Aiškiaregystės ar sutapimai?

Viena iš neįprastų sąmonės būsenų, įgalinčių suvokti aukštesniąją realybę, yra kūrėjų aiškiaregystė, kai dailininkas, poetas, rašytojas netikėtai išvysta vieną ar kitą ateities reiškinį.

 

1882 m. gegužės 4 d. Brazilijos patrulinės kanonierės „Aragvari” jūreiviai, matuodami jūros vandens temperatūrą, „sužvejojo” užantspauduotą butelį. Kai jį atkimšo, iškrito pageltęs Biblijos lapas, kuriame nelygiu braižu buvo išvedžiotos tokios eilutės: „Maištas škunoje „Jūros narsuolis”. Kapitonas nužudytas. Jo pirmasis padėjėjas išmestas į jūrą. Mane, antrąjį kapitono padėjėją, jėga privertė pakeisti laivo kursą ir plaukti į Amazonės žiotis. Mes plaukiame 3,5 mazgo greičiu. Gelbėki­te”.

 

Kanonierės kapitonas pasiėmė iš seifo Loido rejestrą ir jame rado visus duomenis apie „Jūros narsuolį”: „laivas pastatytas 1866 m., jo vandentalpa — 4001, įregistruotas Gulio uoste”. Tada kapitonas įsakė paskelbti pavojų. Po poros valandų škuna buvo sulaikyta, o maištininkai sukaustyti grandinėmis. Iš triumo buvo išlaisvintas antrasis kapitono padėjėjas ir du jūreiviai, atsisakę dalyvauti maište. Išgirdęs apie butelyje rastą raštelį, karininkas neteko žado. Jis neišmetė į jūrą jokio butelio.

 

Maištininkai buvo teisiami Anglijoje. Tada paaiškėjo, kad į butelį įdėtas raštelis — Džono Parmingtono romano „Jūros narsuolis” reklama. Autorius romane pavaizdavo maištą, kilusį link Amazonės žiočių plaukiančiame laive. Norėdamas išreklamuoti savo romaną, Parmingtonas išmėtė jūroje 5 tūkst. tokių butelių. Tai buvo 15 metų prieš aprašomus įvykius.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Atsitiktinai sutapo visos detalės? Ar gali taip būti? Pasirodo, galimybė, jog būtent tuo metu galėjo kilti maištas tokiu pačiu vardu pavadintame laive, tesudaro vieną šansą iš 10 milijonų. Kitų duomenų sutapimo tiesiog neįmanoma apskaičiuoti. Ką gi, vieną kartą literatūros istorijoje galėjo taip atsitikti. Tačiau tokie atvejai nėra reti.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Klasikinis pavyzdys — Edgaro Po apsakymas „Artūro Gordono Pimo nuotykiai”, išspausdintas 1838 m. Jame pasakojama apie keturis jūreivius, išsigelbėjusius iš sudužusio laivo. Daugelį dienų jie plūduriavo atviroje jūroje, kamuojami troškulio ir bado. Trys iš jų neatlaikė, užmušė ir suvalgė ketvirtąjį — Ričardą Parkerį.

 

Praėjo beveik 50 metų. 1884 m. sudužo ir nuskendo laivas „Magnonetas”. Ketvertas išsigelbėjusių jūreivių, kaip Edgaro Po apsakymo veikėjai, atsidūrė vienoje valtyje. Po ilgų klajonių jūra, iš alkio ir bado nesuvokdami ką daro, trys nelaimėliai užmuša ir suvalgo ketvirtąjį, vardu Ričardas Parkeris.

 

Jokia intuicija, jokiu atsitiktinumu negalima paaiškinti tokio sutapimo.

