Mamos pagalbos šauksmas: auginu ne vaiką, o demoną (I)

Informacija gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų.
 
“Aš ant tiek bijau savo septynmečio sūnaus, kad naktimis užrakinu savo miegamojo duris. Bijau, kad jis vieną naktį mane nužudys. Tiesiog paims peilį ar žirkles ir nudurs mane miegančia.”, – tai tik viena iš daugelių siaubą keliančių ištraukų iš atsiųsto laiško anomalija.lt redakcijai.
 
“Sveiki. Nežinau jau net į ką kreiptis, todėl kreipiuosi į Jus. Psichologai ir psichiatrai neranda jokios priežasties kodėl mano vaikas auga tikru tikriausiu demonu. Nors netikiu tokiais dalykais, tačiau paskutiniu metu pradedu galvoti, gal iš tiesų jis yra apsėstas ar tiesiog gimė monstru iš prigimties? Aš bijau savo mažamečio sūnaus. Ar daug motinų taip galėtų pasakyti apie savo atžalas? Rašau jums ir verkiu, nes nežinau ką daryti ir ko griebtis.”, – taip savo jautrų laišką pradeda kaunietė Vida.
 
“Esu vieniša mama. Susilaukiau savo atžalos būdama 25 metų. Nors savo sūnų auginau viena, jokio nepritekliaus šeimoje nebuvo. Mano tėvai yra pasiturintys, tad Giedrius (berniuko vardas, – red. past.) turėjo visko užtektinai nuo pirmų savo dienų.

Su Giedriaus tėčiu susipažinau atsitiktinai. Jis buvo už mane vyresnis. Draugavome apie metus. Nors kartu negyvenome, gavosi taip, kad aš netyčia nuo jo pastojau. Po to kai jam apie tai pranešiau jis tiesiog pasiūto ir pasakė, kad jo vaikas turi turėti jo žodžiais kitokią mamą. Tada dar nesupratau ką jis turėjo omenyje. Išsižadėjo tiek manęs, tiek savo vaiko ir kontaktai su juo nutrūko. Neieškojau jo, nes jis oficialiai niekur nedirbo, pinigų iš jo irgi kažin ar gaučiau, o ir mano materialinė padėtis buvo labai gera.

<...>

Būdama 7 mėnesį nėščia, netyčia per savo tolimus pažįstamus sužinojau, kad Mantas (berniuko tėčio vardas, – red. past.) pragyvenimui užsidirbdavo verbuodamas žmonės į vieną Kauno sektą. Tai sužinojau visiškai atsitiktinai. Jeigu būčiau tai žinojusi prieš pradedama draugauti su juo, tikrai nutraukčiau bet kokius santykius. Sužinojau, kad sektos nariai garbindavo šėtoną, vaikščiodavo per kapines, ten darydavo juodas mišias, aukodavo gyvūnus. Tai buvo tikras šokas man, kadangi Mantas net iš tolo nebuvo panašus į tokį, kuris galėdavo tikėti ar daryti tokius siaubingus dalykus. Pati nesu tikinti, tačiau tai tikrai mane palietė labai giliai. Dabar kartais klausiu savęs, nejaugi meilė gali būti ant tiek akla, kad nepastebėjau jokių ženklų, kurie galėjo išduoti tikrą Manto prigimtį?

<...>

Laikas ėjo labai greitai. Tėvai padėjo pasiruošti mano sūnelio gimimui. Paruošėme jam šviesų, jaukų kambarį. Nupirkome gražią lovytę, perskaičiau įvairiausios literatūros susijusios su vaikais nuo mažiausių dienų iki paauglystės. Jaučiausi labai laiminga nors ir žinojau, kad vaikelis augs be tėčio. Tada net negalėjau įsivaizduoti, kad mano gyvenimas virs tikru košmaru. Tada net negalėjau pagalvoti, kad labiausiai bijosiu ne ko kito, o savo augančios atžalos.

2009 metų vasario mėnesį prasidėjo gimdymas. To bijojau labiausiai ir daugiausiai dėl to nerimavau. Gimdymas buvo komplikuotas ir truko net 6 valandas. Buvau praradusi kelis kartus sąmonę, daktarai irgi dirbo išsijuosę. Po šešių valandų kančios, pagaliau pagimdžiau. Buvau tokia išsekusi, kad galvojau, jog tai mano paskutinioji diena ant Žemės, tačiau Giedriaus verksmas palatoje suteikė man jėgų ir džiaugsmo. Tik kai pirmą kartą išgirdau Giedriaus verksmą pasijutau tikra mama.

<...>

Augome mes įprastai iki kol Giedriui sukako 8 mėnesiai. Aišku kartais pasitaikydavo, kad sūnus neramiai miegodavo, tai ir aš pasikankindavau, tačiau kol nesuėjo jam 8 mėnesiai, viskas buvo dar pakenčiama.

Vieną naktį atsikėliau nuo tokio riksmo, jog atrodė, kad rėkia ne mažas kūdikis, o suaugęs vyras. Kai tik išgirdau žodžiais sunkiai nupasakojama riksmą, greitai nubėgau į Giedriaus kambarį. Jis stovėjo savo lovytės kampe, verkė ir rodė pirštu į vieną pusę.

