Nueitos mylios: dvasinė senėjimo paieška

Vilimantas Zablockis

Dabartinis mokslas stovi ant didžiulių atradimų slenksčio. Žmonija laukia argumentuotų atsakymų ne iš politikų ar religijų atstovų, netikrų pranašų, bet iš mokslininkų, kruopščiai dirbančių įvairiose srityse, ypač tyrinėjančių mūsų gretutinius artimiausius pasaulius ir erdves.

Pastarieji atradimai iš esmės sudrebino mokslo paradigmą, požiūrį į pasaulį, erdvės ir laiko sampratą. Metafiziniai apmastymai veda prie archainės teorijos, kad pasaulis – tai viena milžiniška gyva būtybė, viena milžiniška sąmonė, turinti valdymo struktūrą, kuri žaidžia pati su savimi ar savo elementais. Ir visa tai akivaizdžiu faktu tapusi stulbinanti paslaptis, kurią mes esam bejėgiai komentuoti, nors pats žmogus yra šios struktūros elementas. Vienintelė nekintama konstanta šiandien yra procesų cikliškumas.

Taigi žmogus yra kosminės sistemos dalis, jo kūne neišvengiamai vyksta procesai, vienas iš jų, pagrindinis, – tai gyvenimas. Visą šį laikotarpį vyksta energiniai mainai. Šis modelis įprastai taikomas fiziniam kūnui.

Daugeliui mokslininkų neduoda ramybės klausimas: kas lemia fizinio kūno trumpalaikiškumą, kokie pagrindiniai faktoriai turi lemiamą reikšmę? Nėra įrodymų, kad dvasinis kūnas sensta taip pat greitai, kaip fizinis. Priešingai, kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo daugiau jis sukaupęs dvasinės patirties ir informacijos. Tai reiškia, kad dvasinės veiklos kreivė per visą žmogaus gyvenimą intensyviai kyla tik aukštyn. Galbūt dėl šios priežasties Rytų šalyse seni žmonės nuo neatmenamų laikų yra labai gerbiami.

Kadangi fizinis ir dvasinis kūnai yra visuma ir jie vienas nuo kito nėra atsiejami, dėl to galima drąsai traktuoti, kad fizinio kūno egzistavimo laikotarpis yra ypač trumpas. Atrodo iš tiesų keistai: gyvenimas vyksta materialioje dimensijoje, tačiau tas pats materialusis žmogaus kūnas ilgai egzistencijai čia yra nepriimtinas, trapus ir netgi svetimas.

Kartu jis mielai laukiamas gretutinėje erdvėje, žmonių vadinamame danguje. Yra nemažai pavyzdžių ir aprašymų išlikusiuose ir šventuose raštuose bei mūsų gyvenime, kada žmogus su fiziniu kūnu vizualiai išnyksta ir sugrįžta visų akivaizdoje, jam būnant visos sąmonės, arba kūnas paimamas į gretutinę erdvę po mirties. Šias praktikas yra įvaldę jogai ir ninzės. Tačiau kol kas tai nėra priimtina visuomenei, nes šioms praktikoms, kaip ir senatvei, reikia ruoštis visą gyvenimą.

Yra vienas labai svarbus patarimas prieš pradedant specifines technikas ir pratimus, turintis bendro su perspektyva ir požiūriu. Tai tikėjimas savimi. Beje, pratimai ir praktikos suteikia galimybes ar programas išvystant ir kontroliuojant dvasios veiksmus. Žmonėms beveik neįmanoma įvykdyti ką nors, jei jie netiki savimi, netiki, jog turi gebėjimą sėkmei. Kartais nepasitikėjimas gali būti labai subtilus. Vyresnio amžiaus žmonės, kurie taiko dvasines praktikas arba, neturėdami tam galimybių, tiesiog mintimis pabėgę nuo materialaus laikino pasaulio bėdų ar nepritekliaus, yra tarsi mažos saulės bendruomenėje. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad šie žmonės yra greta mūsų, bet kartu yra ir danguje, o jų veido išraiškoje švyti nenusakomas amžius.

