Ateiviai ir nauja pasaulio tvarka – kas bendro?

Egzistuoja nuomonė, jog tam, kad elitas galėtų įvesti naują pasaulio tvarką, reikalingas baisus priešas. Ir juo gali tapti – ateiviai, rašo tinklalapis kvantinemagija.lt.

Užtenka jiems išeiti į dienos šviesą, pasaulį ištiks kultūrinis šokas, nekalbant jau apie kitokias pasekmes. Bet iš pradžių apie patį ateivių egzistavimo faktą, o vėliau – apie su šiuo reiškiniu susijusias manipuliacijas.

Visata pilna gyvybės. Ji randasi visur, kur tik gali. Žinoma, mums angliavandenių-baltymų pagrindu funkcionuojanti gyvybės forma – vienas iš galimų fizikinių ir cheminių jos egzistavimo variantų. Protas, išmintis, intelektas bei visi įmanomi sudėtingi jo pasireiškimo būdai taip pat yra neatsiejamos mus supančio daugiaplanio pasaulio dalys.

Kai kurie procesai įvairiomis formomis pasireiškia mums matomame elektromagnetinių bangų spektre: juos mes galime pačiupinėti, išmatuoti, suprasti. Tačiau yra nemažai ir tokių, kuriuos mūsų juslėmis sunku apčiuopti, o techniniais prietaisais – užfiksuoti.

Lygiai taip pat žmonijos žinių ir paklydimų bagažas nėra ta tikroji tiesa paskutinėje instancijoje. Dabartinės visiems priimtinos žinios, teorijos ir technologijos laiku bėgant užims vietą šalia tokių jau nurašytų pasakų, kaip plokščia žemė ir įsivaizdavimų apie Saulę, kuri sukasi aplink Žemę.

Juk kažkada tokios teorijos užėmė nediskutuotinos tiesos vietą, ir daug žmonių buvo sudeginta ant laužų už tai, kad jie turėjo kitokią nuomonę. Šiuo požiūriu XXI amžius yra kur kas pranašesnis, nes už drąsias įžvalgas niekas ant laužų knygų ir žmonių nebedegina. Tačiau ortodoksinis požiūris, bandymas privatizuoti tiesą ir mokyti kvailysčių kitus niekur nėra pradingęs. Matyt, žmogaus prigimtis kinta ne taip jau greitai.

Šiandien tikriausiai nesutiksime nė vieno žmogaus, kuris nebūtų matęs ko nors panašaus į NSO. Tai gali būti visokie keisti žaibai, žvaigždės, judančios keista zigzagų trajektorija, krintančios rugpjūčio kometos, kelios Saulės ar keli mėnuliai vienu metu, žvaigždės dienos metu ir t.t. Tokie dalykai šalia mūsų egzistuoja visada, tačiau mes į juos nekreipiame dėmesio. Mes net nepakeliame akių aukščiau horizonto.

2005-2007 m. prasidėjo milžiniškas NSO protrūkis. Kiekvieną dieną interneto platybėse galime rasti dešimtis naujų pranešimų apie keistai besielgiančius skraidančius, švytinčius, plaukiojančius ar kitaip kabančius daiktus. Dienos šviesą kasdien išvysta dešimtys naujų dokumentinių filmų apie NSO, pasakojančių ir tikras, ir išgalvotas istorijas apie tai, kas yra ateiviai, ir ką jie čia veikia. Ufologija tapo tokia pat įprasta dienotvarkės dalimi kaip ir orų prognozės ar sporto naujienos.

Toks informacinis fonas pamažu laužo įsisenėjusias skeptikų, kurie tebemąsto XX a. vidurio kategorijomis, nuostatas, esą Žemė yra vienintelė Visatoje, tinkama gyvybei atsirasti. Niekas tokiais dalykais šiandien nebetiki, nes paprasčiausiai jie prieštarauja ne tik mokslo žinioms, bet ir sveikam protui. Šiandien žmonės labiau tiki kitu kraštutinumu – moksline fantastika. Nors kai kas ir čia paprieštarautų, sakydamas, jog mokslinėje fantastikoje yra daugiau tiesos negu kasdieninėse TV vakaro žiniose.

