Kaip buvo sprendžiamas Suomijos likimas: lemtingas kruvinas mūšis su triskart gausesnėmis ir galingesnėmis sovietų pajėgomis

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Mikos Kulju knygą „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos: lemtingas Suomijos mūšis“. Dėl 1939 m. pabaigoje tarp SSRS ir Suomijos įsiplieskusio Žiemos karo Maskvai taip ir nepavyko sovietizuoti Suomijos – paversti dar viena „broliška respublika“. Didvyriškai pasipriešinę suomiai, nors ir prarado dalį teritorijų, atlaikė daug kartų galingesnės ir turinčios nepalyginti didesnę technikos galią Raudonosios armijos spaudimą.

Ir vis dėlto Maskva neatsisakė planų praryti „suomišką kąsnelį“, bet tam sutrukdė 1941 m. birželį prasidėjęs sovietų ir nacių karas. Suomiams, atsidūrusiems sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, ne savo noru tapusiems vokiečių sąjungininkais, pavyko atsikovoti per Žiemos karą prarastas teritorijas, bet 1944 m. galingas raudonasis volas pradėjo ristis atgal. Prasidėjo vienas iš vadinamųjų „dešimties garsiųjų Stalino smūgių“ – Vyborgo–Petrozavodsko operacija, turėjusi pasibaigti besąlygišku Suomijos kapituliavimu.

Mikos Kulju knyga „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos“ pasakoja apie kruvinas 1944 m. birželio pabaigos–liepos pradžios kovas Karelijos sąsmaukoje, į šiaurės rytus nuo Vypurio (dab. Vyborgas). Ten buvo sprendžiamas Suomijos likimas. Tada prieš maždaug 50 tūkst. suomių karių stojo triskart gausesnės sovietų pajėgos, aprūpintos galinga karo technika, apsvaigintos pergalių prieš vokiečius. Neįtikėtinomis pastangomis, pasinaudojus sudėtingu reljefu ir sumania gynyba, padedamiems negausių vokiečių ir švedų savanorių padalinių, suomiams pavyko atremti masinį puolimą. Per dvi savaites smarkių kautynių Raudonoji armija pasistūmėjo viso labo 10–12 kilometrų, paskui puolimas buvo sustabdytas ir pereita prie gynybos. Suomiai dar kartą įrodė, kad geba puikiai kovoti ir narsiai gintis.

Kupina neabejotino mažos šiaurinės tautos didvyriškumo, pasiaukojimo ir meilės tėvynei, Mikos Kulju knyga „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos“ skiriasi nuo perdėm herojiškos, netgi romantizuotos karinės literatūros. Čia kiekvienas skyrius – atskira istorija, kurioje veikia skirtingi, kitokias pareigas užimantys, įvairiuose ruožuose kovoję žmonės. Liudininkų atsiminimais grįsti autoriaus pasakojimai apie kovų prie Talio ir Ihantalos dalyvius detaliai atskleidžia didžiojo mūšio eigą. Knygoje pasakojama apie konkrečius asmenis: pėstininkų seržantą, slaugę, už bailumą sušaudytą kareivį, suomiams padėjusį vokiečių pilotą, švedų savanorį ir net Sovietų Sąjungos maršalą. Mika Kulju nevaizduoja prieš galingą sovietų kumštį kovojusių suomių nei antžmogiais, nei supermenais. Tai tokie pat žmonės, turintys savo dorybių ir silpnybių, ne tik narsūs, bet ir jaučiantys baimę, nusivylimą, praradę viltį. Aprašydamas kautynes prie Talio ir Ihantalos, autorius kuria visapusišką karo vaizdą. Atskiros, viena į kitą nepanašios istorijos tarsi susidėlioja į didelę mozaiką.

Kautynės prie Talio ir Ihantalos leido suomiams išvengti visiškos šalies okupacijos, o vyriausybei suteikė laiko ieškoti išeičių iš susidariusios padėties ir davė galimybę išstoti iš karo išvengiant besąlygiško kapituliavimo. Raudonosios armijos vadovybės pranešimuose teigta, kad 1944 m. vasaros puolimas taip ir nepasiekė savo tikslų.

Mika Kulju. Stebuklas prie Talio ir Ihantalos: lemtingas Suomijos mūšis. Aida Krilavičienė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 280 p. iliustr.

Šaltinis: Technologijos.lt