Moterys – šamanės ir žynės iš prigimties

Moteris, suvokianti savo ciklą ir jo energijas, taip pat pradeda su­vokti pasaulį, esantį už regimojo pasaulio ribų. Ji intuityviai jaučia gy­venimo, gimimo bei mirties energijas ir mato dieviškumą ją supančiame pasaulyje bei savyje. Šis suvokimas leidžia moteriai sąveikauti ne tik su matomu, žemišku pasauliu, bet ir su nematomais, dvasiniais savo gyvenimo aspektais.

Kaip tik ši pakitusio suvokimo būsena leisdavo šamanėms, o vė­liau žynėms įnešti į materialųjį pasaulį ir bendruomenes, kurioms jos priklausė, savo energijas, įžvalgas bei ryšį su dieviškumu.

Gydymas, magija, pranašavimas, mokymas, įkvėpimas, išgyvenimas – viskas kilo iš jų sugebėjimo pajusti abu pasaulius, keliauti tarp jų ir persinešti savo patirtį iš vieno pasaulio į kitą.

Kai visuomenėje ir religiniame gyvenime vis stipriau pradėjo do­minuoti vyrai, moterų šamanių ir žynių prestižas ėmė menkti, kol galiausiai vyrai perėmė visas jų pareigas ir vaidmenis.

Vakaruose or­ganizuotoje religijoje moterys daugiau nebegalėjo užimti jokios akty­vios pozicijos. Organizuotai religijai nepriklausančios „raganos“, arba paprasčiausiai išmintingos moterys, toliau gyvavo „pogrindyje“ ir tapo paskutiniu saitu su senosiomis matriarchatinėmis religijomis.

Kaimo ragana buvo artima gamtai, mokėjo gydyti, gerai nusimanė apie žmo­nių tarpusavio santykius, sugebėjo gyventi pagal savo menstruacijų cik­lą, metų laikus ir bendrauti su savo intuityviąja, vidine savastimi. Ji padėdavo žmonėms gyvenimo kelionėje ir mirties akimirką, patardavo ir pamokydavo, atlikdavo ritualus, kurie suartindavo ir įkvėpdavo ben­druomenės narius.

Į vyrų valdomą visuomenę ir religiją kaimo ragana įliedavo harmo­ningų moteriškų energijų. Nelaimei, į šias moteriškumo apraiškas taip pat buvo žvelgiama kaip i grėsme vyriškoms struktūroms, ir dėl vidu­ramžiais vykdyto-raganų persekiojimo beveik visiškai išnaikintos raga­nų, arba išmintingų moterų, tradicijos.

Raganų puolimas reiškė, kad persekiotojai pripažįsta šių moterų galia ir jos bijo.

Galutinai raganystę pribaigė vėlesnis moteriškų galių nepripažinimas ir neigimas. Ragana tapo pajuokos objektu ir vaikiškose knygose ar per Heloviną pradėta vaizduoti komiškai.

Iš pradžių skirtos bausmės už raganavimą ir vėliau įskiepyta baimė bei gėda sulaikė moteris nebereikšti savo sugebėjimų ir poreikių, nors tai būtų galėję atgaivinti šias moteriškas tradicijas.

Tiesioginiai raganų persekiojimo padariniai jaučiami net ir šiandien: nėra jokio formalaus mokymo, kuris pripažintų moters ciklo prigimtį ir energijas, jau nekalbant apie patarimus, kaip jomis naudotis. Neleisdamos sau aktyviai išgyventi savo dvasingumo, moterys pamažu prisitaikė ir priėmė vyrų organizuotą religiją, visiškai pamiršdamos savo vidinius poreikius.

Tam, kad galėtų įsisąmoninti savo dvasinius poreikius, moteris turi išeiti už religijos, kurioje dominuoja vyrai, ribų ir atsiriboti nuo didelės religinės bendruomenės dalies. Tai padaryti labai sunku, jeigu moteris užaugo su šia religija ir nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.

Į moteris orientuotų dvasingumo raiškos formų sugniuždymas yra palyginti nesenas įvykis žmonijos istorijoje, tačiau tai buvo atlikta taip kruopščiai, kad pėdsakų liko tik Vakarų folklore, archeologiniuose radiniuose, mituose, legendose ir pačių moterų vis dar gyvame poreikyje išreikšti savo jausmus.

Dvidešimtame amžiuje, kai moterų padėtis pradėjo gerėti, ėmė di­dėti poreikis išreikšti moterišką dvasingumą visuomenės pripažįstama forma. Moterų spaudžiamos kai kurios krikščionių bažnyčios leido dai­liosios lyties atstovėms praktikuoti kunigystę. Tačiau, nors buvo pripa­žinta, kad moteris gali užimti dvasininko vietą religinėje struktūroje, moteriškumas ir toliau paneigiamas.

Moteriai tarsi suteikiama „garbė“ būti vyru, bet ji negali tapti dvasininke dėl savo moteriškumo, nors kaip tik moteriškumas ir seksualumas leidžia jai pajusti visatos bei gyvenimo ritmus, sujungti savo sąmonę su dieviškąja sąmone.

Kunigystė siūlo moterims pripažintą dvasininko vaidmenį, bet daugiau nesuteikia visiškai nieko.

Gebėjimas būti dvasinga būtybe yra kiekvienos moters prigimties ir kūno neatsiejama dalis.

