100 būdų, kaip uždirbti milijardus

Nusibraukiau varvančias ašaras, išsišnypščiau nosį, ryžtingai nužvelgiau save veidrodyje: nuo šiol gyvensiu kitaip. Strykčiosiu iš laimės ir dosniai žarstysiu pinigus. Pagauti auksinę žuvelę lengva – tereikia perskaityti kelias knygas. Maloniai besišypsantys guru man žada greičiausios sėkmės formules.

Populiariausiųjų krūvelė ant mano stalo nei maža, nei didelė. Septyni – magiškas skaičius, septynios knygos turėtų ypač sustiprinti mano minčių galią. Napoleono Hillo knygoje „Galvok ir būk turtingas“ turėčiau rasti ypatingą veiksmų planą, kaip pasiekti sėkmę ir sukaupti turtų. Hipnozės specialisto Paulo McKennos „Pakeisk gyvenimą per 7 dienas“ žada žaibiškai išmokyti mane valdyti mąstymą. Steve‘o Chandlerio „100 motyvacijos būdų“ motyvuos visiems laikams. Garsus vaikščiojimu per žarijas guru Anthony Robbinsas knygos „Didieji žingsniai“ įžangoje tikina, kad gautas atpildas pranoks didžiausius mano lūkesčius. Josepho Murphy veikalas „Jūsų neribota galia būti turtingiems“ neva pagrįstas ilgu svarbiausių pasaulio religijų tyrinėjimu, tad moko, kad Dievas yra davėjas ir išmintingiesiems padeda susikrauti turtus.

Žinoma, negalėjau apsieiti be garsiojo Robino Sharmos veikalų. Juk jo „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“ ir „Kas verks, kai tu mirsi“ jau kelerius metus nenyksta iš Lietuvos perkamiausiųjų knygų sąrašų. „Jei tau ko nors trūksta, tavo mintyse yra spraga“, – tvirtina Robinas Sharma, kuriam pinigų ir populiarumo tikrai netrūksta. Plikai nusiskutęs galvą it koks budistų vienuolis ir pasidabinęs baltutėlaičiais marškiniais šypsosi jis iš savo internetinės svetainės. Kadaise buvo karjeros laiptais kopiantis advokatas, tačiau, pajutęs vidinę tuštumą, nusprendė tapti sėkmės mokytoju. Šį vasarį guru lankėsi Lietuvoje ir savo naują veikalą įteikė Valdui Adamkui.

Jei jau prezidentai tokias knygas skaito, pats laikas keistis ir man.

Magiška prabangaus namo vizija

Pirmas žingsnis – nusistatyti svarbiausius tikslus. P. McKenna dėsto, kad apibrėžti siekiai mano gyvenimo kelionėje atstos kompasą. Hipnoterapeutas siūlo užduoti sau daugybę klausimų, jie padės perprasti savo norus. Ką daryčiau, jei po savaitės ateitų pasaulio pabaiga? Kokį sakinį, apibendrinantį gyvenimo prasmę, norėčiau matyti iškaltą savo antkapyje? Ką man taip patinka daryti, kad už tai galėčiau net sumokėti?

„Atminkite – deimantai iš anglies susiformuoja esant dideliam slėgiui. Štai kodėl svarbu pasirinkti tik savęs vertus tikslus“, – R. Sharma rekomenduoja nesikuklinti ir siekti kuo daugiau. Troškimus jis pataria užsirašyti – taip pranešiu pasąmonei, kad tai itin svarbu, ir mano smegenys ims svarstyti visas galimybes. Kraigalioju popiergalyje: „Noriu rašyti visuomenei naudingus straipsnius ir tapti milijoniere.“ Sulankstau skiautę, įmetu į rankinę. Tikslų sąrašą reikia visur nešiotis kartu ir į jį žvilgterėti bent dukart per dieną.