Kaip ir visi didelių mastelių reiškiniai arba fenomenai, NSO turi platų ypatybių ir savybių spektrą. Ir, žinoma, juos išskirti iš įprastų gamtos ar žmogaus veiklos reiškinių rato dažniausiai yra ganėtinai sudėtinga. Kitaip tariant, problema yra ta, jog nėra aiškių svertų, pagal kuriuos neatpažįstamą skraidantį objektą būtų galima identifikuoti kaip ateivių erdvėlaivį. Juk visiškai gali būti ir taip, kad ateiviai, vengdami viešumo, gali maskuotis po gamtos reiškinių kauke?

Jei jie iš tikrųjų aukštesnio intelekto sutvėrimai, tai bereikalingi kontaktai su žmonėmis mūsų proto broliams gali būti ne į naudą, ypač jeigu jie turi kur kas svarbesnių tikslų. O kam veltui švaistyti laiką su individais, kurie nieko nesupranta ir suprasti nenori? Kadangi NSO reiškiniai turi prastą reputaciją dėl to, jog niekas nieko negali įrodyti dokumentaliai, vadinasi, atsiranda erdvė nesąžiningoms manipuliacijoms ir pramanytoms istorijoms skleisti. Tokių istorijų skleidimo tikslas gali būti visiškai žemiškas – tai mes ir bandysime ir išsiaiškinti.

Ar reikės perrašyti vadovėlius?

Beveik visi rusų ir amerikiečių erdvėlaivių ekipažai, kurie, pradedant 1960-iais, pabuvojo orbitoje ir Mėnulyje, yra susidūrę su tokiais reiškiniais. Apie ketvirtadalį jų iš viso neįmanoma paaiškinti jokiais loginiais ar racionalias argumentais. Karinėse struktūrose visuomet egzistavo ir dabar veikia duomenų bazės su grafomis „visiškai slaptai“.

Nes jeigu tik tie failai taptų vieši, reiktų perrašyti visus žinomus fizikos ir chemijos vadovėlius, keisti mokslinę paradigmą, – o to daryti niekas nenori vien dėl įsivaizduojamojo kultūrinio šoko, kurį patirtų visuomenė, nes esą paaiškėtų, kad didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį žemės gyventojai išeikvojo veltui vaikydamiesi to, ko iš tikrųjų nėra, ir nematydami to, kas realiai egzistuoja.

Ufologijos kryptys

Ufologijoje yra kelios esminės kryptys. Pirmoji kryptis – stebėjimas ir fiksavimas. Tuo užsiima daug viešų ir neviešų institucijų. Šios krypties atstovus domina tik statistika ir faktų kolekcionavimas. Antra kryptis – technologinė. Ji susijusi su mėginimais paaiškinti, kaip veikia skraidančios lėkštės. Trečioji – medicininė ir psichologinė, nes čia bandoma padėti žmonėms, kurie buvo pagrobti. Ketvirtoji – „realūs“ kontaktai: jie gali būti ir channeling‘ų pobūdžio (kai informacija gaunama ne lokaliu būdu), ir tiesiogiai.

Penkta kryptis – paleokontaktai, paleoantropologija bei paleoufologija: tai apima anksčiau Žemėje gyvenusių civilizacijų kontaktus su ne žemišku protu, archeologinius kasinėjimus ir literatūrinį-folklorinį palikimą bei religinius dokumentus. Ir šeštoji kryptis – analitinė ufologija, kuri apima labai plačią gamą – nuo paprastų stebėjimų iki paleokontaktų ir sąmokslo teorijų.

