Senatvėje gailėsimės ne to, kad per mažai keliavome, blogai auklėjome savo vaikus…


Pagyvenę žmonės gyvena prisiminimais. Jie dieną iš dienos, žingsnis po žingsnio prisimena visą savo gyvenimą ir suskaido jį į smulkiausias detales. Būtent tada ateina suvokimas, kiek daug buvo padaryta neteisingai, kaip neprotingai buvo skirstomas laikas, kurio jau nebesusigrąžinsi.

 

Psichologė ir rašytoja Ana Kirjanova pagyvenusių žmonių istorijose įžvelgė vieną ypatybę. Tai gili ir tiksli išvada. Ir būtent su tuo turėtų dirbti jaunoji karta.

 

Dėl ko gailėsimės senatvėje?

 

Labiausiai gailėsimės ne dėl to, kad mažai keliavome.

 

Ne dėl to, kad per mažai dėmesio skyrėme savo dvasiniam vystymusi. Ir ne dėl to, kad blogai auklėjome savo vaikus.

 

Ir ne dėl to, kad nepaskyrėme savo gyvenimo menui. Nors, galbūt dėl to pasigailėsime – taip rašo kai kurie psichologai, kuriems iki senatvės dar toli.

 

Man teko bendrauti su daugybe pagyvenusių žmonių, kurių protas puikiai veikė. Labiausiai jie gailėjosi dėl to, kad leidosi būti įžūliai išnaudojami.

 

Ir kentė nepelnytus ir niekšiškus įžeidimus. „Kodėl negalėjau atsisakyti, kai viršininkas vertė mane dirbti už tris?“, – klausė viena ponia.

 

O kita prisiminė giminaičius, kurie atvažiuodavo į svečius į kambarį, kuriame ji glaudėsi su dviem vaikais ir vyru. Ir apsistodavo ten savaitėmis. Ir ji viską tvarkydavo, skalbdavo, gamindavo ir vaišindavo, kaip ir priklausė – nors kas tai sugalvojo?

 

Kažkas toleravo girtavusio vyro žiaurumą.

 

Kažkas – įžūlius visiškai nepažįstamų žmonių reikalavimus. Ne iš bailumo, o tiesiog tam, kad nieko neįžeisti.

 

Išlikti maloniu to nevertų žmonių akyse. Dėl to visi gailėjosi. Ir garsiai svarstė, kad dabar jie tiesiog ramiai atsisakytų.

 

Karštas vanduo būdavo kartą per savaitę. Ir tą dieną visa giminė suvažiuodavo su skalbiniais pas trijų vaikų mamą. Be abejo, visi ir prausdavosi. O jai nebelikdavo laiko išsiskalbti ir nuprausti vaikus. Ir sulaukusi devyniasdešimties, su kartėliu ir nuostaba ji bandė suprasti, kodėl nerado žodžių atsisakyti…
Jai buvo labai skaudu!

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Štai dėl ko tikrai gailėsimės – dėl beprasmiškai sugaišto laiko, dėl nevertinamų pastangų ir aukų, dėl savanoriškos vergijos.

 

Dėl nereikalingos kantrybės, kurios taip pat niekas nevertino. Tad kam to reikia? Viso to atsisakius, liks jėgų ir laiko ir kelionėms, ir vaikams, ir anūkams, ir menui. Ir sveikata išliks. Ir sieloje nebus kartėlio – tereikia išmokti pasakyti „ne“.

 

Ir viskas.

 

Arba paprasčiausiai ignoruoti įžūlius prašymus, paskiriant save menui, kelionėms, poilsiui. Arba vaikų auklėjimui…

 

Šaltinis: http://svmarkus.lt/

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite