Dėvėtų drabužių ir senų daiktų energija: kaip pasireiškia ir ką daryti?

Sendaikčių parduotuvėse mane visada apima keistas jausmas – kažkodėl norisi iš jų kuo greičiau išeiti… Senų daiktų energija tokia stipri: sekinanti ar prilimpanti, kad, rodos, prarandi savąją be išlygų… Taigi pasikalbėkime apie pigius dėvėtus drabužius, stilingus antikvarinius baldus, papuošalus, niekučius, rašo gyvenimo būdo žurnalas „Nuo… iki“.
 
Senos lovos istorija
 
Pradėjusi domėtis savo didele meile sendaikčiams ir jų „negeranoriškumu“, išgirdau vieną bičiulio istoriją. Kartą jis, būdamas vaikas, su tėvais užsuko į komisinių prekių parduotuvę. Gimdytojai norėjo joje pasiieškoti įdomesnių daiktų vasarnamiui. Įsigijo lovą – nelabai seną ir nelabai brangią. Jau ruošėsi mokėti pinigus, bet mano bičiulis kažkaip vaikiškai intuityviai pasipriešino. „Nežinau kodėl, bet ši lova bloga!“ „Maištas“ buvo toks audringas, kad tėvai, nors ir stebėdamiesi, nusileido. Vėliau atsitiktinai sužinojo, kad ant šios lovos ilgai ir sunkiai sirgo moteris. Joje gulėdama ji ir mirė…“
 
Daiktų energija galinga
 
Taigi žmogaus energija įsiskverbia į senus daiktus ir yra perduodama kitiems žmonėms!
 
Visi be išimties daiktai kaupia mintis, jausmus, aistras, kažkada valdžiusias jų šeimininkus. Sendaikčius gaubia ypatingas fonas. Jeigu turėtume prietaisą, panašų į tą, kuriuo matuojama radiacija, jis „skambėtų“ tikrai baisiai stipriai. „Baisiai“ todėl, kad daugelis sendaikčių liudytų sunkias savo buvusių šeimininkų gyvenimo minutes, skausmą, netektis, negatyvias emocijas. Juk jos paprastai stipriau išgyvenamos ir išreiškiamos už ramias ir harmoningas akimirkas. Be to, dauguma senų daiktų ir buities reikmenų į komiso parduotuves patenka dėl to, kad jų šeimininkai nuskurdo ar numirė. Žodžiu, net seno daikto „perdavimo“ kitam savininkui aplinkybės turi negatyvų kodą.

Aišku, galite pamanyti, kad tai kvepia pigia mistika. Bet visa tai paaiškinama moksliškai. Ir netgi išmokstama tuo pasinaudoti…

Moksliniai nematomųjų pėdsakų įrodymai

Prisiminkite mokyklą ir vieną fizikos bandymą: ant kartono pripilama geležinių drožlių, o iš apačios prikišamas magnetas. Tada drožlės tarsi pagal komandą išsirikiuoja išilgai nematomų magnetinių linijų. Piešinys išlieka net ir magnetą nuėmus. Pasirodo, kažkas panašaus vyksta ir su mūsų mintimis, jausmais.

Mokslininkų nuomone, žmonių kūnų skleidžiamas spinduliavimas veikia mažiausias Visatos dalelytes – mikroleptonus, kurie, kaip drožlės per mokyklinį bandymą, išsirikiuoja sukurdami erdvėje nepakartojamą raštą – mūsų minčių ir emocijų atspaudą. Šis atspaudas lieka ir ant daiktų, kurie buvo drauge su žmogumi. Išbūna jis ilgai. Jeigu išmoktume jį iššifruoti, sužinotume, kas senu daiktu naudojosi, ką jautė ir netgi apie ką galvojo. Dar daugiau – eksperimentai parodė, kad pasitelkus daikto informacinį lauką galima sužinoti, kur šiuo metu yra jo šeimininkas, kuo jis užsiima ir netgi apie ką mąsto.

Ekstrasenso galios kiekvienam

Kai kurie žmonės (ekstrasensai, magai) moka „skaityti“ senų daiktų informaciją. Bet kartais ir paprasti žmonės „sugauna“ panašias bangas. Pavyzdžiui, „pasigavę“ erdvėje kažkieno mintį ar idėją palaikome ją sava ir apsidžiaugiame, kad taip puikiai sugalvojome. Frazė „Idėjos sklando ore“ nėra atsitiktinė.

Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad miegant ant svetimos pagalvės mums sapnuojasi „svetimi“ sapnai?

Tarp žmogaus ir daiktų susikuria silpnesnis arba labai stiprus biolaukas – neregimasis ryšys – informacinis „siūlelis“. Kitaip tariant, daiktai ne tik prisimena savo šeimininko energinį lauką, bet ir nuolat jį seka. Jeigu žmogus kuriuo nors daiktu naudojosi neilgai, „siūlelis“ būna plonytis ir gali lengvai nutrūkti. Bet kartais jis būna labai stiprus. Kaip virvė. Šiuo atveju net daugeliui metų prabėgus per daiktą lengva „prisijungti“ prie jo šeimininko.

Nemeskime, kur papuola

Ypač glaudūs ryšiai užsimezga tarp žmogaus ir jo kūnui priklausančių dalykų. Ne veltui mylimųjų garbanos būdavo nešiojamos medalionuose.

Magai nuo seno naudoja žmogaus nagus ir plaukus įvairiems kerams atlikti ir tam, kad jį būtų galima paveikti. Tiesa, ne vien ekstrasensai per šį informacinį lauką gali turėti įtaką tam tikro asmens savijautai. Tai gali padaryti ir supanti aplinka.

Taigi kiekvienam iš mūsų reikia atsakingai stebėti, kur išmetame nukirptus savo plaukus ar nagus. Jei jie gulės kur nors šiukšlyne tarp gendančio maisto atliekų, pūvanti jų energija gali per atstumą užkrėsti buvusį šeimininką (o jis neatsistebės nežinia dėl kokios priežasties atsiradusiu negalavimu).

Taigi geriausia nukirptus plaukus ir nagus užkasti po kokiu nors sveiku ir galingu medžiu, maitinsiančiu žmogų savo sveika energija. Arba sudeginti laužo liepsnoje – tada jie praras bet kokį ryšį su savininku. Tinka įmesti į tekantį vandenį…

Apskritai vanduo (ypač šventintas ar sūrus) – viena geriausių priemonių svetimam energijos laukui pašalinti.

O kaip su dėvėtais drabužiais?

Savo aplinkoje turbūt nerasite nė vieno žmogaus, kuris būtų nepirkęs kokio niekučio ar drabužio senų daiktų parduotuvėje ar turguje.

Įsigijus dėvėtų drabužių būtų naudinga kurį laiką juos palaikyti po tekančiu vandeniu. Juose esantis svetimas laukas (tarkim, „liguistas“ – nuo mums nepažįstamų žmonių minčių, išgyventų emocijų ar patirtų stresų) vandenyje ištirpsta. Prieš nešiojant po tekančiu vandeniu reikėtų palaikyti ir naujus drabužius („kietus“ nuo audimo staklių, siuvamųjų mašinų).

Drabužius galima ir pagarinti: šiluma (ypač atvira ugnis) išdegina ir gerokai susilpnina išlikusį negatyvų lauką. Tarkim, chirurgai, ilgai virindami ar ugnyje kaitindami savo instrumentus, sunaikina ne vien infekcijas, bet ir liguistą lauką, likusį ant jų po ankstesnės operacijos.

Sėkmingi drabužiai

Paprastai kažkiek laiko užtrunka, kol priprantame prie naujai įsigytų daiktų ar juolab drabužių. Kad jie išsyk taptų savi, trukdo svetimas laukas. Tik po kiek laiko juos pamėgstame, „prisijaukiname“.

Drabužiai gali tapti netgi „laimingais“, t. y. savos rūšies, talismanais. Mes jais rengiamės itin atsakingais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, eidami laikyti egzaminų. Sėkmę galima nesunkiai paaiškinti: vienąsyk, vilkint šiuos drabužius, mums pasisekė ir emocinis sėkmės „užtaisas“ juose pasiliko. Iš naujo rengdamiesi „laimingą“ drabužį arba pasiimdami talismaną esame pamaitinami „sėkmės“ energija. Pagerėja nuotaika, sustiprėja tonusas, jaučiamės energingi, pasitikintys savimi. Rezultatas – mums vėl pasiseka, o talismano „užtaisas“ dar labiau sustiprėja.

Analogišku „sėkmės“ poveikiu pasižymi šeimyninės relikvijos, perduodamos iš kartos į kartą. Atrodytų, nereikšmingos smulkmenos, tačiau jos virsta svarbia mūsų gyvenimo dalimi, tikrais „naminiais sergėtojais“.