 

1898 m. amerikiečių rašytojas fantastas Morganas Robertsonas aprašė didžiulio laivo žūtį. Šis įsivaizduojamas laivas, tikri plaukiojantys ir nepaskandinami rūmai, buvo 70 tūkst. tonų vandentalpos, 245 m ilgio ir galėjo vežti 3 tūkst. keleivių. Jo variklis suko tris sraigtus. Išplaukęs į pirmąjį reisą, vieną balandžio naktį laivas rūke atsitrenkė į ledkalnį ir paskendo. Jis vadinosi „Titanas”.

 

Morgano Robertsono kūriniu vėl buvo susidomėta po 15 metų, 1912-aisiais, kai netoli Amerikos krantų su ledkalniu susidūrė ir nuskendo keleivinis laineris „Titanikas”. Tai buvo tikras jūrų milžinas — 250 m ilgio, varomas trijų sraigtų. Kaip ir fantastinėje apysakoje, laive trūko gelbėjimo priemonių. Robertsonas neatspėjo tik keleivių skaičiaus. Jų buvo du, o ne trys tūkstančiai. Tarsi specialiai, kad būtų kuo daugiau sutapimų, tarp pusantro tūkstančio žuvusiųjų buvo ir žinomas žurnalistas V. Stedas, paskatinęs Robertsoną sukurti apysaką.

 

Keliaudamas po Šveicariją, Konan Doilis apsistojo mažame viešbutyje „Švarenbachas”. Tai buvo gan keistas ir niūrus statinys. Beje, toks buvo ir visas miestelis. Taigi viešbutis neatsitiktinai tapo rašytojo naujo kriminalinio apsakymo veiksmo vieta. Apsakymo siužetas kilo rašytojui tiesiog nejučia, jį reikėjo tik „pašlifuoti”. Pagrindinis veikėjas — Šveicarijos kalnuose pasimetusio mažo niūraus viešbučio savininkas. Į atokią vietovę retai užklysta žmonių, ir viešbučio savininkas nuskursta. Miršta jo žmona, o vienintelis sūnus pabėga iš namų ir kažkur dingsta. Šeimininkas vis labiau apsileidžia, tad viešbutyje mažai kas apsistoja. Pagaliau šeimininkas, apimtas nevilties, prisiekia, kad užmuš pirmąjį svečią, išdrįsusį apsinakvoti jo namuose. Prabėga daug savaičių, kol atsiranda proga tai padaryti. Tačiau pasirodo, kad užmuštas jaunuolis yra šeimininko sūnus.

 

Siužetas buvo melodramiškas ir mažai įtikimas, tačiau rašytojas mintimis vis grįždavo prie jo. Klaidžiodamas po miestą ir apmąstydamas smulkmenas, Konan Doilis užsuko į biblioteką ir, norėdamas sutrumpinti vakarą, pasiėmė Mopasano apsakymų tomelį. Jis be galo nustebo, kai vakare skaitydamas ten rado savo sumanytą apsakymą, jau parašytą Mopasano ir išspausdintą. Apsakymo idėja, detalės — visiškai atitiko jo sumanymą. Tačiau jį pritrenkė ir net išgąsdino tai, kad Mopasanas buvo apsistojęs tame pačiame viešbutyje „Švarenbachas”.

 

Konan Doilis šią istoriją dažnai pasakodavo savo draugams. Po rašytojo mirties biografai aptiko, kad 100 metų prieš Mopasaną gyvenęs rašytojas Zacharijas Verneris parašė tokio paties siužeto melodramą „Vasario 24-oji”, bet ji neturėjo pasisekimo ir buvo užmiršta. Tačiau Verneris neišgalvojo savo siužeto, o aprašė tai, kas iš tikrųjų įvyko XVII a. „Švarenbacho” viešbutyje.

 

Anglų rašytojas Henris Raideris Hagartas, miręs 1925 m., romane „Maivos kerštas” išsamiai aprašo, kaip jo veikėjas Alanas Kvotermei-nas pabėgo iš laukinių nelaisvės. Persekiotojas nutvėrė jam už kojos, kai jis ropštėsi į uolėtą skardį. Norėdamas atsikratyti persekiotojo, Hagardo veikėjas nežiūrėdamas šauna iš pistoleto išilgai savo dešiniosios kojos.