Žynės/išmintingos moters/šamanės/raganos gebėjimas būti tarpi­ninke tarp žmogaus ir dieviškosios sąmonės yra įgimtas visoms moterims ir kyla iš moters savęs pažinimo.

Tapti žyne reiškia ieškoti savy­je.

Taurę laikančios moters vaizdinys slepia kitokią reikšmę nei taurę laikančio vyro vaizdinys, nesvarbu, ar tai suvokiama sąmoningai, ar pasąmonėje. Galbūt kaip tik tai baugina vyrus ir skatina galvoti, kad moterys gali „užvaldyti“ jų religiją.

Iš tikrųjų reikia atgaivinti abu šiuos vaizdinius, jie turi harmoningai derėti tarpusavyje sudarydami pusiausvyrą, be to, kiekvienas turi būti pripažįstamas kaip teisėtas ir nepriklausomas.

Mitas apie vyrą ir mitas apie moterį nėra tas pat, bet jie nėra ir nesusiję. Jie yra susipynę, siekiant pusiausvyros ir harmo­nijos.

Praeityje mėnulio ciklui artima moters prigimtis buvo pripažįs­tama kaip atskleidžianti sąsają tarp moters ir Visatos.

Per savo kūną moteris intuityviai patiria tarpusavio ryšį tarp visko, kas gyva, Dievo ir jo kūrinių tarpusavio artumą, gimimo, gyvenimo ir mirties ciklą.

Deja, karštligiškai skubančiame moderniame pasaulyje šiems dalykams nebeliko vietos, ir paprastam žmogui jie tapo sunkiai supranta­mi. Didžioji visuomenės dalis savo gyvenime neranda vietos šokiams iki ekstazės, dvasingumui, kuris išreiškiamas per seksualumą ir kūną, ar susitelkimui į save, kad išgirstų savo vidinį balsą, skelbiantį tiesą ir pranašaujantį.

Nors vis daugiau moterų pradeda suvokti savo su ciklais susijusią prigimtį, tyrinėti savo energijas ir dvasingumą, dalytis žinio­mis, mintimis ir patirtimi seminaruose, knygose, meno kūriniuose, tačiau didžioji visuomenės dalis vis dar yra atskirta nuo moteriškųjų galių – įkvėpimo ir empatijos, dovanojančių augimą bei supratimą, išsivadavimą iš mirties baimės, sąmonės ir kūno, kūrinijos ir Dievo vienovės suvokimą.

Moterims pradėjus brautis į „vyrų pasaulį“, jos toliausiai pažengė intelekto srityje, o esminiai moters prigimties bruožai, kaip antai, in­tuityvus supratimas ir kūrybiškumas, buvo mažiausiai lavinami.

Ne­beliko archetipų ar tradicijų, kurios padėtų moterims patenkinti savo poreikius ir atskleisti sugebėjimus šiame moderniame pasaulyje, taip pat naujose darbo ir veiklos srityse. Todėl labai svarbu, kad moterys atkreiptų į tai dėmesį, kad jos panaudotų savo ciklais grįstos prigim­ties suvokimą ir jos privalumus darbe bei bendruomenėje, kad padėtų visuomenei pažvelgti i moteriškumą kaip i stiprybės suteikiančia jėgą, teigiamai veikiančią visas gyvenimo sritis – darbą, verslą, šeimą, santykius, mokslą, mediciną, asmenybės brandą.

Galiausiai labai svarbu, kad moterys nustatytų gaires ir pradėtų kurti naujas tradicijas ateinan­čių kartų moterims.

Ypač svarbu yra mokyti, patarti ir nurodyti teisingą kelią mergai­tėms brendimo laikotarpiu.

Moderni visuomenė yra užmiršusi daug įvairiausių ritualų, susijusių su perėjimu iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą, todėl norint, kad visuomenė vėl įsisąmonintų menstruacijų ciklo reikšmę, reikia atkurti brandos iniciacijos ritualus, taip pat ritualus, atliekamus keičiantis metų laikams ir mėnulio fazėms, gimimo ir mir­ties transformacijos ritualus.

Dabar moterys po truputį jau pradeda rašyti naujas istorijas ir mitus, kurti naujas dainas ir piešti naujus ar­chetipus, o jei norime, kad moteriškos tradicijos vėl įsitvirtintų, tu­rime stengtis, kad prie šios iniciatyvos prisidėtų kuo daugiau mote­rų.

Šių tradicijų atgaivinimas padės moterims pažinti savo prigimtį ir perduoti žinias ateities kartoms viliantis, kad jos daugiau niekada nebus prarastos.

Tačiau svarbiausia, kad taip visuomenėje bus sukurta vieta šamanėms, žiniuonėms, žynėms, pranašėms, raganoms ir dvasininkėms.

Pabudime Ieva pripažįstama kaip dviejų pasaulių būtybė, sugebanti keliauti iš vieno į kitą. Pradėjusi gyventi pagal menstruacijų ciklą, ji atrado savyje dieviškojo moteriškumo prigimtį ir galią Tai yra atsakomybė, lydinti pabudimą ir savo tikrosios prigimties suvokimą.

Moder­ni moteris, nesuprantanti savo ciklo, savo netinkamą elgesį pateisina menstruacijomis. Net ir tos, kurios savo ciklą supranta, ne visada su­geba prisiimti visą atsakomybę, nes visuomenė neleidžia joms išreikšti savo tikrosios prigimties.

Ištrauka iš: Miranda Gray “Raudonasis Mėnulis”, parengė: Justina Vidzėnė