Paslaptingoji žmogaus atmintis

Būkime atviri: kiekvienas iš mūsų savo gyvenime turėjo nutikimų su kuriais mielai atsisveikintume šią akimirką, nes vienur pasirodėme ne iš geriausios pusės, kitur buvome išprovokuoti ir panašiai.

Gal palengvės, jeigu sužinosite, kad galima ne tik formuoti klaidingus prisiminimus, bet ir “ištrinti” nepageidaujamus specialiais preparatais, kurie “ištraukia” iš atminties tą prisiminimą, kurį būtina “ištrinti”. Žinoma, kol tai taps prieinama kiekvienam, teks pakentėti arba tiesiog elgtis padoriau.

Atminties molekulės

Naujausi mokslininkų tyrimai rodo, kad žmogus mėgsta prasimanyti atsiminimus. Apskritai atmintis – unikalus reiškinys. Mes galime puikiausiai atsiminti, kas įvyko prieš 30 metų, bet neatkurti to, kas nutiko vakar. Atmintis – tarsi milžiniška biblioteka, kurioje saugoma aibė knygų ir žurnalų, kuriuos dar reikia susisteminti. Bendradarbiaudami atminties tyrimo srityje rusų ir britų mokslininkai sėkmingai tiria genetinius atminties mechanizmus. Jiems net pavyko išaiškinti “atminties genus”, kuriuos smegenys “įjungia” prireikus įsiminti naują informaciją.

Daug amžių atmintis buvo traktuojama kaip filosofinė religinė kategorija, kaip sielos savybė, bet nuo XVIII a. pabaigos ji tapo biologinių tyrimų objektu. Artėjant XXI a. mokslininkai jau buvo perpratę informacijos išsaugojimo žmogaus smegenyse ir jos “nuskenavimo” mechanizmus, išmoko įvairiais būdais daryti įtaką atminčiai, o tai gana pavojinga. Daug mokslininkų bandė išaiškinti, ar galima objektyviai tyrinėti atmintį, kaip fiksuojama informacija, kaip ji iš trumpalaikės atminties perkeliama į ilgalaikę.

Praėjusio amžiaus viduryje atrodė, kad perspektyviausias būdas individualios atminties mechanizmams tyrinėti – biocheminė teorija, grindžiama RNR (ribonukleino rūgštimi), kaip “atminties molekule”. Po bandymų buvo padaryta išvada, kad RNR molekulė kaip informacijos nešėja gali lemti konkrečių įvykių įsiminimą.

Pastaraisiais dešimtmečiais ši teorija tapo nepopuliari. Šiandien jau beveik niekas nebeieško “atminties molekulių”, nors tiesioginių įrodymų, paneigiančių šią teoriją, taip niekas ir nesugebėjo pateikti. Šiuolaikiniai neurobiologai atmintį traktuoja kaip apskritai smegenų, o ne atskirų jų molekulių ar ląstelių komponentų savybę.

Triušis, kurio nebuvo

Teisme liudytojų parodymai laikomi rimtu įrodymu. Prokurorai, teisėjai, publika paprastai įsitikinę žmogaus prisiminimų tikrumu – esą jis atgamina įvykius būtent taip, kaip šie realiai vyko. Tačiau Kalifornijos universiteto profesorė Elizabeth F.Loftus įrodinėja, kad taip nėra. Pasak jos, žmogaus prisiminimai nestabilūs ir ilgainiui gali keistis. Mokslininkė iškėlė hipotezę: jei įvykio liudininkams pateikiami klausimai, kuriuose glūdi iš anksto melaginga pradinė nuoroda apie įvykį, ši nauja klaidinga informacija vėliau gali nuskambėti liudytojų atsakymuose.

E.F.Loftus prisiminimų atgaivinimo efektą pademonstravo daugybe pavyzdžių. Tarkim, eksperimento dalyviai prisiminė spaudę ranką triušiui Baniui “Disneilende”, nors iš tikrųjų jokio triušio nė nebuvo. Mokslininkė ne kartą parodė, kaip galima priversti žmogų “prisiminti” tai, ko nebuvo. Knygoje “Atmintis” pateikiamas įdomus pavyzdys: mergina labai smulkiai nupasakojo, kaip 7 metus ją nuolatos žagino tėvas, tačiau medicinos ekspertizė nustatė, kad mergina yra nekalta ir jos nerimas pagrįstas netikrais prisiminimais.

Panašūs tyrimų rezultatai įrodo, kad parodymus teisme reikia vertinti labai atsargiai.

Prisiminimai apie save

1976 m. amerikietis psichologas Johnas Robinsonas pasiūlė įvesti terminą “autobiografinė atmintis”. Juo apibūdinama tai, ką žmogus atsimena apie save patį, toji tikrovė, kurioje viskas buvo ir yra ne taip, kaip “iš tikrųjų”. Mokslininkai teigia: žinios apie savo gyvenimą – ypatinga sistema. Ji net iš principo kitaip organizuota negu atmintis apie pasaulį, vadinamoji semantinė atmintis. Pirmiausia šie prisiminimai labai šališki, bet kitaip ir būti negali. Be to, žmogui jie atrodo labai patikimi.

Dar 1935 m. amerikiečiai atliko eksperimentą: 252 moterys turėjo papasakoti apie tokį svarbų įvykį kaip nėštumas ir vaiko gimimas. Palyginus prisiminimus su medicinos kortelėmis paaiškėjo, kad jie labai skiriasi. Motinos sumažino ar padidino vaiko svorį kone 20 proc., negalėjo tiksliai pasakyti, kiek laiko kasdien skirdavo jo priežiūrai (čia paklaida siekė net 41 proc.).

Amžinos atminties tabletė

Šiandien daugelyje laboratorijų aktyviai ieškoma medžiagų, kurios galėtų grąžinti prarastą atmintį Alcheimerio liga sergantiems žmonėms. Sparčiai didėjanti tokių ligonių armija išsivysčiusiose šalyse – pailgėjusios gyvenimo trukmės rezultatas. Ne be reikalo šiandien intensyviai ieškoma farmakologinių preparatų, kurie sustiprintų atmintį ir padėtų geriau išsaugoti informaciją. Teoriškai bus galima nuryti po tabletę kasdien, ir atmintis neapvils.

Vien JAV 4 mln. žmonių serga Alcheimerio liga, 12 mln. diagnozuotas “silpnai išreikštas kognityvinių funkcijų susilpnėjimas” (dažnai vadinamas minėtos neurologinės ligos pranašu), o 76 mln. vyresnių nei 50 m. žmonių skundžiasi užmaršumu ir rimtesnėmis blogėjančios atminties formomis.

Tokius preparatus galėtų vartoti ir visiškai sveiki žmonės, nors, antra vertus, baiminamasi galimų piktnaudžiavimų. Taip, neurobiologų pastarųjų metų laimėjimai leis žmonijai išspręsti nemažai labai rimtų medicinos problemų. Bus galima bandyti ištrinti ir koreguoti nepageidaujamus prisiminimus, vaistais veikiant tam tikrus neuronus, gerinti žmogaus pažintinius sugebėjimus. Bet ar sugebėsime nepiktnaudžiauti šiomis žiniomis ir teisingai suformuluoti savo norus iš butelio išleistam džinui – štai klausimas.

Trumpalaikė ir ilgalaikė

Atmintis – tam tikras procesas, vykstantis molekulėse. Materialus jos nešėjas – neuronai ir sinapsės (neuronų kontaktų taškai). Fiziologai išaiškino du pagrindinius jos formavimosi etapus, kuriuos atitinka dvi atminties rūšys – trumpalaikė ir ilgalaikė. Pirmoji saugo informaciją nuo sekundės iki 10 minučių ir yra neatspari darnų neuronų darbą veikiantiems poveikiams (elektrošoko, narkozės, hipotermijos).

Ilgalaikė atmintis saugo informaciją beveik visą gyvenimą ir yra atspari įvairiems poveikiams. Jos esmė – sudėtingi cheminiai baltymų molekulių sintezės galvos smegenų ląstelėse procesai.

Parengta pagal “Respublikos” priedą “Jullius/Birgita”.