Žemaitijos žiniuonis – Lietuvos Nostradamas?

66 metų buvęs rusų armijos praporščikas nužudė keturiasdešimtmetę žmoną. Tris iš keturių vaikų pasiėmė velionės brolio šeima, gyvenanti Minske. Giminės iki šiol mano, jog tai lietuviškosios mafijos darbas. Žudiką nustatyti eiguliui padėjo tai, kad jo kambario (kaip ir to, kuriame įvyko tragedija) langai žvelgė į tas pačias pasaulio šalis.

Vilniuje išėjo iš namų ir negrįžo jauna mergina. Sužinojęs jos dingimo dieną (šis dalykas jam yra pats svarbiausias, kiti duomenys neturi tokios didelės reikšmės), ekstrasensas apstulbusiems tėvams paaiškino, jog ji draugavo su vedusiu vyru, kuris skolindavosi pinigus ir negrąžindavo. Aferistai išdūmė į Maskvą ir slapstosi nuo policijos. Eigulys nuramino tėvus, kad ji gyva ir netrukus apsireikš. Tą patį vakarą mergina ir paskambino.

Kai kreipėsi, prašydami nustatyti Miltkonių skerstgatvyje rasto negyvo traktorininko mirties aplinkybes, ekstrasensas nieko negalėjo pasakyti, nes tai atsitiko treji metai prieš Brigitos mirtį. Tokiais atvejais jo sąmonė negauna jokios informacijos.

Be pėdsakų pražuvo išėjusi iš namų nėščia mergina, vis kartojusi, jog nusižudysianti. „Ar pasiėmė pinigus, dokumentus?”—pasiteiravo ekstrasensas tėvų. Paskui, žvilgtelėjęs į užrašus, pasakė, kad ji gyva ir netrukus sugrįš. Taip ir buvo. O „jaunikis” po mėnesio sutiko vesti apgautą merginą.

Vokiečių okupacijos metais buvo toks atvejis, kai už dvidešimt vokiečių belaisvių turtingi olandai išpirko iš IX forto kelis žydų vaikus. Eigulys gavo iš Izraelio laišką-prašymą surasti maždaug 1939-aisiais gimusį žmogų — tos šeimos sūnų, kuriam tada buvo dveji metai. Pasižiūrėjęs į atsiųstą nuotrauką (vyro ir žmonos), nuojautos vedamas žiniuonis nuvyko į Biržus, kuriuose vienos parduotuvės direktorius buvo žydas. Panaši jo gyvenimo istorija, tačiau gimęs dvejais metais anksčiau. Kelionė į Panevėžį irgi baigėsi be rezultatų. O vidinis balsas sako, kad ieškoti reikia Utenoje. Tai viena iš nedaugelio neatskleistų paslapčių.

Kartais eigulys įspėja tokias detales, kurios net patyrusiems kriminalistams neprisisapnuotų: nužudytas ir Nerin įmestas vaikinas vilkėjo geltona striuke su mėlynu užtrauktuku. Jo merginai, pažiūrėjęs į akis, pasakė: „Pasilik sūnų savo draugo atminimui”. Tuomet ji buvo nėščia tik mėnesį ir vėliau iš tikrųjų pagimdė sūnų.

Žuvusio Kačerginėje žmogaus radimo raktas buvo arklys, figūravęs tos dienos eigulio užrašuose. Ne pats keturkojis, o jo simbolis, suprantamas tik pačiam žiniuoniui. Nukritęs nuo arklio, velionis susižalojo smilkinį. Jj paėmė pakeleivinga mašina. Pavežė iki apleistų, šiukšlinų kultūros namų. šalia šaltos, neveikiančios katilinės, ekstrasenso manymu, turėjo būti sušalęs raitelio lavonas. Ten jį ir rado giminės — beje, kraujuotu smilkiniu. Liudininkų, mačiusių tuos įvykius, nebuvo.

