Senoviniame mieste surado 130 tūkst. žmonių kaukolių: žudymo ritualai nustebino net mokslininkus (Video)

Šventikai mokėjo greitai perrėžti belaisvio krūtinę ir išimti vis dar plakančią jo širdį. Vienas iš tūkstančio tokių aukojimų Tenočtitlano mieste turėjo pamainti dievus ir užtikrinti, kad pasaulis ir toliau egzistuos. Tačiau belaisvio mirtis būdavo dar tik pradžia XIV-XVI a. actekų atliekame rituale.

Nužudę auką, šventikai kūną nešdavo į kitą ritualams skirtą vietą, kurioje kūnas būdavo paguldomas veidu į viršų. Turintys daug patirties ir anatominių žinių, apsiginklavę iš obsidiano pagamintais ašmenimis, aštresniais už dabartinį chirurginį plieną, šventikai įpjaudavo ploną kaklo vietą tarp dviejų slankstelių ir taip nukirsdavo galvą.

Naudodami tuos pačius ašmenis jie vikriai nupjaudavo veido odą ir audinius, palikdami tik kaukolę. Tada išpjaudavo dvi dideles skyles jos viršutinėje dalyje ir uždėdavo ant didelio medinio stulpo, ant kurio jau būdavo ir kitų ritualo aukų kaukolės, paruoštos lygiai tokiu pačiu būdu.

Jei dar nežinote apie ką kalba, tai visos šios kaukolės sudarė Tenočtitlano kaukolių sieną (Tenochtitlan tzompantli) – milžinišką stelažą, pastatytą priešais Didžiąją Tenočtitalno pirmidę su dvejomis šventyklomis jos viršuje. Viena iš jų buvo skirta karo dievui Huicilopočtiliui, o kita – lietaus dievui Tlalokui. Po daugelio mėnesių ar kelerių metų lauke po lietumi ir Saule, kaukolės pradėdavo byrėti ir prarasdavo dantis, o kartais ir žandikaulį. Šventikai jas pašalindavo ir suformuodavo kaukę arba naudodavo specialių skiedinį, kuriuo sulipdydavo kaukoles į bokštus, juosusius tzompantli.

Actekams, turėjusiems labai savitą ir išplėtotą kultūrą, šios kaukolės simbolizavo gyvenimą ir atsigavimą -panašiai kaip pirmosios gėlės pavasarį. Taip pat užtikrindavo, kad žmonės galės gyventi toliau, nes dievai yra patenkinti – tačiau 1519 m. į Tenočtitlaną atvykusiems ispanų konkistadorams viskas atrodė kiek kitaip. Jiems kaukolės simbolizavo milžinišką žmonių aukojimo kultūrą ir actekų barbarizmą. Galiausiai ispanai nusprendė sunakinti tiek Didžiąją Tenočtitlano pirmadię, tiek kaukolių dieną ir ant griuvėsių pastatyti tai, ką šiandien vadiname Meksiko miestu.

Kai kurie konkistadorai rašė apie Tenočtitlano kaukolių sieną bei jos bokštus ir teigė, kad vien tik sienoje buvo maždaug 130 tūkst. žmonių kaukolių. Žinoma, šiandien istorikai ir archeologai jų žodžiais abejoja, nes ispanai galėjo lengvai išpūsti šiuos skaičius, kad parodytų actekus kaip blogus ir grėsmingus. Bėgant amžiams, actekų miestas Tenočtitlanas nugrimzdo į istoriją, o mokslininkai ilgainiui net ėmė abejoti, kad šiame mieste grėsmingai atrodanti kaukolių siena apskritai egzistavo.

Šiandien archeologai gali patvirtinti, jog taip, kaukolių siena tikrai egzistavo. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) archeologai kasinėjimo darbus pradėjo 2015 m. ir atrado bei iškasė šios sienos liekanas, paslėptas po vienu iš kolonijinio laikotarpio namo, esančio už Meksiko miesto katedros. Manoma, kad vieno iš minėtų bokštų liekanos yra šios katedros galiniame kieme.

Bokšto dydis rodo, kad sieną ir bokštus turėjo sudaryti tūkstančiai žmonių kaukolių, kurios liudija apie žmonių aukojimo ritualus, kokių nebuvo daugiau niekur pasaulyje. Dabar mokslininkai šias kaukoles ima analizuoti detaliau – kad išsiaiškintų daugiau informacijos apie pačius ritualus ir pomirtinį aukos paruošimą. Jiems taip pat įdomu, kas buvo šie žmonės, kur jie gyveno ir kokie buvo jų gyvenimai prieš žiaurią mirtį Didžiojoje Tenočtitlano piramidėje.

