10 netiesų apie gamtą, kuriomis šventai tikime

Liaudies pasakos, rašytojų išmonė ir animaciniai filmai nesistengia mums pasakoti tiesos apie žvėrelius ir paukštelius. O mes juk, atrodytų, ne tokie naivūs, kad tikėtume, jog voveraitės šoktų ratelį aplink Kalėdų eglutę, vilkas žūklautų uodega, o peliukai paspęstų spąstus katinui. Tačiau kai kurie įvaizdžiai tokie dažni, kad imame ir įtikime, net nesvarstydami, ar gamtoje tai įmanoma. Juk paklausti, koks mėgstamiausias zuikio maistas, visi choru atsakytume: “Morka”…

Šiandien su autoritetinguoju gamtininku profesoriumi Ričardu KAZLAUSKU – apie populiariausius animacijos mums “padovanotus” mitus, kuriais tikime net ir žinodami, kad tai – netiesa.

1. Lapė – gudri, o vilkas – kvailas

Pirmiausia reikia suprasti, kad iš vilko yra kilęs šuo. O argi apie šunis galima būtų pasakyti, kad jie – kvaili? Taigi vilkas iš tiesų gamtoje yra nė kiek ne kvailesnis už lapę. Apskritai plėšrieji gyvūnai iš visų, gyvenančių laisvėje, patys protingiausi. Ir lūšis, ir kiaunė, ir vilkas, ir lapė tiesiog priversti būti gudrūs, nes jiems juk reikia susigauti grobį, kuris taip pat nėra kvailas ir lengvai laimimas. Todėl vieni plėšrūnai tyko, kiti vejasi, o vilkai netgi išmano medžioklės strategiją – jie medžioja su varovais…

Antai lapė minta smulkesniais graužikais, tokiais kaip pelės, pelėnai, bet juos medžiodama kartais ji demonstruoja neįtikėtiną techniką – pavyzdžiui, sugeba užuosti netgi po sniegu besislepiantį pelėną. Ji šoka iš viršaus, kniumba į sniegą ir taip pasiekia dantimis grobį. O dėl atsargumo, pėdų mėtymo… Užtinki sniege vilko pėdsakus ir manai, kad vieno vilko nueita, o iš tiesų – nueita visos šeimynos. Tiesiog jie labai stropiai maskuojasi – eina pėda pėdon…

2. Zuikis – bailus

Absoliutus pėdų mėtymo čempionas yra ne lapė ir ne vilkas, o zuikis. Animaciniuose filmukuose zuikis – bailumo simbolis, tačiau gamtoje jo tikrai nepavadinsi bailiu. Bėgdamas nuo persekiotojų, šis gyvulėlis strateguoja, gudrauja, slapukauja, daro kilpas… Tam reikalingas ramus protas. O tūnant – ir savitvarda. Zuikio kailiukas – grumsto spalvos. Pasislėpęs suartame lauke ar po kokiu krūmeliu jis nejudėdamas tūno, net jei medžiotojas eina visai šalia. Šiam praėjus, zuikis apsisuka ir dumia į priešingą pusę…

3. Lapė ir zuikis – du amžini priešai

Lapė, žinoma, zuikienos neatsisakytų, bet jos racione tai – itin retas patiekalas. Lapė nieku gyvu negali pavyti bėgančio sveiko zuikio. Vienintelis šansas laputei – užklupti zuikį miegantį. Tačiau ir dėl to gamta gerai pasirūpino – miegodamas zuikis veik neišskiria kvapų, o gerai užsimaskavęs jis ne taip jau lengvai užklumpamas.

Pagrindinis lapės racionas vis dėlto yra pelės, pelėnai, paukščiukai… Animaciniai filmukai rodo ir lapę, vagiančią vištas, – čia esama daugiau tiesos, mat lapė į vištidę kitą sykį netingi ir urvą išsikasti…

4. Zuikis labiausiai mėgsta graužti morkas

Joks zuikis neina į lauką morkų rauti. Teoriškai morkų lapus jis gal ir galėtų nugraužti, bet išsirauti morką – ne. Namuose laikomas zuikis morkos gal ir ragauja, taip pat ir kopūsto, tačiau tik susmulkintus. O klasikinio animacinių filmukų vaizdo, kai zuikis graužia darže morką, suėmęs ją letenėlėmis, tikrovėje niekur nepamatysime.

5. Ežiukas nešioja ant spygliukų obuolius ir grybus – savo mėgstamą maistą

Gamtoje ežiukas ant spygliukų nenešioja nieko. Sudžiūvusius medžių lapus, reikalingus žieminiam guoliui minkštai iškloti, ežiukai neša ne ant spygliukų, o įsikandę tarp dantukų.

Kas dėl obuolių… Jei ant žemės gulėtų prakąstas ar sutraiškytas obuolys, ežiukas jo paragautų, bet tai anaiptol nėra nei jo dažnas, nei itin mėgstamas maistas. O grybų ežiukai apskritai neėda – pagrindinis ežiukų maistas yra gyvulinės kilmės: vabzdžiai, moliuskai, minkštakūniai, paukščių kiaušiniai, paukščių jaunikliai, driežiukai, peliukai… O štai gyvates ežiukai išties sugeba pagauti. Gyvatė jam, žinoma, kerta, bet pataiko į spyglius, todėl žalos nepadaro.

Pilvo apačioje ir prie snukučio ežiukas turi labai švelnų kailį ir jei su juo gerai elgiamasi, jis leidžiasi glostomas, o susiriečia ir spyglius atstato tik kai iškyla pavojus.