 

Praėjus keleriems metams po romano pasirodymo knygynuose, į Hagardo namų duris pasibeldė vienas anglų keliautojas, atvažiavęs į Londoną, kad paklaustų rašytojo, iš kur šis smulkiai žino jo patirtą nuotyki, nes jis, norėdamas nuslėpti žmogžudystę, niekam apie tai nepasakojo.

 

Bengtas Danilsonas, įžymus švedų mokslininkas etnografas, ekspedicijos „Kon Tikio” plaustu dalyvis, savo knygoje „Didžioji rizika” („Kelionė plaustu „Taitis Nujis”) pasakoja, kad ekspedicijos vadovo barono Eriko de Bišopo likimas buvo išpranašautas iš anksto:

 

„Vakare, norėdamas išvaikyti niūrias mintis, atsiverčiau nuostabią knygą apie pirmąją Eriko ir Tačio kelionę Ramiuoju vandenynu. Šią knygą 1938 m. išleido prancūzų rašytojas Fransua de Pjefrė, gavęs keliautojų sutikimą ir paramą. Staiga mano žvilgsnį patraukė tokia frazė: „Eriko kelrodė žvaigždė spindi virš Markizo salų. Dar jaunystėje jis žinojo, kad tikroji jo vieta ten ir vieną gražią dieną likimas nuves į tas salas, nes taip išpranašavo nornos (skandinavų mitologinės likimo deivės). Bet prieš tai jis patirs daugybę keistų nuotykių įvairiuose kraštuose, labai toli nuo tos vietos, kur dešimtoji lygiagretė kerta 140-ąjį dienovidinį ir kur jis pasitiks savo likimą”.

 

„Kaip buvo galima prieš 20 metų taip tiksliai išpranašauti Eriko likimą?” — klausia Bengtas Danilsonas.

 

Pasisekė surasti Danilsono cituojamą knygą. Beje, prancūziškame knygos originale koordinatės nurodytos tiksliau: …kur susikerta dešimtoji pietų lygiagretė ir šimtas keturiasdešimtasis vakarų dienovidinis ir kur rado atilsį jo lemtis…”

 

„Reikia pasakyti, kad palyginti ilgas Eriko de Bišopo gyvenimas iš tikrųjų primena kvapą gniaužiantį nuotykių filmą. Štai trumpas, toli gražu ne visas barono „tarnybų” sąrašas: jėzuitų mokyklos auklėtinis, Horno kyšulį apiplaukęs junga, tolimojo plaukiojimo leitenantas, mininio tralerio vadas; jūrų aviacijos pilotas; sodininkas; kinų generolo asmeninis konsultantas; džonkos (kinų burlaivio. — Vert.) kapitonas; Prancūzijos konsulas; kabotažinio plaukiojimo kapitonas ir U. Dar pridursime — žymus mokslininkas. Šis žmogus jūroje patyrė daugybę nuotykių, tačiau visada išsisukdavo, nors nemokėjo plaukti. Tik 1958 m. rugpjūčio 30 d. ligos išvargintam kapitonui Erikui de Bišopui buvo lemtinga. Tądien jis mirė nuo galvos traumos, kai plaustas „Taitis Nujis” atsitrenkė į Rakachango salos uolas (apie 10° p.pl, 161° v.ilg.), t.y. už 21 laipsnio į vakarus nuo 1939 m. išpranašautos vietos. Paklaida — mažiau nei 6 procentai, jei imsime kiekvieną koordinatę. Tačiau jeigu sakysime, kad žodžiai,,… kur rado atilsį jo lemtis…” alternatyvūs, nežadantys, kad tragedija turi būtinai įvykti, tai neužmirškime, jog… Bišopas ir jo bendrakeleiviai turėjo galimybę išsilaipinti Markizo salose — išpranašautame taške. Tačiau liepos 1-ąją sugedęs beveik nevaldomas plaustas, nepalankaus vėjo genamas, kirto 140-ąjį vakarų ilgumos dienovidinį už 65 kilometrų į šiaurę nuo Markizo salų. Tolesni įvykiai rodo, kad situacija darėsi vis blogesnė — po poros dienų ekspedicijos dalyviai pirmą kartą į eterį pasiuntė „SOS” signalą, nurodydami plausto koordinates: 7° p. pi., 141° v. itg.l Matyt, netoli šio 1939 m. paminėto taško galutinai buvo nulemtas Eriko likimas ir jis nuskubėjo pasitikti mirties, kuri laukė už 21 laipsnio į šiaurę. Jam tada buvo 69-eri!”

