Paraleliniai pasauliai: ar kažkur gali gyventi kitos mūsų kopijos?

Ar gali būti, kad be mūsų visatos gali egzistuoti kiti pasauliai, kurie būtų už normalaus žmogiško suvokimo ribų? Ar gali taip būti, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai erdvėje ir laike, ir kad jie labai skiriasi nuo mūsiškio?

Šis klausimas vienodai dominai ir rašytojus fantastus, ir mokslininkus. Teoriškai tai įmanoma. Pavyzdžiui, įsivaizduokime daugiabutį namą, kuriame gyvena kelios dešimtys šeimų. Jeigu namas turi gerą garso izoliaciją, tai šeimos, gyvenančios šiame pastate, gali visiškai neįtarti apie viena kitos egzistavimą. Tokiu pat būdu mūsų pasaulis, galimas daiktas, egzistuoja šalia kitų pasaulių, ir mes nė neįtariame apie jų egzistavimą.

Teoriškai du paraleliniai pasauliai gali egzistuoti kažkokiu atstumu vienas nuo kito. Ir visgi jie egzistuos skirtinguose erdvės-laiko kontinuumuose. Mūsų laikas neatitiks kito pasaulio laiko. Mūsų erdvės koncepcijos bus visiškai skirtingos. Pavyzdžiui, paralelinis pasaulis neegzistuos mūsų praeityje, dabartyje ir ateityje – jis egzistuos visiškai kitame laike. Analogiškai, paralelinis pasaulis nebus arti, toli ar labai toli. Jis bus visiškai kitoje erdvėje.

Paralelinis pasaulis nebūtinai atitinka dėsnius, egzistuojančius kituose pasauliuose. Gamtos dėsniai, kuriuos mes laikome savaime suprantamais, gali neveikti paraleliniame pasaulyje. Pavyzdžiui, mūsų pasaulyje lengviau sunaikinti, negu sukurti. Šiame pastebėjime slypi principas, pagal kurį fiziniai kūnai linksta į visišką chaotiškumą.

Jei iš stiklainio išbersime monetas, pavyzdžiui, pusė jų nukris herbais, kiti – skaičiais. Mes, suprantama, pripratome prie šio reiškinio, kadangi jis vyksta nuolat. Bet įsivaizduokime pasaulį, kuriame išbertos monetos krenta griežtomis eilėmis, visos viena kryptimi. Nors ką nors panašaus įsivaizduoti neįmanoma mūsų pasaulyje, tai bus vieninteliu galimu variantu kitame pasaulyje.

Labiausiai paplitęs argumentas prieš paralelinius pasaulius: kokiu būdu du pasauliai gali egzistuoti vienoje ir toje pačioje vietoje? Atsakymas į šį klausimą slypi analizėje, iš ko sudarytas mūsų fizinis pasaulis. Iš esmės mūsų pasaulis sudarytas iš atomų, esančių dideliu atstumu vienas nuo kito. Tai, kas laikoma kietu daiktu, iš tikrųjų yra kažkokia materija, bet dar daugiau jame yra erdvės. Knyga, akmuo, švino gabalas – juose daugiausiai yra ne materijos, bet erdvės. Jei pasitaikytų galimybė gauti plytos dydžio grynos materijos, ji svertų kelias tonas.

Netgi žemė, kuri kaip mums atrodo, yra pakankamai tvirta, yra sudaryta daugiausiai iš erdvės. Tokiu būdu, atsiranda pakankamai vietos keliems pasauliams. Tai, kas mums atrodo “tuščia”, iš tikrųjų gali būti visai ne tuščia. Tuštumos gali būti užimtos dalykais, kurių žmogus nesugeba suvokti.

Kiti paralelinių pasaulių kritikai užduoda kitokį klausimą: jeigu kiti pasauliai egzistuoja aplink mus, tai negi mes visiškai nesuvokiame jų buvimo? Atsakant į šį klausimą, galima prisiminti, kad yra daug spalvų ir garsų, kurių nesuvokia žmogaus pojūčiai. Pavyzdžiui, žmogaus ausis negirdi aukšto dažnio šuns cypimo, kurį patys gyvūnai girdi dideliu atstumu. Taip pat buvo atrasta, kad bitės gali suvokti infraraudonają spalvą, nematomą žmogaus akiai.

Įsivaizduokim žmogų, neskiriantį spalvų nuo pat gimimo. Jam bus netgi neįmanoma suvokti, kas yra spalva. Galima jam ištisas valandas pasakoti, kas yra raudona, mėlyna ar žalia, bet jis taip ir nesugebės įsivaizduoti spalvos. Nežiūrint į tai, viskas aplink jį bus spalvota, jis tiesiog nežinos apie spalvų egzistavimą.

Paralelinių pasaulių teorija buvo iškelta bandant paaiškinti “skraidančių lėkščių” fenomeną. Jos atskrenda pas mus ne iš kitų planetų, o tiesiog sugeba keliauti tarp mūsų ir kitų, mums nematomų pasaulių.