„Šiandien mes gyvename informacijos pasaulyje“, – sako archeologas, INAH archeologijos programos direktorius ir kaukolės sieną atradusios komandos vadovas Raulis Barrera Rodriguezas, o jam pritaria Tulano universiteto Naujajame Orleane (JAV) bioarcheologas, tyrinėjantis žmonių aukojimą Johnas Verano. Jis ir kiti mokslininkai tikisi, kad kaukolės padės tiksliau išsiaiškinti žmonių aukojimo tikslus actekų religijoje – o taip pat, ar tai kaip nors buvo susiję su jų imperijos kūrimu.

Atradimas, kuris nustebino net mokslininkus
Didžiosios Tenočtitlano piramidės pimieji pėdsakai buvo rasti 1970 m., kai mieste dirbę elektrikai išvydo įspūdingą apvalią statulą, simbolizuojančią deivę Koatlikuė, kuri buvo nužudyta ir sukapota savo paties brolio. Didžioji šventyklos dalis vis dar buvo sveika – nors ispanai ir sunaikino pagridninę šventyklos dalį. Visi griuvėsiai šiuo metu yra Didžiosios Tenočtitlano piramidės muziejaus dalis. Žinoma, viską atrasti užtrunka laiko, dėl to didelė dalis statinių vis dar slypi po tankiu kolonijiniu miestu, o dabar – po moderniu didmiesčiu.



Kai R.B.Rodriguezas sulaukė skambučio leidžiančio pradėti kasinėjimus visai netoli nuo ten, kur buvo atrasta Didžioji Tenočtitlano piramidė, jis jau suprato, kad tai gali privesti prie kažko ypatingo. Iškasę aikštelėje 20 bandomųjų duobių, perėję moderniuosius ir kolonijinio laikotarpio griuvėsius, jie atrado bazalto plokštes. Tada prasidėjo žmonių kaukolės. Mokslininkas prisimena, kad per visus du savo darbo dešimtmečius jis nematė nieko panašaus.

Nors tiek pats R.B.Rodriguezas, aikštelės prižiūrėtoja Lorena Vazques Vallin ir kiti archeologai žinojo, kad Didžioji Tenočtitlano piramidė yra netoliesie, nei vienas iš jų iš karto nesuprato ką rado – kol nepažvelgė į kaukolėse esančias skyles.

Didelė dalis kaukolių jau buvo subyrėjusios arba specialiai suskaldytos, o mediniai stulpai, ant kurių jos buvo kabinamos, jau senai supuvę. Vis dėl to skylių dydis ir tarpai leido apskaičiuoti, kad seovinis stelažas galėjo būti maždaug 35 m. ilgio, 12-14 m. pločio ir 4-5 m. aukščio. Archeologai taip pat apskaičiavo, kad konstrukcija galėjo būti pastatyta tarp 1485-1502 m. – nors žmonės Tenočtitlane jau buvo aukojami nuo 1325 m.

Netoli dirbusios kitos archeologų komandos taip pat rado kaukolių, tačiau šios buvo sulipdytos skiediniu – o tai reiškia, kad tai yra vieno iš kaukolių sieną supusių bokštų dalis. Būtent čia dauguma kaukolių ir baigdavo savo pomirtinę kelionę. Komanda, tęsusi darbus šioje vietoje nuo 2016 m. spalio iki 2017 m. birželio apskaičiavo, jog bokštas galėjo būti 5 m. skersmens ir bent jau 1,7 m. aukščio.

Actekai išsiskyrė
„Kitos Mezoamerikos kultūros irgi aukodavo žmones, tačiau būtent actekai tai darė taip ekstremaliai“, – sako bioarcheologė iš Merido universitete Meksikoje, Vera Tiesler.

Mokslininkė, dirbdama Majų mieste Čičen Itzoje, įkurtame 700 m. anksčiau nei Tenočtitlanas ir easnčiame daugiau nei tūkstančio kilometrų atstumu nuo pastarojo, atrado 6 kaukoles su specifinėmis skylėmis. Iš pradžių manyta, jog jos kažkada kabėjo Tenočtitlano kaukolių sienoje ir kažkokiu būdu atsirado čia – tačiau vėliau pastebėta, kad skylės nėra tokios pačios.

Žmonių aukojimas Mezoamerikoje užėmė svarbų vaidmenį. Daugybė šio regiono kultūrų – įskaitant ir majus bei actekus – tikėjo, kad aukojant žmones buvo pamaitinami dievai. Dėl to, kad dievai būdavo patenkinti, patekėdavo Saulė – kas savaime reikšdavo, jog žmonija gali gyvuoti toliau. Taip pat buvo tikima, kad rituališkai paaukotos aukos užimdavo labai ypatingą ir garbingą vietą pomirtiniame gyvenime.

Įvairūs žudymo ritualai egzistavo ir kitose pasaulio vietose – pavyzdžiui Azijos ir Europoje – o tai suteikia dar daugiau informacijos apie žmonijos ritualus ir aukojimo būdus.