Sąmokslo teorijos čia reikalingos tam, kad iškeltume prielaidas: o kodėl gi NSO užfiksuoti atvejai daug metų buvo saugomi kaip valstybių paslaptys ir kodėl žmonės negalėdavo prie tokios informacijos prieiti laisvai? Sąmokslo teorijos atsirado todėl, kad vyriausybių ir kariškių paaiškinimai daug kam atrodė kvaili ir naivūs, prasilenkiantys su bet kokia logika.

Slėpti akivaizdžius dalykus jau nebuvo prasmės

Dauguma analitinės krypties ufologų taip pat linkę manyti, jog projektas „Atskleidimas“, prasidėjęs prieš dešimtmetį, ir kuriuo buvo siekiama priversti valdžias atskleisti savo archyvus, iki šiol nėra įvykdytas taip, kaip visiems to norėtųsi. Vengimas atskleisti ryšius su NSO susijęs su pasaulėžiūros dalykais. O žmonių pasaulėžiūros keisti šiandien niekas nenori – ypatingai tie, kurie mano, jog užsiima planetos valdymu.

Tačiau tai būtų gan siauras situacijos vertinimas. Pats projektas „Atskleidimas“ nėra niekur nurašytas – tiesiog jis padėtas į aplanką „juodai dienai“. Ta diena, matomai, dar nepribrendo. O kol kas rinka sotinama įvairios rūšies ufologine informacija, tarsi prieš kokias populiarios estrados žvaigždės gastroles po pasaulį.

Todėl iki šiol neišvengiamai egzistuoja tokie reiškiniai kaip realiai atliktų tyrimų slaptumas, ufologijos mitologizavimas, informacinės priedangos sistemos ir įvairiausios dezinformacijos formos, pateikiant plačią klaidingų tikslų gamą ir sodrias informacinio triukšmo porcijas.

Kai kurie institutai ir atskiri veikėjai tiesiogiai dirba ta linkme, kad keltų abejones NSO egzistavimu, o kiti – įrodinėja, jog ateiviai yra realybė. Todėl TV ekranuose ir visuomenėje inicijuojamos diskusijos pagal Vadimo Zelando Švytuoklės principą: „tikiu-netikiu“. Vieni žeriasi reitingus, o kiti džiaugiasi, jog sprendžia problemą.

Taigi mes stebime akivaizdžią promo akciją lyg prieš Lady Gagos gastroles. Tik skirtumas tas, jog mes žinome, kada atvyks Lady Gaga, o ateiviai gali nusileisti bet kada arba niekada.

NSO mitas pakankamai plačiai vartojamas populiariojoje kultūroje, kinematografijoje, fantastinėje literatūroje. Realių, patikimų artefaktų apie ateivių egzistavimą taip pat yra, bet jie paskęsta informaciniame triukšme, New Age mituose arba oficialaus mokslo yra tiesiog ignoruojami, bijant viešai apsijuokti.

Tokiu būdu dėl daugelio priežasčių NSO fenomenas visuomenėje sukelia daugiau pasąmoninius reiškinius: galbūt ateiviai padės išspręsti ekonominės krizės problemas, galbūt jiems bus galima paskųsti netikusią valdžią, ir jie stos liaudies pusėn? Tačiau visa tai irgi priskirtina naujosios mitologijos sričiai. Svarbesni yra kiti dalykai – tokiame informaciniame chaose situaciją sociume galima valdyti menamu arba netiesioginiu būdu: per masių psichiką, manipuliuojant baisiais ateivių įvaizdžiais be jokio racionalaus pagrindimo.

Iš to išplaukia, kad iš pradžių pripumpavus visuomenę piktų ateivių vaizdiniais, galima sukelti ir negatyvią visuomenės reakciją į procesą, kuris tikriausiai yra sulpanuotas dienai X. O sukėlus tokią reakciją, galima išvystyti globalaus mastelio aferą, kuri gali būti keliolika kartų galingesnė už 9/11 ar karą Persų įlankoje.

Kaip NSO kovoja su finansų krize?

Kaip organizuojamos informacinės priedangos kampanijos, siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo, pavyzdžiui, ekonominių problemų?

