečio draugas.

Savo knygoje prancūzas praneša apie neregėtą aparatą, apie pirmuosius pojūčius eksperimentuojant su elektroniniu oscilografu, kurį benediktinas sukonstravo Milano katalikiškajame universitete kartu su tėvu Agostinu Džemeliu – gydytoju ir teologu. Šių eksperimentų tikslas buvo siekti, kad praeities balsai skambėtų gryniau. Po begalinių bandymų gimė hipotezė. Ji P.Ernečiui pasirodė neįtikėtina ir fantastiška, bet reali: visos elementariausios dalelės gyvena ir išlieka gyvos dimensijoje, kurioje yra garso bangų. Jis svajojo dalyvauti didinguose koncertuose, kuriuose būtų griežiama faraonų instrumentais, klausytis psalmių Jeruzalės šventykloje, antikos chorų graikų tragedijose.

Kartą F.Briunas aprašė vieną iš chronovizoriaus bandymų: pirmiausia aparatas buvo nukreiptas į kalbą sakiusį Benitą Musolinį, paskui mokslininkai leidosi į praeitį pasiėmę Napoleoną ir galiausiai atsidūrė antikos epochoje, girdėjo Ciceroną sakant vieną iš savo garsiųjų kalbų.

Gyvenimas be paslapčių

Kad šis nepaprastas išradimas nepatektų į nedorų žmonių rankas, buvo imtasi saugumo priemonių. Dabar chronovizorius greičiausiai saugomas Vatikane, o piešiniai ir projektai – dviejose notarinėse kontorose – Japonijoje ir Šveicarijoje. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad Bažnyčia nenori, jog tikintieji sužinotų visą tiesą apie Jėzaus Kristaus gyvenimą.

Tėvo Pelegrino sūnėnas tvirtina, kad su dėde dirbę mokslininkai turėjo daug medžiagos ir žinių apie chronovizorių.

Bet kodėl tuomet apie laiko mašiną liautasi kalbėti?

F.Briunas aiškina taip: „Visi, matę veikiantį chronovizorių, suprato, kad šis aparatas potencialiai pavojingas ir gali apversti aukštyn kojomis žmonijos gyvenimą“. Juk daugiau nebebūtų paslapčių: mokslinių, politinių, diplomatinių. Nebebūtų valstybinių ir asmeninių paslapčių.

Tėvas Ernetis neprieštaravo, kad jo aparatas būtų išardytas. Jis nė nebandė užpatentuoti išradimo. 1972 metais jis yra pasakęs spaudai: „Ši mašina galėjo išprovokuoti pasaulinę tragediją, nes atima žodžio, veiksmų ir minties laisvę. Juk mintis yra energijos perdavimas, vadinasi, ją galima pagauti. Kitaip tariant, turint tokią mašiną galima sužinoti, apie ką galvoja kaimynai ar priešai.

To padariniai – masiniai žudymai ar dar blogiau – naujos moralės atsiradimas. Štai kodėl būtina, kad tokiais aparatais negalėtų pasinaudoti bet kas“. Pritardamas šiai nuomonei F.Briunas tvirtina, kad anksčiau ar vėliau kas nors vis tiek rekonstruos Ernečio aparatą ar sukurs kažką panašaus. Tada ir prasidės nauja era – žmonija atras savo praeitį, kad galėtų liudyti apie savo dabartį.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, respublika.lt