„Visos ankstesnės bendruomenės kažkam aukodavo, o daugelyje jų – jei ne visose – žmogus būdavo vertingiausia auka“, – sako J.Verano.

Studijuojantys religiją mokslininkai išsiaiškino, kad brangios aukos ir skausmingi ritualai – tokie kaip actekų kraujo praliejimo ceremonijos – padėdavo sustiprinti visuomenę, ir ypač tada, kai jos išaugdavo ir žmonių būdavo per daug, kad jie visi galėtų pažinti vienas kitą.

Kai kurie mokslininkai siūlo teoriją, kad žudymas ir naikinimas sustiprindavo ir hierarchiją didelėse visuomenėse. 2016 m. publikuotas mokslininkas darbas susiejo žmonių aukojimą su socialiniu susiskaldymu dešimtyje austronezijos bendruomenių.

Daugelis mokslininkų sako, kad actekų atveju politinė galia ir religiniai įsitikinimai yra raktas norint suvokti jų tradicijos mastus. Actekai buvo pakankamai jauna imperija. Per 200 gyvavimo metų, jie užėmė teritorijas centrinėje ir pietinėje Meksikos dalyje. Kartais jie susidurdavo su milžinišku gyventojų pasipriešinimu, o kai kurie iš jų vėliau prisidėjo prie ispanų ir ėmė kariauti prieš pačią actekų imperiją.

Kas buvo ritualų aukos?
Ispanų kronikose rašoma, kad Tenočtitlane buvo aukojami karo belaisviai – tačiau actekų imperijoje gyvenatys žmonės kartais aukojimui irgi turėdavo atvesti žmogų.

„Belaisvių aukojimas ritualamas yra puikus būdas parodyti savo politinę galią. Kai kurie sako, kad tai yra būdas kontroliuoti ir savo populiaciją“, – sako J.Verano.

Per du kasinėjimo sezonus INAH archeologai surinko 180 pilnų kaukolių iš bokšto, taip pat tūkstančius kaukolių fragmentų. Dabar šie atradimai yra laikomi laboratorijoje kartu su šventyklos griuvėsisias. Jos yra detaliai tyrinėjamos, tačiau pjūvių žymės neabejotinai rodo, kad didžiausia ritualo dalis jau buvo atliekama po mirties.

Mokslininkai pastebėjo, kad 75 proc. kaukolių priklausė vyrams, ir daugiausia nuo 20 iki 35 metų amžiaus, o tai – kariauti galėjosio vyro amžius. 20 proc. priklausė moterims, o 5 proc. – vaikams. Dauguma aukų, panašu, prieš juos paaukojant buvo sveiki. Amžių ir lyties skirtumai patvirtina dar vieną ispanų teiginį, kad daugelis aukų buvo vergai, parduodami miesto turguje būtent aukojimams.

„Jei jie ir yra karo belaisviai, tai jie vis tiek nėra atsitiktinai parenkami“, – sako INAH antropologas Gomoz Valdas.

INAH bioarcheologas, jau senai tyrinėjantis aukomis tapusių žmonių liekanas Didžiojoje Tenočitlano piramidėje Chavez Balderas ir jo kolegos analizavo stroncio izotopus bei deguonį, kurį sugėrė aukų dantys ir kaulai. Izotopai dantyse parodė, kokia buvo žmogaus vaikystės aplinka, o izotopai kauluose – kur žmogus gyveno prieš mirtį. Rezultatai įrodė, jog aukos buvo gimusios įvairiose Mezoamerikos vietose, bet dižiąją savo gyvenimo dalį praleido Tenočtitlane.

„Jie nėra paprasti atvykėliai, kurie buvo skirti tik aukojimui. Jie buvo įtraukti į miesto gyvenimą vienu ar kitu būdu“, – teigia R.B.Rodriguezas. Kai kurie istoriniai įrašai liudija, kad karo belaisviai buvo apgyvendinami su šeimomis ir aukojimo laukdavo mėnesius ar metus.

Pavyzdžiai izotopinei analizei ir DNR tyrimams jau paimti. G.Valdes tikisi, kad analizė parodys įvairią aukų kilmę, nes pačiose kaukolėse yra specialiai atliktų stomatologinių ir kitokių kaukolių modifikacijų – o tai rodo skirtingų kultūrų praktikuotus metodus.

Bioarcheologė Tiffiny Tung iš Vanderbilto universiteto (JAV), studijuojanti žmonių aukojimą Anduose, sako, kad labai laukia, ką gi atras INAH komanda.

„Mes galime paimti žmogų ir papasakoti jo istoriją – o vėliau galime papasakoti ir visos kultūros istoriją“, – sako ji. Kitaip sakant, tie, kurie kažkada tyliai gyveno savo gyvenimą senoviniame mieste, gali vėl prabilti.

Parengta pagal sciencemag.com

Šaltinis: Technologijos.lt ir Lrytas.lt