Kasdien bent kelias minutes guru pataria skirti ir „svajonių knygelės“ kūrimui. Į ją reikėtų sudėti išsvajotų rūmų ar karietų nuotraukas. Suklijuoti ten turėčiau ir žmonių, kurie mane žavi ir yra išsiugdę mano siekiamas savybes, atvaizdus.

Susikūrusi nuostabios ateities viziją, galėsiu išbandyti kitą šaunų pratimą – įsivaizduoti, kad jau esu tokia, kokia svajoju būti. Hipnoterapeutas P. McKenna tikras, kad persikūnijus į svajonių „aš“ gyvenimas persimaino akimirksniu. Neurolingvistiniu programavimu besiremiantis sėkmės mokytojas siūlo išbandyti jo sukurtą „Savivaizdžio perprogramavimo pratimą“. Turiu atsipalaiduoti ir giliai alsuoti. Priešais save turiu regėti kitą save – tai pati didingiausia „aš“, kokia tik gali būti. Privalau stebėti, kaip tikroji „aš“ bendrauja su kitais, sprendžia problemas ir siekia tikslų. Kai užtektinai prisispoksosiu, laukia svarbiausioji akimirka. Turiu įžengti į tą esybę ir su ja susilieti. „Žiūrėkite tikrojo savęs akimis, girdėkite jo ausimis ir pajuskite, kaip gera gyventi tikrojo savęs gyvenimą“, – protina hipnoterapeutas. Kiti jo siūlomi pratimai vadinasi „Charizmos paslaptis“, „Naujos pasaulėžiūros generatorius“, „Pasitikėjimo įkroviklis“. Juos atliekant irgi reikia slankioti po vaizduotės lankas keičiant įsivaizduojamus kūnus, blukinant nemalonius potyrius ir spalvinant malonumus.

Užsispyrėlių minčių tramdymas

Tinkamos mintys it magnetai pritrauks visa, ko gyvenime trokštu. Visi išvardyti autoritetai į galvą kalte kala, kad negaliu prisileisti nė vienutėlės neigiamos mintelės. Sąmonę turiu tramdyti it cirke atsidūrusį laukinį žvėrį. Napoleonas Hillas siūlo save dresuoti popieriaus lape užsirašius išsvajotą pinigų sumą, laiką, per kurį tą sumą reikia uždirbti, ir paslaugų ar prekių sąrašą, kurį teks atiduoti mainais už pinigus. „Tikiu, jog tie pinigai bus mano. Manasis tikėjimas toks tvirtas, kad aš dabar galiu juos matyti. Pinigai laukia, kol tapsiu jų šeimininku“, – laimės mokytojas liepia tokias mantras kartoti nuolat, kol vaizduotėje aiškiai šlaminsiu geidžiamus banknotus. Viena pirmųjų pasaulyje savigalbos knygų išleista 1937-aisiais, kai banko kortelių dar nebuvo.

Dievotojo Josepho Murphy knyga „Jūsų neribota galia būti turtingiems“ prikimšta dar keistesnių maldų, skirtų pinigingam Visagaliui. Tereikia pasąmonę prijungti prie dieviškojo intelekto ir auksiniai avinėliai pasipurtys. Jokiu būdu negaliu mintyti, kad atostogoms Japonijoje nepakaks pinigų. Vos tik ima graužti su finansais susijusios mintys, tučtuojau privalau pulti tvirtinti sau atvirkščiai: „Aš esu ta, kurios viduje glūdi dieviškasis lobynas, ir visi mano poreikiai yra akimirksniu patenkinti.“ Save religijų žinovu vadinantis J. Murphy porina žavias istorijas, kaip praturtėti nepersidirbant. Štai vienas skolose įklimpęs vyriškis svajojo sūnų išleisti į mokslus. Nelaimėlis ėmė trisdešimt kartų per valandą kartoti, jog Dievas tenkina visus jo poreikius. Ir įvyko stebuklas – loterijoje jis laimėjo krūvą pinigų.

