Kai erzina artimieji

Kokiu būdu nuolatinis susierzinimas nuodija mūsų gyvenimą? Kodėl viena vienintelė klaida gali negrįžtamai sugadinti netgi puikiausius santykius?

Kalbant apie susierzinimą, kurį kelia artimieji, būtina pripažinti, kad jeigu norime iš tikrųjų atsikratyti šio pražūtingo ir labai slogaus įpročio, visų pirma turime nesibaiminti susierzinimo, o tiksliau – jo pasekmių. Kitaip sakant, negana tiesiog suvokti klaidą, negana suprasti pliusus, kai tų klaidų nebūna. Mums dar gyvybiškai svarbu pajausti baimę, jog tokios klaidos ims kartotis ateityje. Ir tada, išsigandę šios konkrečios klaidos, gauname galimybę užkirsti jai kelią ateityje.

Jeigu šito nepadarysime, tai greičiausiai ir toliau vis iš naujo ir iš naujo lipsime ant to paties grėblio, o realiai suprasime, jog klydome, pykdami ant artimųjų, tik tada, kai jie galutinai nuo mūsų nusigręš.

Sunku suskaičiuoti visas tas istorijas, kurias man pasakojo pacientai apie savo susierzinimą. Mamas erzina nuosavi vaikai, o paskui jos baisiai nustemba, kad vaikas “nežinia kodėl” bėga iš namų, susidėjo su negera kompanija, metė mokslus, nenori nieko daryti, pavirto visišku alkoholiku ar narkomanu. “Jis visiškai manęs neklauso!” – skundžiasi nelaiminga moteris. Tačiau ką ji pati nuveikė, kad vaikas jos klausytų? Rėkė ant jo? Kitaip sakant, suformavo vaikui refleksą užsikimšti ausis, kai tik mama prasižioja kažką sakyti. Ne pats geriausias pedagoginis metodas.

Analogiška situacija susiklosto santuokoje. Iš pradžių vyras mano, kad visiškai normalu būti susierzinusiam ant žmonos, o moteris tam tikrą laiką visa tai pakenčia. Moterys apskritai linkusios iš pradžių pakentėti, o kai širdyje viskas galutinai užtemsta – tada ir sprogsta. O vyrai į viską reaguoja iš karto. Ilgą laiką jie gali net nesuprasti, kad jų elgesys skaudina. Jiems atrodo, kad jei žmona realiai įsižeistų, jeigu jų žodžiai moterį realiai traumuotų, tai moteris būtinai apie tai pasakytų.

Vyrai sprendžia apie moteris pagal save ir kadangi kentėti nemoka ir nenori, tai galvoja, jog ir žmona lygiai tokia pati. Ir jeigu ji tyli, susidūrusi su jo emocijų pliūpsniu, vadinasi, nejaučia jokio susierzinimo. O su moterimis situacija lygiai tokia pati: moteris, kaip ir vyras, sprendžia apie jį pagal save. Ir dėl to jai atrodo, kad vyrui turi būti akivaizdu, kad ji paprasčiausiai kenčia jo pyktį, nors iš tikrųjų pergyvena ir piktinasi. Elementarus tarpusavio nesupratimas.

Problemos sprendimas guli paviršiuje, tačiau kaip neretai pasitaiko tokiais atvejais, būtent dėl to jo ir nepastebi. Jeigu žmonės susiruošė gyventi kartu, jiems reikėtų atidžiai ir pastoviai vienas kitą stebėti, tyrinėti, be to, daryti tai neformaliai, o antra – pasikliauti ne vien savo asmenine patirtimi, bet ir priešingos lyties psichologija.

Šaltinis: /http://seimairnamai.eu//