Apie šamanizmą ir jo kilmę

Nors žodis „šamanas“ vartojamas Sibire, tačiau taip paprastai vadinami ir kitų kraštų regėtojai, nesvarbu, kaip juos vadina aplinkiniai. Dabar neįmanoma pasakyti, kur atsirado šamanizmas.

 

Aišku, jog jis atsirado išsyk keliose vietose. Jo pradmenų, matyt, būta jau senų senovėje, o ilgainiui jis plačiai paplito…

 

Pastaruoju metu šis įdomus priešistorinis religijos reiškinys nyksta sparčiau nei kitas praeities palikimas. Vis dėl to daugelyje čiabuvių tautų šamanai bei užkalbėtojai išliko iki šiol, ir jie neprarado savo įtakos.

 

Yra nemažai hipotezių apie šamanizmo kilmę ir jo pobūdį. Vieni laiko jį senovine religija, kiti sieja su magija, treti mano, jog tai labai vėlai atsiradęs religijos istorijos reiškinys. Daroma prielaida, jog šamanizmas atsiradęs dėl psichinių ligų. Isterijos ir epilepsijos priepoliai sukeldavę prietaringą pagarbą, tad šamanizmas esąs savotiškas „beprotybės kultas“. Tačiau tai vien pusis aiškinimas. Neabejotina jog šamanizme buvo daug patalogijos elementų, tačiau vien jais neįmanoma aiškinti tokio jo paplitimo bei poveikio kultūrai. Čiabuviai iš tikrųjų bijo psichinių ligonių, tačiau jiems paprastai nereiškiama jokia pagarba. Tokie ligoniai laikomi ne tik pavojingais, bet ir apsėstais demonų, todėl stengiamasi jų atsikratyti. Be to, jeigu šamanizmas būtų susijęs tik su ligoniais, „archaiška ekstazės technika“ netektų prasmės, nereiktų žinoti jokių metodų, kad pavyktų susikaupti ir sukelti transo bei katalepsijos būsenas. Nustatyta, jog žmonės, apdovanoti telepatijos gabumais, bei Indijos jogai kada panorėję gali sukelti tokias savo būsenas, nors jų psichika visiškai normali.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Ar šamanizmas buvo savita religija? Taip manyti neleidžia faktas, kad šamanai dažnai veikia šalia religijos ir žynių. Šamanizmas gyvavo ir drauge su tikėjimu totemais, ir greta pirminio monteizmo, ir drauge su Deivės Motinos kultu. Jis tebegyvuoja iki šiol lygia greta su įvairiausiomis Vakarų bei Rytų religijomis. Todėl V. Charuzina daro teisingą išvadą, jog „šamanizmas nėra religinės minties etapas; jis nėra religinė sistema, nes čia turėtų būti tam tikrų religinių vaizdinių visuma“ („Etnografija“, 449 p.). Šamanizmas yra tik viena iš tautos religinių tikėjimų apraiškų, nors šie tikėjimai gali būti labai sudėtingi.

 

Šamanizme Dieviškasis Tėvas tėra atgyvena, mistiniai pojūčiai čia pirmiausia susiję su Didžiąja Motina, su pasaulio siela bei su daugybe įvairiausių žemesnių dvasinių esybių. Tai jėgos, kurių buvimas akivaizdus aiškeriagiui. Apie šias jėgas nuolat kalba ir Bėmė, Svedenborgas, Štaineris, kiti okultistai bei mistikai.

 

Subjektyviuose, emociniuose šamanizmo išgyvenimuose dažnai esama didelio džiaugsmo dėl kosminio artumo su pasaulio siela. Šis pojūtis vėliau išryškėja graikų Dioniso garbinime. Objektyviai religinė šamano patirtis veikiausiai susijusi su nematomais visatos dvasingumo nešėjais, esančiais transfizinės būties sferoje.