Neurolingvistinio programavimo metodus su sava išmintimi suderinęs Anthony Robbinsas neigiamas emocijos irgi siūlo atakuoti žodžiais – sudaryti savo „transformacijos žodyną“. Jei supykusi įvardinsiu savo būseną ne kaip pyktį, o kaip susierzinimą, emocija nusilps. Pagavusi save tariant senąją frazę, nedelsdama privalau ją pakeisti nauja. Jei sėkmingai pavartosiu žodžių iš naujojo gyvenimo žodyno, privalau save maloniai apdovanoti. Laimės mokytojas pasakoja istoriją apie tyrinėtoją, kuris judino beždžionės pirštą pirmyn atgal ir pastebėjo, kad šimtus sykių kartojant tą patį judesį stiprėja sąsaja tarp nervų ląstelių. Kai neuronų „takelis“ tapo ypač stiprus, beždžionė ėmė pati be perstojo judinti pirštą. Panašiu būdu galima išsiugdyti ir smegenų krutinimo įprotį.

Šimtu motyvacijos būdų prekiaujantis Steve‘as Chandleris nepamiršta aprašyti ir sėkmės mantrų, ir trokštamų daiktų paveikslėlių kolekcionavimo. Tačiau yra jo knygoje ir žemiškesnių žaismingų pasiūlymų. Sėkmės treneris siūlo ginčytis su savo vidiniu pesimistu: apsimesti advokatu ir įrodyti, kad tas bjaurybė neteisus. Jis ragina žaisti su beviltiškomis problemomis, klausti savęs, kokį būtų galima rasti absurdišką, bet linksmą sprendimą. Jis tvirtina, kad baimė ką nors daryti gali būti išgydoma tik tai darant. Jei dėl nebaigto darbo apima nerimas, derėtų atlikti bent mažytį veiksmą. Galima darbus pradėti lėtai, lyg pačiam tingiausiam pasaulio žmogui. Svarbiausia – pradėti. Šlykštūs jausmai patys pranyks.

Jei vis dėlto nepranyks, galima nueiti prie veidrodžio ir nusikvatoti. Tokią juoko meditaciją atlieka dzenbudistų vienuoliai – visi būryje prapliumpa dirbtiniu juoku ir netrukus linksmumas tampa nuoširdus. Atsistojusi prieš veidrodį imu kvatotis ir aš. Veikia! Greitai nebesuvokiu, ar pati sau esu juokinga, ar mano skaitomų knygų autoriai – humoristai. Juokinga man, nes neturiu nė menkiausios nuovokos, kaip sėkmės patarimų perlus nuo mėšlo atskirti.

Greitas sandoris su Dievu

Ką daryti? Kol išmurmėsiu visas siūlomas mantras, išsiklijuosiu sienas prabangių daiktų nuotraukomis, išmoksiu baimę perversti džiaugsmingu svaiguliu, praeis ne septynios dienos. Septynių mėnesių neužteks. Ir nė vienas guru prie knygos nepridėjo garantijos, kad nesėkmės atveju kompensuos patirtą turtinę ir moralinę žalą.

Apimta skeptiškumo patraukiau pas tuos, kurie apie žmogaus jausmų mygtukus studijavo universitete. Paprašiau pagalbos net dviejų psichologų – atsargusis vidinis balsas šnabžtelėjo: kuo daugiau šaltinių, tuo geriau. Mano pašnekovai dirba skirtingose sferose. Psichologas Robertas Petronis, save vadinantis egzistencinės psichologijos atstovu, individualiai gydo pacientus, kuriems gyvenimas ėmė atrodyti nebemielas. „OVC Consulting“ konsultantė, psichologė Mirolanda Trakumaitė žmones moko sėkmingiau dirbti – ji veda mokymus asmeninio efektyvumo temomis.