Juk finansiniuose sluoksniuose beveik niekas neabejoja, jog doleris vos gyvas. Jis savo amžių jau atgyveno, o dabar jo gyvybė palaikoma tik reanimacinių priemonių pagalba. Tokia pati situacija ir su euru. Skolinimu paremta ekonominio augimo doktrina baigia natūralų savo gyvybinį ciklą ir turi išnykti. Naujas ekonominės katastrofos etapas – neišvengiamas. Ir tai tik laiko klausimas. Nauja krizės banga gali sužadinti dar didesnį nepasitenkinimą negu kad „Occupy“. Todėl reikalingas naujas baubas, kuris suvienytų visuomenę arba nukreiptų jos dėmesį į visuomeninio gyvenimo pašalius.

Kita vertus, nereikia pamiršti ir to, jog tokių manipuliacijos operacijų poreikis kyla ir natūraliai, t.y. iš apačios – žmonės pradeda bodėtis politine ar ekonomine situacija, nes, ką besakytų politikai ar bankininkai, situacija į gerą nesikeičia. Netgi blogėja ta linkme, kad daug metų teks gyventi suveržtais diržais. Todėl ir kyla poreikis domėtis alternatyviomis teorijomis, pavyzdžiui, NSO. O gal ateiviai padės išspręsti finansines problemas?

Šiandien pasaulyje situacija atitinka požymius to, ką konspirologai vadina „didelio masto smegenų plovimo operacija“. Galima nesunkiai pastebėti šūsnį šiuos reiškinius papildančių tendencijų. Pavyzdžiui, NSO temai dėmesį pradėjo skirti tie personažai, kuriems anksčiau visa tai nerūpėjo.

Politinio isteblišmento lygmenyje praktiškai buvo pereita nuo ideologemos „tai negali būti“ prie „tame kažkas yra“. Ir jeigu apie NSO pradeda kalbėti netgi oficialūs asmenys, vadinasi, kažkas yra tuo suinteresuotas.

Informacija keistais būdais „nuteka“ iš įvairiausių spec. tarnybų, neva apie kariškių kontaktus su NSO. Apie tai kuriami dokumentiniai filmai – jie nebūtinai yra blogi ar neteisingi, tačiau jų gausa tiesiog pritrenkia. Mūsų svetainė taip pat juos publikuoja, bet tik tam, kad matytųsi reali situacija.

Karts nuo karto kariškiai ir spec. tarnybų agentai rengia „skandalingas“ spaudos konferencijas, kuriose, dalyvaujant ufologams bei žurnalistų bendruomenės nariams, pateikiamos įvairios anksčiau buvusios įslaptintos, tačiau seniai žinomos “sensacijos” (pavyzdžiui, istorija su Roswell’u). Tuomet klausimo rimtumas nebekelia abejonių, nes kaip gi generolai gali meluoti ar fantazuoti?

Iš pradžių, projekto „Atskleidimas“ ankstyvosiose stadijose, daug kas tikėjosi išvysti autentiškus dokumentus. Vietoj to pasipylė šimtai tonų absoliutaus šlamšto be jokių įrodymų: filmų ir straipsnių, kuriuose kalbinami tiek rimti mokslininkai, tiek rašytojai fantastai. Ir tokia sriuba, nuolat verdama iš patikimų faktų bei fantazijos priemaišų, patį projektą „Atskleidimas“ pavertė lengvabūdiška komedija.

Tapo aišku, jog niekas nieko rimtai atskleisti kol kas nenori. Tačiau pati ateivių tema buvo ir yra naudinga kaip informacinis resursas, kaip būdas prodiuseriams užsidirbti, nes tokia produkcija yra „ant bangos“. O tie, kurie tampo marionečių virvutes, džiaugiasi, jog pavyksta nukreipti visuomenės dėmesį į lankas. Ir nieko negali apkaltinti sąmokslu – prodiuseriai patys kuria, nes tai daryti apsimoka. Viskas vyksta savaime.