Savo vizijose eigulys išvydo dingusio kauniečio mirtį — peiliu subadytą kūną giminaičiai pakabino dešrų rūkykloje ir lyg šunį išrūkė. Lavono likučius ir pelenus iškratė sąvartyne. Galima įsivaizduoti, koks siaubas apėmė giminaičius, kai nurodytoje vietoje jie iškapstė apskrudusius kaulus ir velionio drabužių liekanas.

Moteris iš Klaipėdos atsiuntė vasario 16-ąją dingusio vyro jūreivio nuotrauką. Ekstrasensas nustatė, jog tą dieną laivas prisišvartavo viename Graikijos uoste. Nusiuntė vietovės brėžinį su pažymėta lavono buvimo vieta. Uosto pavadinimą patarė sužinoti pagal laivo dienoraštį. Jeigu našlė nėra turtinga, mintis apie vyro palaikus ilgus metus taip ir liks tik graži vizija.

Viename Vilniaus pakraščio rajonų buvo nužudytas septyniasdešimtmetis rusas. Dvi jo dukterys ištisas dienas veltui ieškojo išėjusio į daržą pasikasti krienų ir nebegrįžusio tėvo. Jį vadino „dievo karvyte”, toks buvo ramus ir niekam neužkliūvantis. Vis kartodavo: „Mergaitės, aš gyvensiu 99 metus!” Pikti kaimynų liežuviai plakė skaudžiau už karklo vyteles: „Paslydo girtas ir prasiskėlė gaivą į kanalizacijos dangtį!” „Niekur senis nedingo, užsibuvo pas bobas. Pasigniaužys ir grįš”. Jaunesnioji duktė viltingai pagalvodavo: „Tegul jis, pagrobtas marsiečių, sau sklando kažkur aukštybėse skraidančia lėkšte. Nors ir niekad jo nebepamatyčiau — svarbiausia, kad būtų gyvas”. Lavoną rado po 40 dienų.

Išgirdusi apie žemaitį aiškiaregį, duktė paskambino, tikėdamasi ką nors išgirsti apie žudiką ir mirties aplinkybes. Senis papasakojo viską lygiai taip pat, kaip buvo — jos tėvą keliais smūgiais į pakaušį nužudė netoli statybų, įmetė pamatų duobėn, apkrovė šakom. Paskui, susigriebę, jog gali greitai rasti, ištraukė ir nusviedė į šalia tyvuliuojantį tvenkinį. Per laidotuves turėjo ateiti jaunas gražus šventikas ir pasakyti gražią kalbą. Tačiau žudiko (-ų) žymių aiškiaregio sąmonė neatkūrė. Matyt, čia buvo tas variantas, kai nematoma likimo ranka apsaugo jį nuo keršto. Tais atvejais, kai gali kilti grėsmė ekstrasenso gyvybei, jo sąmonę aptemdo tarsi kokia uždanga.

Viename Dzūkijos miestelyje vyras, tariamai įtūžęs nuo išsigalvotos žmonos neištikimybės (vedė ją, jau turinčią vaiką), sukapojo gyvenimo draugę kirviu. Slėpdamas nusikaltimą, nesibodėjo bet kokių priemonių — viešinčiam rajone aukštam valstybės vyrui guodėsi ir prašė padėti surasti žudiką. Paskui vietinei prokuratūrai pateikė magnetofono kasetę, kurioje esąs įrašytas pokalbis telefonu, kai nežinomas asmuo už žmonos buvimo vietos nurodymą pareikalavęs iš vargšo našlio 5 milijonų talonų. Ekspertai, atidžiai perklausę abi puses, išgirdo tik banalias „Aliukų” daineles. „Gyvulys, mus dar už nosies vedžioja”,— neslėpė pasipiktinimo tardytojas. Eigulys tiksliai apibūdino žudiką, nupasakojo, kaip viskas įvyko, tačiau lavono buvimo vietos negalėjo nurodyti. Matyt, taip Dievo įsakyta — kas žino, ko griebtųsi cholerikas kūnkirtys.