2000-2008 metais Pietų Danijos universiteto genetikai atliko 400 dvynių mokslinius tyrimus ir patvirtino, kad jeigu sulaukęs daugiau nei 70 metų atrodai jauniau už savo bendraamžius – gyvensi ilgiau. Pagyvenusio žmogaus išorė – tai ilgaamžiškumo įrodymas.

Dažnai tenka išgirsti kalbant: „Nieko gero iš tos senatvės; nieko ta senatvė neduoda; kam senas žmogus reikalingas?“. Aš tikrai nesutinku su šiais pasakymais. Kaip tai neduoda, dar ir prideda. Kodėl nereikalingas, net labai! Pajuokaukime truputį. Vaistų pramonės gamintojai labai džiaugiasi turėdami nuolatinius savo produkcijos vartotojus, kurie jiems krauna neįsivaizduojamus turtus. Vilioja gražiais pažadais apie stebuklingas tabletes, papildus, kurie daro poveikį svorio mažinimui, lygina raukšles, atitolina senatvę ir taip toliau.

Ar pastebėjote, kiek reklamos farmacijos kompanijos daro spaudoje, radijuje bei televizijoje? Kokia gerovė ir rūpestis sklinda padėti žmonėms, tačiau vaistą niekaip negalima pateikti mažesne kaina! Leiskite užduoti paprastus klausimus. Kas daugiau uždirbs: tas, kuris išras vaistą, nuo kurio žmogui nereikės kreiptis į gydytojus, ar tas, iš kurio nuolat pirks tabletes? Arba vartos piliules, kurios maskavimo simptomais imituos ligą ir žmogus bus priverstas kreiptis į gydytoją, kuris vėl skirs vaistus ligai pašalinti.

Senėjimas yra susietas su ląstelės dalinimosi proceso pakenkimu. Visiškai neseniai amerikiečių mokslininkai, tyrinėdami vėžio ligą, laboratorinėse pelėse stebėjo naujai atrastų dviejų genų funkcijas. Vienas iš jų senėjimą skatino, kitas stabdė. Šis atradimas buvo visiškas netikėtumas. Yra žinoma, kad senstančių ląstelių genetinės charakteristikos sugadintos. Šios ląstelės išskiria baltymus, kurie pakenkia aplink esančias kitas ląsteles, atitinkamai pažeisdamos organų funkcijas. Ląstelių senėjimo mechanizmo pakenkimas priveda prie nekontroliuojamo ląstelių dauginimosi, t.y. vėžinių susirgimų. Mokslininkų nuomone, galima pabandyti kurti vaistus, kurie paveiktų atitinkamus mechanizmus ir padėtų kovoti su daugeliu ligų, kuriose ląstelių senėjimas atlieka pagrindinį vaidmenį.

Amerikoje buvo atlikta daug tyrimų apie senėjimą ir būdus, kaip reikėtų sulėtinti šį procesą. Konkuravo daug įmonių pristatydamos savo antisenėjimo produkciją. Tačiau nebuvo ir nėra nė vienos įmonės, kuri pateiktų visus atsakymus į užduotus klausimus. Yra tam tikrų detalių pasiūlymuose, kurie sudaro gerą įspūdį, tačiau visumoje niekaip neatitinka keliamų reikalavimų. Taip ir norisi paklausti: ar gamintojai patys vartoja savo sukurtus vaistus, koks darbuotojų skaičius vartoja produkciją? Pastaruoju metu pradeda atsirasti vaistai, pavadinti ne vaistais, bet desertu. Ypač siūlomi vartoti svorio mažinimui, raumenų auginimui ir senatvės stabdymui. Tačiau tokios tabletės, kuri būtų sukurta sielai gydyti, nebuvo, nėra ir niekada nebus. Jas pagamina tik pats žmogaus organizmas savo giliu vidiniu gydymu.