Tai kartodavosi kelis kartus per savaitę. Užmiega ramiai, aš nueinu irgi miegoti ir vėl naktį staiga atsibundu nuo garsaus riksmo, o jis vis rodė pirštu į tą pačią vietą. Nepadėjo niekas. Perstačiau lovytė, miegojau kartu, tačiau Giedriui vis pasitaikydavo tie keisti priepuoliai.

Tai tesėsi maždaug iki tol laiko, kol jis pradėjo sakyti pirmus savo vaikiškus žodžius kaip “gu-gu” ar “ga-ga”. Po to kai pradėjo bendrauti, naktiniai riksmai ir rodymas pirštu į vieną kryptį baigėsi.

Kalbėti Giedrius pradėjo labai anksti. Sakinius jau rezgė būdamas 1,4 metukų. Tačiau kas mane labai neramino, kad jis niekada nesišypsodavo. Niekada nesijuokdavo. Tik žiūrėdavo. Aš pati visą gyvenimą mėgau šypsotis ir juoktis, tačiau mano sūnus, net kai jam darydavau įvairias minas, net kai senelis ateidavo ir vaizdavo šuniuką ar kačiuką stovėdamas ant keturių, Giedrius niekada nesijuokdavo. Jo veide niekada neatsirado ta tikra ir nuoširdi šypsena. Visuomet tik šaltu žvilgsniu stebėdavo. Net kai ji kutendavome jis traukdavo mūsų rankas šalin, kad to jam nedarytume.

Tai mane labai neramino, todėl iš karto užsirašiau pas pediatrą kuris nusiuntė mus pas neurologą. Šis apžiūrėjęs Giedrių, nieko blogo nenustatė ir pasakė, kad vaikai skirtingai reaguoja į tam tikrus dalykus. Patikėjau juo ir pamaniau, kad galbūt jis teisus ir ieškau to ko nėra. Tačiau dabar suprantu kaip aš tada klydau.

Pirmieji nerimo ženklai pasiekė mane iš darželio. Auklėtojos ne kartą kvietė mane į pasitarimus dėl Giedriaus. Rodydavo jo piešinius, kurie buvo nuspalvinti vien juoda spalva. Piešdavo kryžius, juodus ratus, juodas žvaigždes. Kai auklėtojos duodavo jam kitų spalvų pieštukus, jis nustodavo spalvinti. Negalėdavau joms paaiškinti, kodėl Giedrius piešdavo vien juodai, todėl ne kartą mus aplankydavo ir soc. darbuotojos. Tačiau pačios nusistebėdavo, kad vaikas auga tikrai geroje ir viskuo aprūpintoje šeimoje.

<...>

Pirmas rimtas įvykis po kurio susirūpinau savo gyvybe įvyko virtuvėje kai jam buvo beveik šeši. Sėdėjome kartu su Giedriumi ir pusryčiavome. Giedrius valgė dribsnius, o aš užplikiau sau arbatos. Sėdėjome taip vienas priešais kita, o aš mintyse uždaviau sau klausimą, kodėl mano sūnūs toks… Rodos jam atidaviau visą save ir viską ką tik galėjau. Tada jis atsistojo, priėjo prie manęs, šaltai nusišypsojo ir nuvertė ką tik užplikytą arbatą man ant kojų. Skausmas buvo žodžiais neapsakomas.

Taip autorės kojos atrodė po 9 savaičių.

Kai išpylė man verdančią arbatą ant kojų, ramiai atsisėdo ir toliau valgė dribsnius žiūrėdamas kaip aš blaškausi po virtuve bandydama susivokti kas įvyko ir prisikviesti greitąją pagalbą. Skausmas tada buvo ne tik fizinis, tačiau ir moralinis, kad tai Giedrius padarė tyčia, žinodamas, kad man skaudės.

Tada buvo tas lūžio taškas, kai aš supratau, jog aš pradedu bijoti savo sūnaus. Savo vaiko, kuriam negailėjau nieko ir bandžiau atiduoti visą save.

Jaučiuosi tarsi gyvenčiau siaubo filme kuris rodos niekada nesibaigs. Slapta aplanko mane naktimis, atsistoja prie lovos ir žiūri į mane. Kai paklausiu ką jis čia daro, paaiškina, kad jam patinka žiūrėti į mane miegančia, kad jis negali užmigti, kad jis saugo mane… Tačiau aš žinau, kad jis tiesiog manipuliuoja ir meluoja. Perstato daiktus, o aš juos vėliau negaliu rasti. Kai paklausiu kur jis padėjo vieną ar kitą daiktą, jis atsako, kad nieko nelietė ir nežino apie ką aš kalbu. Kartais atrodo, kad jis ne tik trokšta mano mirties (ką ne vieną kartą man yra pasakęs), kartais atrodo, kad jis trokšta, kad aš ir išprotėčiau. Jis labai gabus ir intelektualus, o jo strateginis mąstymas lenkia visus bendraamžius (tai pasakė psichoterapeutas), tačiau Giedrius savo neeilinius gabumus nukreipia vien į kitų skaudinimą, tarsi jame tūnotų kažkoks demonas, kuris sakytų jam ką jis turi daryti.

Antrą laiško dalį rasite paspaudus čia.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.