Jei 7-ajame dešimtmetyje ateivių tema buvo „mados reikalas“, tai dabar užmojis yra kitoks – laikyti šią temą kiek įmanoma ilgiau eteryje, nes ką gali žinoti – galbūt tokią kortą teks ištraukti, jei situacija dėl ekonominės krizės taps iš tikrųjų nevaldoma. O tokia rizika yra visuomet.

Dabar pažvelkim į NSO iš ekonominių pozicijų.

Politiniam isteblišmentui tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose reikia kaip nors išsivynioti iš krizės ir grąžinti prarastus reitingus, kurie po vadinamojo „diržų veržimosi“ 5 metų sezono krito beveik visose „demokratinėse“ valstybėse. Baisiausia tai, jog tas sezonas niekaip nesibaigia – greičiau virsta į nesibaigiančią krizės erą. Kažkada trockistai svajojo apie permanentinę revoliuciją. Dabar jų svajonė išsipildė su kaupu – krizė neturi pabaigos.

Šiuolaikinis ekonomikos mokslas parodė visišką savo neišmanymą ir nesugebėjimą (ar nenorą) spręsti susidariusias ekonomines problemas. „Taupymo ir mokesčių didinimo“ politika, siekiant pigiau pasiskolinti, pateikiama kaip vienintelis ir teisingas kelias krizei įveikti. Kai tuo tarpu jokios kitos alternatyvos net nesvarstomos. Daugelyje valstybių žmonės aiškiai suvokia klastą, jog kažkas primygtinai varo juos į siaurą išgyvenimo koridorių – naujų nemalonių išbandymų etapą, kurio trukmė neprognozuojama.

Beveik 70 metų į vartotojų smegenis importuojama visuotinės gerovės paradigma, paremta „saugiomis“ skolomis, vartojimu ir augimu, civilizuotame pasaulyje žlugo visam laikui. Atgal kelio nėra. Taip, kaip buvo anksčiau, niekada daugiau nebus. Visuotinės gerovės paradigmoje buvo išauklėtos kelios vartotojų kartos, kurios tuo metu prarado absoliučiai bet kokius orientyrus, kaip toliau gyventi. Vakarų žmogui niekas nepateikia naujų algoritmų, kaip išgyventi naujoje realybėje. Vyriausybės ir tarptautinės finansinės institucijos galvoja tik apie savo asmeninį išlikimą, todėl žmonėms jų elgesys atrodo arogantiškas ir piktinantis.

Todėl atsirado poreikis instrumentams, kurie galėtų konsoliduoti visuomenę, nes vadelės vadeliotojui tirpsta rankose, o problemas spręsti reikia netgi tuo metu, kai visuomenės palaikymas lygus nuliui.

Isteblišmento supratimu, geriausi saugikliai yra tokie, kurie varo baimę ir visuomenės narius telkia po viena „išsigelbėjimo ideologija“. Kažkur vėl teks visiems (kaip žydams) eiti daug metų. Ir neaišku, ar nueisime ten, kur mus veda akli žmonės. Jau prisivaikščiojome: Rytuose visi ėjo į komunizmą, Vakaruose – į gerovės visuomenę. Ir niekas niekur nenuėjo.

Vadinasi, vėl reikės sunkiai dirbti, aukotis dėl kažkokio naujo „švento“, „šviesaus rytojaus“, kad bent vaikai galėtų geriau pagyventi. Atsibodo? Siaubingai atsibodo kažkur vaikščioti.

Bet koks nors arogantiškas blizgančiomis kelnėmis ir madingu šlipsu apsirėdęs isteblišmento atstovas su iki skausmo protiongomis akimis pasakytų: niekam neįdomu, kad tau atsibodo. Eisi ir viskas, nes eis visi. O jeigu neisi – mėlynas arba raudonas sąrašai (mėlynas ir raudonas sąrašai – naujos pasaulio tvarkos slapto plano dalis; vienus tiesiog naikins koncentracijos stovyklose, o kitus mėgins dar perauklėti). Rinkis.