 

Rusų rašytojai ir poetai savo kūriniuose taip pat ne kartą yra pažvelgę į ateitį. Jie išpranašavo lemtingus, katastrofiškus įvykius. Antai prieš šimtą metų iki revoliucijos M. Lermontovas parašė pranašiškas eilutes:

 

Ateis tau, Rusija, juoda diena,
Kai nuo carų galvos kris karūna,
Minia aklos jiems meilės nebėjus,
Vien kraujas ir mirtis jos penas bus.
Kai nekaltų žmonų ir jų vaikų,
Negins įstatymai senų laikų.

 

Citata iš M. Lermontovo knygos (Pasaulinės literatūros biblioteka). — V., 1987. — P. 10.

 

Kalbant apie tragiškus Rusijos revoliucijos įvykius, negalima užmiršti garsiosios Serafimo Sarovskio pranašystės: „Bus didelis ilgas karas ir baisi revoliucija Rusijoje; ji pranoks bet kokį žmogaus vaizduotės sukurtą vaizdą, nes kraujas liesis upėmis. Razino, Pugačiovo maištai, Prancūzijos revoliucija — niekis, palyginti su tuo, kas laukia Rusijos. Žus daugybė tėvynei ištikimų žmonių, bus išgrobstytas Bažnyčios ir vienuolynų turtas, išniekinti Viešpaties namai; padorūs žmonės neteks savo turto; rusų kraujas it upės tekės”.

 

Likus 50 metų iki bolševikų revoliucijos, satyrikas M. Saltykovas-Ščedrinas parašė apysaką „Vieno miesto istorija”. Kelios rusų skaitytojų kartos apysakoje atpažindavo savo šalį, pavadintą „Glupovo miestu”. Gubernatorius tironas, valdęs Glupovo miestą, uždraudė visas šventes, išskyrus dvi: viena buvo švenčiama pavasarį, kita — rudenį. Taip pirmaisiais metais po revoliucijos darė ir bolševikai.

 

Jie panaikino šalyje visas tradicines bei religines šventes ir įsakė švęsti dvi naujas: vieną pavasarį (gegužės 1 d.), kitą — rudenį (lapkričio 7 d.). Buvo ir daugiau sutapimų. M. Ščedrino apysakoje pavasario šventė yra „pasirengimas būsimoms nelaimėms”. Bolševikai teigė, kad Gegužės 1-oji — „proletariato karinių jėgų apžiūros diena”, ir kvietė atkakliau kovoti su kapitalizmu ir jį nuversti, t.y. tarsi šaukė pasitikti būsimas nelaimes. Rudens šventę M. Ščedrinas savo apysakoje paskyrė „praėjusioms nelaimėms atminti”. Bolševikai lapkričio 7-ąją minėjo revoliuciją ir viską, kas su ja susiję.