 

Apie tai, kad šamanizmo pasaulėjauta bei jo mistika nėra vien ligos ir paklydimų vaisius, iškalbingai byloja jo praktinė reikšmė čiabuvių gyvenime, neblėstanti per ilgus amžius.

 

Ekstazės sukeltos transo būsenos metu šamanas tampa mediumu ir aiškeriagiu, todėl į jį kreipiamasi dėl įvairiausių gyvenimiškų reikalų. Jis pasako, kur ieškoti taigoje paklydusio elnio, kur vykti, kad medžioklė būtų sėkminga.

 

Tam, kad įsivaizduotume šamano vaidmenį pirmykštėje bendruomenėje, pateiksime faktą, praneštą jauno gydytojo, gyvenusio Centrinės Afrikos tropikuose ir stebėjusių „laukinių“ gyvenimą.

 

Golos gentyje buvo nužudyti keli žmonės, o nusikaltėlio nepasisekė rasti, nors buvo imtasi visų įprastų paieškos būdų. Tąsyk genties vadas pasitelkė vadinamąją „Didžiosios Rykštės paslaptį“. Visi kaimo gyventojai susirinko aikštėje, ten atvedė moterį užkalbėtoją. „Jos nedidelė beveik vyriškų bruožų galvelė laikėsi ant gysloto kaklo. Didžiulės skvarbios akys slėpėsi giliai akiduobėse. Pražergusi kojas ji nuleido priešais save ant žemės ilgą rykštę. Iš abiejų šonų atsitūpė po moterį. Priešais tylėdami sustingo keturi vyriškiai ir moteris – užmuštųjų giminės. Vadui davus ženklą, viena ištupinčių moterų pradėjo lėtai ir ritmingai stuksenti mažu pagaliuku per burtininkės rykštę. Mirtina tyla aikštėje kėlė neįprastą šiai vietai slogią nuotaiką. Negrė be perstojo žiūrėjo į savo rykštę, suspaustą ištiestose nejudančiose rankose. Pagaliuko smūgių tempas vis spartėjo. Burtinikės kūnas ir rankos tarsi suakmenėjo. Ji užvertė akis ir ėmė į taktą mušti rykšte žemę. Baisūs traukuliai surietė stiprų moters kūną, ji pargriuvo ant šono ir ėmė raiščiotis apimta sunkaus hipnoziško transo, vis daužydama rykštę. Aplinkiniai iš baimės atšoko tolyn…Tarsi laukdama šio momento, burtininkė pašokusi puolė prie moters sėdinčios tarp keturių vyriškių, ir tarsi paklaikusi iš įsiūčio, ėmė iš visų jėgų pliekti ją rykšte, kol vargšė auka rėkdama neparkrito ant žemės, o vyrai atšoko nuo jos tarsi nuo gyvatės į šalį“. Nepaisant viso, europiečio akimis žiūrint, klaikumo, šis keistas „tardymas“ baigėsi teigiamu rezultatu. Kaltinamoji prisipažino, o per ją pasisekė demaskuoti ir kitus nusikaltėlius.

 

Iš šio epizodo nesunku suprasti burtininkę turint telepatinių gabumų. Aišku, tarp šamanų, kaip ir kitur buvo daug šarlatanų ir fokusininkų. Tai negali paneigti realių šamano sugebėjimų. Yra daug parašyta apie stebėtinas šamanų psichologines galias.

 

Materialinės civilizacijos plėtra nėra savaime nėra blogis. Ji tampa blogiu tik tada, kai išstumiamos dvasinės vertybės. Tačiau šiai pagundai žmogus beveik niekuomet negali atsisipirti. Vienu žodžiu, aš nešlovinu pirmykštės gyvensenos, o tik noriu pasakyti, kad raketos ir šaldytuvai neduoda „civilizuotam“ žmogui teisės laikyti save pranašesniu už tuos, kurie neturi šių technikos amžiaus gėrybių.