Amerikiečių mistikas Edgaras Keisis, kuris per 40 metų atliko keliolika tūkstančių telepatinių bei prekognicijos skaitymų ir gydymo seansų, kurie pasitvirtindavo daugiau nei 99 procentų tikslumu, rekomenduodamas pacientui dietą, padėsiančią kūnui atgauti prarastą sveikatą, dažnai kalbėdavo apie gyvenimo tikslą. Jis visada primindavo, jog Dievas iš tikrųjų yra mūsų šaltinis, o gyvenimas Žemės planetoje yra galimybė tobulėti ir vėl sugrįžti prie šio šaltinio, kuris yra mūsų tikroji lemtis.

Kiekvienas žmogus gyvena Žemėje su tam tikru sielos tikslu, kurio niekas kitas negali atlikti. Kai kurių žmonių tikslas gali būti susijęs su profesine veikla, kitiems tai kasdienybė. Ieškoti ir suprasti gyvenimo ir sielos tikslus – iš tikrųjų tai procesas, trunkantis visą gyvenimą. Savo žinias kaupdami ir įgydami, atrandame vis daugiau galimybių savo gyvenimo misijai atlikti. Kiekviename kūne glūdi visos jam reikalingos gydymo galios. Nes gydymas yra dieviškosios prigimties.

Kas gydo mūsų ligas? Iš visatos sklindantis šaltinis. Prisiderinant prie dieviškosios įtakos jis gali mus paveikti stimuliuodamas gamtos valdomus slaptus centrus. Nes visos šios jėgos sklinda iš vieno šaltinio, o vaistų vartojimas stimuliuoja tik kūno atomus. Metafizikoje yra žinoma, kad kiekviena ląstelė atitinka visatos modelį. Norint daugiau sužinoti apie savo dvasinio vidaus sandarą ir geriau jį suprasti patartina užsiimti meditavimu. Vaizdžiau sakant, pamatyti save iš vidaus į išorę.

Jūsų siela bendrauja su jumis visą laiką, o jos didžiausias noras yra įvykdyti jūsų tikslą šiame gyvenime įgyjant patirties. Norėdami sužinoti užuominas apie savo tikslą, užduokime sau šiuos klausimus: „Kodėl mano širdis linksmai dainuoja? Kada savo gyvenime galiu jaustis stebuklinga prasme? Kokiais būdais galiu jausti pašaukimą tarnauti kitiems? Kada jaučiuosi arčiausiai Dievo?“. Atsakymai į šiuos klausimus būtų tokie: esame arčiausiai savo gyvenimo tikslų, kai apie juos linksmai galvojame. Kada apima baimė, vadinasi, esame gyvenimo stebuklo įtakoje. Galime tarnauti kitiems, kai giliai suvokiame savo ryšį su Aukščiausiu protu.

Didžiausia pagalba fiziniam kūnui yra jo balanso atkūrimas, kartu jam palengviname vidinio gydymo svarbą. Vaizdžiai tariant, ar verta dažyti brangiais dažais ir poliruoti automobilio išorę, dažyti laivą, ar namą, jeigu vidus beviltiškai supuvęs? Taip yra ir su žmogumi. Kito vidus būna dvasiškai labai išsekęs. Nors jaunas amžius, tačiau nuo gyvenimo linksmybių nusialinęs jis atrodo senesnis negu dešimt metų ar daugiau vyresnis už jį žmogus. Norint atkurti pusiausvyrą, nors ligos procesas kiekvienam skirtingas ir reikalauja gydytojų sprendimo, pirmiausiai reikia žmogų nuteikti, kad jis pats gali ligą iš vidaus išstumti lauk, bent į kūno išorę.

Kūno energinio balanso atkūrimas neįmanomas, jeigu nėra tinkamos mitybos. Švieži vaisiai ir daržovės privalo sudaryti 80 proc. kasdien suvartojamo maisto kiekio, kartu su 6-8 stiklinėmis švaraus vandens. Apie vandenį reikėtų pasakyti, kad tai yra kosminis stebuklas greta mūsų, kurio nenorime pripažinti ar paprasčiausiai ignoruojame jo savybes.