 

Prisiminkime ir pranašiškas F. Dostojevskio eilutes iš jo mėnesinio leidinio „Rašytojo dienoraštis”: „Laukiama baisios stichinės revoliucijos, kuri sukrės visas pasaulio valstybes ir pakeis pasaulį. Tam prireiks šimto milijonų gyvybių. Visas pasaulis bus užlietas krauju”. Ir dar: „Maištas prasidės nuo turto grobstymo. Pradės neigti religiją, griauti šventyklas ir versti jas tvartais, užlies pasaulį krauju, paskui patys išsigąs”. Šias eilutes rašytojas rašė likus 40 metų iki 1917-ųjų įvykių, kai, rodos, nebuvo jokių artėjančios tragedijos požymių.

 

Kai kurie rusų poetai išpranašavo ne tragiškus šalies įvykius, bet savo mirtį.

 

Antai M. Lermontovas eilėraštyje „Sapnas” aprašė savo žūtį Kaukaze:

 

Dienos kaitroj pakalnėj
Dagestano
Su peršauta gulėjau krūtine;
Gili žaizda garavo ir sruveno,
Ir kraujas plovė merdintį mane.
Daubos smėly aš vienišas gulėjau;
Aplink kalnai stūksojo vainiku,
Ir saulė kaip liepsna viršuj žėrėjo, —
Bet jau miegojau aš mirties miegu.

 

Nepraėjo nė metai ir poetas mirė būtent ten ir tokia mirtimi. Nikolajus Gumiliovas eilėraštyje „Darbininkas” išpranašavo savo mirtį, ištikusią jį po trejų metų:

 

Prie įkaitusio jis stovi žaizdro,
Jau senyvas ir čiuplus žmogus.
Mirksi jo akių vokai, lyg žaidžia,
Žvilgsnis gi — ramus ir nuolankus.
Jo visi draugai seniai sumigę,
O kada jis gulsis — nežinia.
Sąžiningai lieja kulką lygią,
Su žeme išskirsiančią mane.

 

Kaip žinome, N. Gumiliovas buvo suimtas ir be teismo čekistų sušaudytas, nes atsisakė išduoti savo gimnazijos bičiulį.

 

Šie ir kiti impulsyvaus ateities pranašavimo faktai akivaizdžiai rodo, kad kūrybinis įkvėpimas prilygsta „pakitusios sąmonės būsenai”.

 

Mokslininkų pasakojimai apie mokslinius atradimus (paprastai padarytus „praregėjimo” minutę) taip pat liudija apie tokio „praregėjimo” ir „pakitusios sąmonės būsenos” glaudų ryšį.

 

Būtent tokį netikėtą kelią į tiesą, apeinant loginius samprotavimus, turėjo galvoje vokiečių filosofas, matematikas ir fizikas G. V. Leibnicas (1646—1716) sakydamas, kad intuicija yra „pats tobuliausias žinojimas”.

 

Vokiečių filosofas F. Šelingas (1775—1854) pripažino, kad dauguma jo mokslinių atradimų buvo padaryti intuityviai ir tik po to pagrįsti moksliniais argumentais.

 

„Mokslo atradimai, — rašė A. Einšteinas, — padaromi anaiptol ne loginiu būdu; loginę formą jie įgauna vėliau, juos aiškinant. Atradimas, net labai mažas, — visada yra praregėjimas. Jis „ateina” iš šalies ir netikėtai, tarsi kažkas jį būtų pakuždėjęs”.

 

Savo aukštesnio proto praregėjimo minutę Albertui Einšteinui pavyko žvilgtelėti (bet nesuvokti iki galo, neįsiterpti ir nepajungti sau) į laiko ir erdvės santykius.

 

„Atradimo atėjimą iš šalies” puikiai apibūdina prancūzų matematikas, fizikas ir filosofas A. Puankarė (1854—1912). Kartą, grįždamas iš ekskursijos, jis lipo į autobusą. „Tą akimirką, — rašė mokslininkas, — kai pastačiau koją ant autobuso laiptelio, man dingtelėjo idėja. Prieš tai aš visiškai neprisiminiau šios problemos”. Kitą kartą problemos sprendimas be jokio vargo pasidarė aiškus jam einant gatve.

 

Šaltinis: visokybes.com


Leave a Reply

2500