Tokie konsolidavimo instrumentai puikiai žinomi: tai ir terorizmas, ir klimato kaita, CO2 kontrolė, o dabar ir būsima ateivių invazija. Tiesa, kažkur praleidau naują pasaulinį karą – tai jau kaip desertas. Tačiau ateivių instrumentas, kuris, kaip jau buvo paminėta, laikomas „juodai dienai“, bus panaudotas tada, kai visuomenės nepasitenkinimas dėl „naujo ėjimo“ – šiuo atveju „iš krizės“ į “naują krizę” – pasieks kulminaciją.

Tai kaip ir galėtų būti preliudija naujai pasaulio tvarkai. Reikia surasti priešą, kuris būtų nematomas, bet būtų visur, nuo kurio nebūtų galima pasislėpti nei savarankiškai, nei kolektyviai. Tas priešas turėtų būti žiaurus ir baisus – baisesnis už Osamą Bin Ladeną. Ir tik konsoliduota visuomenė, vedama generolų ir politikų, galėtų prieš tokį atsilaikyti.

Štai citata iš „American Free Press”: “Pagrindiniai žiniasklaidos šaltiniai palaiko idėją, kad ateivių įsiveržimas ne tik įmanomas, bet ir gali būti neišvengiamas. Ir šita grėsmė gali pasitarnauti taikai tarp žmonių”.

Juk jau antri metai girdime apie tai, jog trys dideli kosminiai laivai artėja prie Žemės, ir šių metų rudenį ateiviai tikrai išsilaipins pievelėje prie Baltųjų rūmų.

Tačiau buvo tikinčių, jog jie išsilaipins dar 2011 metais. Bet neišsilaipino. Ar mes jų sulauksime šiais metais? Pagyvensime – pamatysime. Viskas priklausys nuo to, kaip pietinės Europos šalys įveiks krizę.

Jeigu piliečių nepaklusnumas „finansinėms reformoms“ augs taip, kaip auga dabar, mes galėsime pamatyti ir skraidančių lėkščių eskadriles savo gimtuosiuose miestuose, ir plačiaakius žaliuosius, ir reptiloidus. Ir tai nebūtinai bus tikri ateivių laivai ar tikri ateiviai. Įvairios ateivių įsiveržimo imitavimo technologijos taip pat ne kartą buvo apsvarstytos JTO, NASA, formalios bei neformalios valdžios institutų kuluaruose. Prisiminkime vien tik projektą Blue Beam, kurio iki šiol niekas nenurašė.

Prognozės peršasi tokios: įvairiose valstybėse žmonės ir toliau rinks parlamentus bei politikus, kurie pasisako prieš „taupymą ir mokesčių didinimą“ – juk niekas nenori gyventi blogiau. Naujieji politikai nevykdys nubrėžtos vadinamosios „griežtos linijos“. Tada, siekiant sutelkti nepaklusniuosius vykdyti tai, kas numatyta, galimi tik du keliai: geriausiu atveju naujas pasaulinis karas, o blogiausiu atveju, kaip jau minėjome, – ateivių invazija. Arba ir viena, ir kita. Tada valstybių bendruomenės bus konsoliduotos kovai su naujomis grėsmėmis ir iššūkiais, o tie, kurie pasirinks nepaklusnumą, rizikuos atsidurti raudonuose arba mėlynuose sąrašuose.

Iš tikrųjų, jeigu mes norėtume surasti ateivius, jų reikėtų ieškoti ne ten, kur nurodo ar nurodys įvairaus plauko valdžios. Jos seniai bendrauja ir bendradarbiauja su ne žemiško proto atstovais. Ir jeigu reikės realios pagalbos invazijai imituoti, jie mielai ateis į talką. Tuo tarpu pozityvios kosminės jėgos po dangų eskadrilėmis neskraido. Jos, kaip rodo patirtis, renkasi kitus atvykimo į Žemę būdus.

Autorius: Gintaras Mikšiūnas, kvantinemagija.lt