Rodos, surezgiau idealų planą: išrankiosiu sutampančius psichologų patarimus, palyginsiu su laimės pardavėjų išmintimi ir tada kursiu nuostabaus gyvenimo receptą. Tačiau viskas pasirodė ne taip paprasta. Paklaustas, kurie sėkmės mokytojų patarimai yra teisingi, p. Petronis ilgam nutilo. Jo akys nukrypo kažkur į tolius – mačiau, kad psichologas įtemptai mąsto. Po kelių minučių jis prabilo visai kitaip, nei tikėjausi: „Norėčiau kalbą pradėti nuo to, kodėl šiais laikais šios knygos tokios populiarios. Anksčiau apie sėkmę ir gyvenimo sunkumus rašė filosofai, rašytojai. Tai buvo literatūra, į kurią reikia įsijausti ir skaityti lėtai. Dabar vis daugiau sričių užvaldo greitos technologijos. Iš gyvenimo meno irgi daroma technologija.“

R. Petronio žodžiai smigtelėjo skaudžiai – juk tai apie mane, juk aš ir noriu paprastutės instrukcijos, kaip valdyti savo pasaulį. „Kuo daugiau veiksmų per laiko vienetą“, – taip psichologas apibūdina šiuolaikinių žmonių gyvenimo ritmą. Kitas svarbus dalykas – kontrolė. Įprantame kontroliuoti aplinką. Štai anksčiau iš Vilniaus į Palangą žmonės ramiai vykdavo be telefono, o dabar net parduotuvėje atsidūrę „be ryšio“ dažnai pasijunta nesaugiai. Nenuostabu, kad kontroliuoti norisi ir jauseną, ir sėkmę.

Robertas Petronis dažnai pasijunta nejaukiai, kai pacientai jo ima klausinėti, kiek reikės konsultacijų. Tuomet jis gūžteli pečiais ir atsako, jog rezultatas priklausys nuo bendradarbiavimo. Jokių garantijų. Tik neapibrėžta galimybė, kad taps geriau. „Sėkmės pardavėjai kalba konkrečiau – jie tvirtina žiną technologiją, kaip pasiekti laimę per septynias dienas. Jei pavyks, nuopelnus jie priskirs sau. Jei nepasiseks, vadinasi, tikėjimo pritrūko, – psichologas aiškina, kad tokie dvasios gydytojai dažnai spekuliuoja religinėmis sąvokomis, – Kalbama apie išpažinties ar meditacijos gydomąjį poveikį. Šie dalykai šimtus metų turėjo kitokią prasmę. Net Dievą imama išnaudoti saviems tikslams – su juo lyg parduotuvėje gali sudaryti sandorį, tereikia atitikti tam tikrus reikalavimus.“

Didžių tikslų siekiantys pralaimėtojai

Psichologė Mirolanda Trakumaitė dažnai susiduria su reikalaujančiaisiais greitos sėkmės receptų. Per streso valdymo seminarus klausytojai retsykiais ima piktintis, kad konsultantė nepasiūlo paprastos technologijos, kaip nepatirti streso. „Aiškinu, kad įtampos išvis nejunta tik mirusieji. Sumažinti stresą galima tvarkingai susidėliojus dienotvarkę, sportuojant, lankantis masažo salonuose. Tai nėra paprasta.“ Kartą, skaitydama atsiliepimus apie seminarą, psichologė rado įrašą, kad išgirstų patarimų pritaikyti neįmanoma, nes reikia per daug stengtis.

M. Trakumaitė įsitikinusi, kad sėkmės mokytojų paslaptys – jokios paslaptys: „Jie dėsto visiems žinomas tiesas – pavyzdžiui, kad reikia žinoti, ko sieki, ir to siekti. Jei žmonės gebėtų pritaikyti šias idėjas savo gyvenime, greit nebeliktų poreikio sėkmės mokymams.“ Tai, kad laimės pardavėjai tampa milijonieriais, atskleidžia, jog žmonėms reikia dirgiklio, skatinančio keistis.