 

Neįprasti priešistorinių mediumų, šamanų sugebėjimai, galios pelnė jiems itin didelį autoritetą. Nepamirškime, jog šamanizmas dažnai praversdavo buities reikaluose. Jeigu evenkai ar indėnai dažnai nusiviltų šamanų dvasine galia, šamanizmas būtų seniai išnykęs. Tuo tarpu XIX ir XX amžiuje jis buvo toks gyvybingas, kad įstengė energingai priešintis budizmui, krikščionybei ir komunizmui.

 

Nereikia manyti, jog šamanų „gydymas“ – paprastas prietaras. Labai dažnai jie pasiekia stebėtinų rezultatų. Štai etnografas Č. Mauntfordas aprašo, kaip australų šamanas įtaiga pagydė moterį. U. Česlingas, pasakodamas apie Australiją, mini dizenterijos epidemiją, prasidėjusią ten kur jis buvo: „Iš nevilties aš nutariau pagirdyti visus stovyklavietės gyventojus ricina, liepiau sudeginti jų lūšnas ir įrengti naują stovyklą kitoje upelio pusėje“. Daugiau niekas neatėjo vaistų. Pasirodo, jog užkalbėtojas „išvarė ligos dvasią“. Ši „išvarymo“ procedūra aprašoma daugelyje tyrimų, ir visur ji vyksta panašiai. Užkalbėtojas gieda himnus ir dedasi iščiulpiąs ligą. Čia ir pasireiškia galinga įtaigos jėga.

 

Antireliginėje literatūroje labai dažnai teigiama, jog šamanai „plėšė ir skurdino liaudį“, jog jie begėdiškai išnaudojo neišprususius žmones ir kiek tik įstengė pelnėsi jų sąskaita. Tuo tarpu senovinėje šamanų priesaikoje yra tokie žodžiai: „Jeigu tave vienu metu pakvietė turtingas ir vargšas, pirmiausia nueik pas vargšą ir nereikalauk daug už savo triūsą“ . Tok kilnus principas suteiktų garbės bet kuriam nūdienos medikui.

 

Kaip tampama šamanu? Juo gali būti ne kiekvienas. Šiaurės tautos tikėjo, jog toteminės dvasios – protėviai pačios renkasi mediumus; šamanų palikuonis arba kitus itin patikusius jiems žmones. Taigi ne žmogus sprendžia, ar jis bus šamanas, pačios dvasios renkasi jį tarnu. Rengdamasis savo tarnystei būsimasis šamanas pasitraukia iš stovyklos. Jį ilgam palieka vieną oloje ar lūšnoje be maisto ir vandens. Tuo metu jis privalo visas mintis kreipti į Didžiają Dvasią ir savo dvasią globėją. Šamanas Igjugarjukas sakė: „Tikrą išmintį galima įgyti tik toli nuo žmonių, visiškoje vienatvėje, ji perprantama tik per kančią. Tik stygius ir kančia gali žmogaus protui atverti tai, kas paslėpta nuo kitų…“ Pokelių dienų būsimajam šamanui duoda šiek tiek maisto, o po to išbandymas vėl tęsiasi.

 

Šamanizmas priešinosi žmogaus dvasinių jėgų sekimui, jis puoselėjo jo „vidinę regą“, tobulino ekstazės bei susikaupimo metodus. Slėpiningas, neregimas pasaulis čia atsiskleidžia ne tik per legendas ar mitus, šis pasaulis čia tiriamas tiesiogiai. Regėtojai buvo gyvi kitos, paprastai neprieinamos žmogui realybės liudytojai.

 

Taigi šamanizmas – ne paprastas prietaras, o vienas iš seniausių žmogaus bandymų prasiveržti į prarastą Edemą.

 

Aleksandras Menis „Magija, okultizmas ir krikščionybė“, „Spauda“ Vilnius 1995 m.


wpDiscuz