Aiškindamasis iš Aukštaitijos kilusio lakūno savižudybę, žiniuonis nustatė, jog buvo dalijamasi turtu, prieš pat mirtį girdimi garsai ir kalbos, nors žmona su vaiku buvo kitame kambaryje. Velionis turėjo pistoletą, kulka pataikė į smilkinį, perlėkė kiaurai ir įsmigo į duris, iš kurių ir po šiai dienai kažkodėl neišimta. Vėl kažkas papirko prokurorą? Beje, klebonas leido karstą įnešti į bažnyčią — vadinasi, jis irgi nujautė, jog savižudybės nebuvo nė kvapo.

Visais išvardytais atvejais eigulio nustatyti ir nenustatyti žudikai tebėra laisvi.

Paskambinęs iš Alytaus susirūpinęs žmogelis pasiguodė, jog iš buto dingo 9000 dolerių. Viską išsiklausinėjęs, ekstrasensas patarė paklausti trimečio sūnaus. Ir tikrai — vaikas prisipažino užkišęs pinigus už sofos.

Sėdėdamas ant kelmo prie upelio, eigulys netikėtai pajuto, jog kažkur netoliese, gal gretimame kaime, vyksta kažkokios grumtynės, liejasi kraujas. Ir tarsi koks maišas ant dešinio peties plumptelėjo vardas—Paulius. Kodėl Paulius? Grįžęs namo pietauti, paskambino policijon ir paklausė, ar priešpiečiais nebuvo jokių muštynių, apiplėšimų. Kai budintis atsakė, jog kažkoks piktadarys miestely smogė žmogui peiliu ir paskui suspardė nėščią moterį, eigulys iš karto pasakė vardą. Jis neapsiriko — tai buvo marčios pusbrolis. Jau teistas, bet gavo tik metus.

Tą 1991-ųjų gegužės dieną, kai galvon toptelėjo mintis „Gorbačiovui liko 12 savaičių”, žiniuonis pasižymėjo ir, turėdamas laiko, paskaičiavo į priekį — rugpjūčio 8-oji. Ir apskritai visą laiką ramybės nedavė skaičius „8″. (Kaip vėliau paaiškėjo, aštunto mėnesio aštuntą dieną buvo slaptas aštuonių pučistų susirinkimas — nuspręsta nušalinti Gorbačiovą nuo valdžios). Norėdamas, kad Maskvą žinia pasiektų dar iki lemtingosios datos, žiniuonis liepos vidury išsiuntė perspėjantį laišką į TSRS Vidaus reikalų ministeriją. Tik neaišku, į kieno rankas jis pakliuvo.

Vyriausiasis eigulio sūnus pasakojo, kad po pirmosios ligoninės tėvas atrodė kaip atbukęs, išbalęs lyg lavonas. Po antrosios pastebimai atsigavo. Neįtariąs jokių beprotystės požymių, tiesa, ekstrasensu jį laikąs tik iš dalies (nes gal per greitai darąs išvadas). Kiti broliai visiškai netiki tėvo sugebėjimais, mama (bandžiusi įkalbėti mesti tą pavojingą užsiėmimą) — kaip kada. Tėvas žinąs daug Biblijos tiesų, klausė ir klausąs užsienio radijo, tad politikoje orientuojąsis neblogai, nors per daug nesikišąs.

Antrosios ligoninės gydytoja, kurią eigulys minėjo geru žodžiu, kategoriškai teigė, jog dingusių žmonių ieškotojas— labai rimtas, „mūsų kontingento” ligonis, ir mašiną jam leidę vairuoti tik iš pasigailėjimo. Seminare Klaipėdoje net paskaitą apie jį, kaip tipišką beviltišką depresininką, skaitė.

Sūnus, išgirdęs šiuos persakytus žodžius, apmaudžiai tarė: „Kaipgi — juk jie iš pirmųjų, nugydžiusių tėvą ir bandžiusių paversti jį neveiksniu, gauna vaistus, premijas ir privilegijas. Negi kritikuos ar abejos jų išvadomis? Varnas varnui (o dar didesniam) akies nekerta”.