Laimės receptai gali ir paklaidinti. Psichologė aiškina, kad visuomenėje visada egzistuoja tam tikros gyvenimo mados. Dabar madingas gyvenimas neatsiejamas nuo turėjimo. „Jeigu skirtume turėjimą ir buvimą, buvimui skiriama mažiau dėmesio. Raginama turėti daug pinigų, „turėti“ meilę, sveikatą, laimę, – p. Trakumaitė mano, jog ne visiems reikia milijonų, kad taptų laimingi. – Tie guru savo patirtį pateikia taip, lyg tai būtų vienintelis kelias. Išbandžiau, suveikė, sek mano pėdomis, bus tas pats. O psichologai orientuojasi į tai, kad žmonės yra skirtingi ir jų vertybės yra skirtingos.“

Įvardyti gyvenimo tikslus – ne toks jau lengvas dalykas. Dauguma guru siūlo nerti į giliausius vandenis ir griebti už uodegos didžiausią žuvį. Ponia Trakumaitė ragina žvelgti atsargiau: „Kartais ir organizacijos vadovaujasi filosofija „Siekim neįmanomo, pasieksim maksimumą“. Taip išties galima pasiekti aukštų rezultatų. Pavojinga tai, kad, nusiteikęs uždirbti milijoną, o teuždirbęs pusę, gali pasijusti ne laimėtojas, o pralaimėtojas.“ Psichoterapeutas Ericas Berne, analizavęs nugalėtojų ir pralaimėtojų skirtybes, teigė, kad pralaimėtojai sau kelia arba pernelyg mažus tikslus ir jų įgyvendinimas neteikia džiaugsmo, arba pernelyg didelius, o jų pasiekti neįstengia.

Kiekvienas mūsų turi nepaprastą dovaną, ji tarsi snaudžia ir laukia progos visiškai atsiskleisti“, – skelbia Robinas Sharma, savo pašaukimą laimės prekyboje atradęs. Psichologai sutinka, kad visi turime vertingų savybių ir jas derėtų puoselėti. Tačiau Robertas Petronis tikina, jog kartais verta susitaikyti su tuo, kad esi vidutinybė. Popieriaus lape jis brėžia į kalnelį panašią kreivę, iliustruojančią visuomenės sudėtį. Dešinėje „kalno“ pusėje – idiotai, kairėje – genijai. Jų mažai. Daugiausia yra vidutinybių. „Optimistinių knygų kūrėjai siūlo vidutinių gabumų žmonėms save vadinti talentais. Savęs apgaulė reikalauja daug pastangų. Negali apsimetinėti didžiu menininku šalia tikrai talentingų kūrėjų, tad imsi vengti aplinkybų, kuriomis galėtum būti demaskuotas.“

Supančioti tamsiąją pusę pavojinga

Ar verta kartoti įkvepiančias mantras ar išklijuoti sienas trokštamų daiktų nuotraukomis? „Perrašinėjimas, kartojimas nukreipia energiją į tikslą. Aišku, jei nepereisim prie veiksmų, vizijos teliks vizijomis“, – Mirolanda Trakumaitė šypteli ir priduria, kad dar niekas kinų kalbos neišmoko tik apsikabinėjęs sienas Kinijos nuotraukomis. Robertas Petronis įvairią techniką vadina magiškais ritualais, kuriančiais iliuziją, kad kontroliuoji ateitį. Tai ramina. O nusiraminęs žmogus gali dirbti sėkmingiau.

Dirbtinai kvatotis gali būti naudinga – mokslininkai nustatė, kad vaidinamos emocijos dažnai virsta tikromis. „Stabdyti neigiamas mintis ir versti pozityviomis irgi gali būti efektyvu. Nelengva kontroliuoti minčių srautą – kartais nejučia įsijauti ir kuri baisiausius scenarijus: oj, kiek darbų, neturiu laiko, nieko nepadarysiu, kaip baisu. Būtina tokias mintis stabdyti ir ramiai apsvarstyti savo galimybes“, – p. Trakumaitė aiškina, kad mes dažnai užsiliūliuojame neviltyje ir net tuo mėgaujamės.