Parsinešus ar radus užklydusį ežiuką į namus, madinga duoti jam lakti pieno. Taip, ežiukas laka ir pieną, bet verta įsidėmėti, kad pienas nėra pagrindinis jo maistas – jis nori mėsytės.

6. Žalčiai nekanda

Žinoma, žaltys geba kandžiotis, bet jo įkandimas nenuodingas ir neskausmingas. Jei žaltį šiurkščiai griebsi už sprando, jis gindamasis, be abejo, mėgins įkąsti, tačiau… Mano namuose yra gyvenę dešimtys rūšių žalčių – nė vienas nėra įkandęs.

Mūsų protėviai labai gražiai sutardavo su žalčiais, leisdavo jiems dėti kiaušinius savo ūkių tvartuose. Įsileisdavo ir į trobas. Buvo net paprotys dideliuose, kieme ar laukuos stūksančiuose akmenyse iškalti duobeles, kad būtų galima įpilti vandens žalčiams atsigerti. Mat žalčiai mėgsta užšliaužti ant saulėje įkaitusio akmens pasišildyti, tad mūsų protėviai pasirūpindavo, kad jie turėtų kuo numalšinti troškulį. Tik įsidėmėkite – pildavo vandens, o ne pieno, kaip įprasta dabar knygose rašyti. Žalčiai pieno apskritai nelaka.

Beje, Lietuvoje esama ir vieno žmogų puolančio žalčio, tik apie jį mažai kas žino – dažniausiai palaiko gyvate. Tai į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas lygiažvynis žaltys, kurio gynybos taktika – imituoti nuodingąją angį. Jis netgi pats puola, vejasi žmogų ir jį išgąsdina. Na, ir įkąsti gali, tik jo įkandimas jokio pavojaus nekelia. O šiaip tas žaltys – kuo tikriausias smauglys. Jis minta driežais, prieš tai juos pasmaugęs.

7. Šikšnosparniai veliasi į plaukus, juos privilioja švilpimas, naktimis siurbia jaunų panelių kraują

Jei šikšnosparnis nutūps žmogui ant galvos, netyčia gali įsivelti į plaukus, bet nieko baisaus dėl to neatsitiks. Į švilpavimą šikšnosparniai tikrai neatsiliepia ir į jį nereaguoja, o maitinasi jie, bent jau Lietuvoje gyvenančios rūšys, vabzdžiais. Krauju minta tik vienintelė šikšnosparnių rūšis, gyvenanti Pietų Amerikoje. Šie vampyrais vadinami aštriailčiai šikšnosparniai priskrenda prie miegančio žmogaus, suranda iš po apkloto išlindusį jo kojos nykštį ir siurbia kraują šiam net nepajuntant. Žinoma, kraujo išlaka labai nedaug – nuo to tikrai nemirštama. Na, o mano namuose šikšnosparniai labiau linkę maitintis apelsinais ir bananais, mat jie – taip pat Pietų Amerikos atstovai – prisiekę vaisėdžiai.

8. Šeškas smirdi

Jokiu būdu. Šeškai tikrai nesmirdi, bet su nemaloniu kvapu jų prigimtis išties susijusi. Šeškas turi specialias liaukas, iš kurių, panašiai kaip ir Šiaurės Amerikos skunkas, gindamasis paleidžia dvokiančio skysčio čiurkšlę. Mūsų šeškai, palyginti su skunkais – labai santūrūs, jų kvapas lengvai pakeliamas. Mano namuose šeškutis gyveno ne vienus metus, tačiau nė karto nepaleido gynybinės smarvės. Na, o stepių šeškas, liaudies vadinamas fretka, apskritai yra jaukus naminis padarėlis, jokio nemalonaus kvapo nė negalintis skleisti.

9. Šarkos vagia auksinius papuošalus

Ar jums kada gyvenime teko matyti pro atdarą langą į namus įskridusią šarką? Man – ne. Laukinė šarka pernelyg protinga, kad skristų į kambarį. Šarkos, varnai ir krankliai – patys protingiausi paukščiai iš gyvenančių Lietuvoje. Tačiau aukso blizgesys šarkoms išties patinka. Jei ją auginsite namuose nuo mažens, o užaugusi ji išskris į laisvę, gali nutikti visko. Pats pažįstu žmogų, kurį jo augintinė šarka apvogė. Mat ji kurį laiką grįždavo į šeimininko namus paviešėti. Atsivesdavo net ir savo laukinę draugę, kuri laukdavo savo bičiulio kieme, o šis jai pradžiuginti išnešdavo “prabangią dovanėlę”…

O štai kitas mano bičiulis iš Marcinkonių buvo užsiauginęs kranklį. Tad einant kartą namo, kranklys iš jo kišenės ištraukė visą ką tik gautą atlyginimą, nusinešė į mišką ir po kelmo išvarta paslėpė. Laimė, kad žmogus kranklį vijosi ir paslėptą “lobį” lengvai surado…

10. Drambliai bijo pelių

Kaip tik neseniai perskaičiau profesoriaus Bernardo Gžimeko (Bernhard Grzimek), visą gyvenimą tyrusio dramblius, knygą ir galiu pasakyti, kad dramblys pelės ne tik nebijo, bet ir nekreipia į ją nė menkiausio dėmesio.

Žmonės kalba, jog drambliai neva bijo, kad pelė jiems išgrauš odelę tarp nagų. Bet dramblys juk šito pelei paprasčiausiai neleistų. Lygiai taip ir dėl to, kad pelė gali įlįsti drambliui į straublį. Nepamirškime, kad dramblys į savo straublį gali pūstelėti. Tad pelė lėktų it naujametis saliutas… Tačiau pelei nėra jokio reikalo bandyti lįsti drambliui į straublį. Ko gi jai ten ieškoti?