Kitoks požiūris: 4 esminės panikos atakų priežastys
|Panikos atakas ir depresiją turbūt jau galima būti įvardinti XXI amžiaus rykšte. Šia tema dažnai verda įvairios diskusijos. Tie, kas patyrė šių būsenų kartų skonį supranta ir atjaučia likimo pakeleivius, o tie, kas to nepatyrė, neretai smerkia ir kritikuoja viešai bei drąsiai pasisakančius.
Tenka išgirsti nuomonių, kad seniau, net karo ir nepritekliaus laikais, žmones depresija nesirgdavo, o dabar iš tingėjimo ar dėl kvaišalų sunegaluoja. Jeigu atvirai, yra lašelis tiesos šiose nuomonėse. Kodėl? Nes seniau žmogus gyveno arti gamtos, buvo susiderinęs su jos ritmais, dirbdavo fizinį darbą nuo aušrų iki sutemų, maitinosi dažniausiai savo užauginti maistu, kvėpavo kur kas geresniu oru ir t.t. Dabar daugybė žmonių gyvena miestuose, taigi, nuolat yra susirūpinę dėl pragyvenimo, nekalbant apie augančius poreikius, kuriuos stimuliuoja aplinka.
Kažkada, pirmą kartą susidūrus su šia nemalonia panikos priepuolių patirtimi, atvykusi medikė patarė daugiau užsiimti fizine veikla lauke ir išmokti tinkamai derinti poilsį su mokslu. Ji buvo visiškai teisi. Žmonės, visą dieną dirbdami laukuose, besirūpindami gyvuliais ir šeimynykščiais mažai turėjo laiko nesibaigiančios proto diskusijoms ir tiesiog tam nebelikdavo jėgų. O po darbų poilsis būdavo saldus kaip šokoladas. Tuo galima lengvai įsitikinti gerą pusdienį padirbėjus darže. Protas nutyla, o grįžus ir įsitaisius ant minkštos lovos net nekyla noras sukti sugedusią minčių plokštelę.
Taigi,
Pirma panikos atakų priežastis – nerimstantis protas, kuris sukelia nesibaigiančias emocijas ir jausmus, taip išalindamas kūną bei nervų sistemą. Meditacijos, įvairios metodikos tapo miesto žmonių mada. Tik jos dažniausiai veikia kaip vaistai nuo skausmo. Chaosą nuramina, bet giluminių priežasčių nešalina. Žinoma, kiekvieno patirtis gali būti skirtinga, todėl vienareikšmiškai pasmerkti metodikas nederėtų. Trumpa meditacija ir emocinė higiena turėtų būti kasdieninis kiekvieno žmogaus ryto ir vakaro ritualas, padedantis išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau meditacijos, naudojamos kaip įrankis nugalėti nepageidaujamai būsenai, teigiamus rezultatus retai suteikia. Nes bet kokia, net pati švelniausia tokio pobūdžio kova, yra neigimas savęs. O tai visada veda į kančias.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
XXI amžių galima įvardinti proto apogėjaus epocha – vos tik nubudus įsibėgėja minčių srautas. “Ką veiksiu, kaip padaryti geriau, kodėl taip nutiko, o vakar man pasakė taip ir anaip, tai šiandien aš atsakysiu su kaupu”…. ir toks jausmas, lyg vežimas be arklio ima riedėti žemyn. Nei sustabdyti, nei iššokti. Ką daryti? Pamėginkite dėmesį nukreipti į kūną, tiesiog stebėkite ir nesivelkite į apmąstymus, kad kažkur maudžia ar pilvas per didelis. Tylus dėmesys nuramina chaosą. Įsiklausykite kas vyksta aplinkui, užuoskite kvapus, leiskite pojūčiams kisti. Stebėkite. Protui bus klaikiai neįdomu, tad teks tarsi nardyti į minčių vandenyną ir vėl į realybę. Bet, pajutę pirmus palengvėjimo požymius, tikrai norėsite kuo ilgiau išlaikyti malonų dėmesį savyje. Tik nesugalvokite kovoti su proto įpročiu nuolat mąstyti. Antraip vėl stosite į kovą prieš save. Juk protas mūsų dalis, tokia pat svarbi ir gyvybiškai reikalinga kaip visa kita.
Antra priežastis – perfekcionizmas. Tai iškreiptas požiūris į gyvenimą, kitus ir pačius save. Noras viską atlikti tobulai, kontroliuoti, įtikti ir būti tiesiog „perfect“ persona veda į milžinišką, skausmingą ir pražūtingą kovą. Kurios tikslas – proto ir ego sukurta iliuzija. Sąvoką „tobula“ galima naudoti tik kaip subjektyvų požiūrį, apibūdinantį suvokiančiojo pasitenkinimą. Vienas žiūrės į saulėlydį ir mėgausis jo tobulumu, kitas stebės bei keiksnos, kad tuoj saulė nusileis, o jis dar užduoties nebaigė ir teks sėdėti iki išnaktų.
Perfekcionizmą skatina įvairios vaikystės traumos, skausmingas pirmosios meilės atstūmimas ir kitos priežastys, kurios sukuria įsivaizdavimą, kad reikia tapti tobulu, jog visi priimtų, pritartų, mylėtų. Tada bus saugu gyventi. Bet tai ne tiesa. Vienintelis asmuo galintis suteikti meilės ir pritarimo esate tik JŪS PATS.
Trečia priežastis – ego, kuris pas daugelį auga kaip ant mielių, tik retas suvokia jo nesibaigiančias manipuliacijas. Tai ne velniūkštis sėdintis mintyse, o unikali struktūra, padedanti žmogui jausti atskirtį ir išreikšti laisvą valią. Ego nėra pats savaime blogis, jo dėka mes jaučiame gyvenimo skonį su visais „prieskoniais“. Taip ugdome asmenines savybes, talentus, charakterį. Deja, augdami pradedame imti pavyzdį iš kitų ir pamažu ego programa įgauna vis daugiau neigiamų atspalvių. Kol galiausia tampa tokia gaji, kad menkiausia kritika ar kivirčas su mylimuoju sukelia baimę. Tarsi grėstų mirtis. Toks pojūtis natūralus ego atsakas, juk jis išaugo didelis ir galingas, kad nustūmus jį į antrą planą ir palikus tik pagrindines funkcijas reikštų jo „mirtį“.
Tad aptartas perfekcionizmas viena iš neharmoningo ego apraiškų. Jis gali slėptis po daugybe kaukių: aukos, tirono, manipuliatoriaus ir pan. Intensyvias ego apraiškas lydi pyktis, nuoskaudos, kančia, baimė, pasipriešinimas realybei, žema ir per aukšta savivertė. Jam reikalingos dramos ir įtampa, kurios maitina bei augina. Trumpai tariant – Jūsų energija, kurią gauna su emocijomis yra jo „maistas“.
Stoti į kovą su ego taip pat nedera, jis tik dar labiau sustiprės išalindamas Jūsų nervų sistemą ir paskatindamas panikos atakas. Pamažu, žingsnis po žingsnio eikite į savęs pažinimą. Mažiau ieškokite atsakymų knygose ir seminaruose. Nerkite kiaurai per savo skausmą, baimes, tirpdykite jas dėmesiu be menkiausio vertinimo. Tarkite Jumyse vykstantiems procesams TAIP. Nesipriešinkite audrai, ji pati nurims, jei dar labiau nedrumsite vandens.
Ketvirta ir turbūt reikšmingiausia, bet mažiausiai suprasta priežastis – santykis su Dievu, Gyvenimu ar kaip Jūs tai įvardinate. Ego skatina atskirtį, kuri bėgant metams ir augant žalingiems įsitikinimams, nuolat plečiasi. Tuomet nebejaučiame ne tik ryšio su Aukštesniąją jėga, bet ir su savimi ar net savo kūnu. Visiškas susitelkimas į mintis, praeitį, ateitį, nesibaigiančius norus, tikslus panardina į iliuzijų pasaulį, kuris tampa tarsi siena, skiriančia nuo realybės. Tuomet kūnas siunčia pavojaus signalus, kol nervų sistema tiesiog „įjungia aliarmą“. „Žmogau, sustok! Atsibusk!” – tarsi šaukia ji. Visa sistema išeina iš rikiuotės, tuomet apninka ne tik mirties, bet ir gyvenimo baimė. Žmogus nebegali ramiai gyventi, net nueiti iki parduotuvės jam tampa rimtu iššūkiu. Ką daryti?
Grįžti į save, atpažinti ir įvardinti visus įsitikinimus, skiriančius nuo pačio saves, kitų ir Dievo. Nustoti smerkti ir priimti viską kaip yra. Panikos atakos ir depresija yra stiprus signalas, įspėjantis apie mūsų klaidingą mąstyseną ir gyvenseną. Nesvarbu, ar žmogus gyvena skurdžiai, slegia šeimos bėdos ar lepinasi prabangiuose kurortuose, visi gali pasiekti panikos ar depresijų ribą. Ir visų esminės priežastys bus tos pačios, nes priešiškumas sau, kitiems ir Aukštesniajai Jėgai anksčiau ar vėliau pasireiškia įvairiomis ligomis, ar nelaimėmis.
Parengė Rūta Steponavičienė
Nesutinku absoliuciai su visomis trimis. Paniku kiekis dideja del totalinio beviltiskumo, kada nuo asmens veiksmu nieks nepriklauso jo gerbuvyje. Taip gaunasi del globalios globalines ekonomikos: geriau uz USA nesukursi, pigiau uz Kinija nepagaminsi. Vadinasi nei mokslas nei darbas nezada jokiu sprendimu. Belieka ketvirta iseitis: melstis ir maitintis zolelemis.
p.s.
.. dar banditizmas, reketas, narkobiznis isplito butent del globalizmo.