Tačiau pozityvi psichologija – ne panacėja. „Tai, ar matote pusiau tuščią, ar pusiau pilną stiklinę, iš dalies priklauso ir nuo to, kas yra stiklinėje. Nepavyks mąstyti pozityviai, jei kas gatvėje užpuls“, – jei liūdesį ar pyktį kelia ne mintys, o realybė, psichologė rekomenduoja tiesiog priimti emocijas ir jas išgyventi. Liūdesys egzistuoja ne šiaip sau – jis padeda susitaikyti su neišvengiamais dalykais. Netgi baimė gali būti pravarti – tai įspėjimas apie pavojų. Sėkmės trenerių raginimai rizikuoti ir daryti tai, ko labiausiai bijai, gali liūdnai baigtis.

„Yra diena ir naktis, yra optimizmas ir pesimizmas. Visa turi turėti savo vietą. Ignoruojama tamsioji pusė tampa chaotiška“, – psichologas Robertas Petronis mano, kad kai kurias emocijas vadinti „blogomis“ yra pavojinga klaida. Slopintos nuotaikos gali išsiveržti lyg koks ugnikalnis ir gyvenimą ilgam užberti pelenų sluoksniu. „Liūdnas, vadinasi, nenormalus“ – perėmę tokią amerikietišką mąstyseną, greičiausiai pradėsime kasdien ryti tonas antidepresantų.

Ar verta ragauti greitojo „psichologinio maisto“?

Galima į žmogų žvelgti kaip į mašiną. Tuomet akivaizdu – jei ko nors nekontroliuoji, tavo technologijos nepakankamai išvystytos. Tačiau p. Petronis žmogų regi kaip meno kūrinį. „Naivu būtų sakyti, kad menui technika neturi reikšmės – tai labai svarbu. Tačiau menas prasideda ten, kur technika baigiasi“, – psichologas įsitikinęs, kad gyvenimas dažnai nepaklūsta priežasties ir padarinio dėsniams. Nuo neapibrėžtumo žmonės desperatiškai bando bėgti. Tačiau p. Petronis įsitikinęs, kad su neapibrėžtumu reikėtų mokytis būti. Paklaustas, kaip to reikėtų išmokti, tik nusišypso – kiekvienas turime rasti savo būdą.

Ar tuos, kurie siūlo aiškias sėkmės strategijas, turėtume smerkti už manipuliavimą mūsų troškimais? Ne, Robertas Petronis siūlo į jų mokymą žvelgti atlaidžiai – lyg į greitojo maisto restoraną: „Valgyti greitąjį maistą geriau nei mirti badu. Patarimai gali padėti – gal žmogus netikėtai atras būtent tai, ko jam trūko.“ Mirolanda Trakumaitė pritaria – svarbiausia patarimus „prisimatuoti“. Ji tikra – dauguma žmonių yra protingi ir geba išsirinkti, kas jiems tinka.

O aš pradedu suprasti, kad milijoniere greitai netapsiu. Nebent parašyčiau kokią knygą apie sėkmę – akivaizdu, kad literatūrinio talento tam nereikia. Tiesą sakant, nuo pompastiškos laimės pardavėjų kalbos pavargau. Užtat vakar mielai atsiverčiau seniai skaitytą Ray Bradbury „Pienių vyną“. Ten yra tokia istorija apie Leo Aufmaną, kuris užsimanė sukonstruoti laimės mašiną. Neišduosiu, kaip tas nuotykis baigėsi – jei neskaitėte, verta tai padaryti. Toje knygoje pro žodžius prasišviečia kažkokia tikresnė laimė. O ir pakeliauti po vasarą su išdykusiais berniūkščiais kur kas smagiau nei sudarinėti strateginius sėkmės planus.