Lietuvis po patekimo į siaubingą avariją: gyvenimas po mirties egzistuoja

po-mirtiesLabas vakaras. Esu Tadas. Skaitau jūsų diskusijas apie gyvenimą po mirties (anomalija.lt forumo diskusijos – red. past.) ir regis matau savo mintis iki tol, kol papuoliau į komą po autokatastrofos. Būtent šis įvykis pakeitė mane ir mano supratimą apie mūsų, šį, ir pomirtinį gyvenimą, kardinaliai.

 

Kai viską papasakojau savo artimiesiems, draugams, visi man sakė, kad turiu savo patirtimi pasidalyti su žmonėmis, pvz. išleisti knygą ar pan. Tačiau pats kategoriškai tokios idėjos atsisakiau. Kai pabudau po komos ir papasakojau apie viską ką mačiau medikams, kažkas pranešė žiniasklaidai ir jau kitą dieną mano palatoje buvo viena Lietuvos žurnalistė (pavardės neminėsiu) su keliais operatoriais. Bet visus išvijau lauk ir persikėliau toliau gydytis į privačią įstaigą.

 

Nenoriu atskleisti kas esu, nenoriu šlovės, nenoriu ir pinigų. Man viso to nereikia. Tiesiog noriu pasidalinti su tuo ką man teko išgyventi. Jeigu ne medikai ir ne mano visi draugai, giminės, pažįstami – iki šios dienos galvočiau, kad visa tai buvo haliucinacija mano smegenyse ir tiek. Tačiau paaiškėjo, kad viską ką mačiau tiek ten tiek čia žemėje – tiesa. Buvau gulinti be jokios sąmonės daržovė vegetacinės būsenos. Tačiau daržove, kuriai medikai nedavė jokio šanso išgyventi buvau čia, Žemėje. O už jos ribų mano sąmonė patyrė atskirą, visiškai iki šios dienos nesuvokiama egzistenciją.

 

Žinokite man jau nedaug liko iki pensijos ir tik skaudi avarija privertė mane pažvelgti į gyvenimą visiškai kitaip negu aš kažkada į jį žiūrėjau. Lygiai taip pat kaip ir daug iš čia esančių galvojau, kad esu viso labo mėsos gabalas vaikštantis žemėje.

 

2013 metais papuoliau į avariją važiuojant iš kaimo namo. Ačiū Dievui, kad važiavau vienas, nes iš automobilio nieko nebeliko. Pats tik stebuklo dėka likau gyvas. Tiesa dabar šiek tiek turiu sunkumų susijusių su kordinacija.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Savo kūne buvau lygiai iki tos sekundės kai į mano automobilį isirėže kitas automobilis kuris netikėtai įskriejo į mano juostą. Tą akimirką viską savo akimis mačiau taip sulėtintai, kad net iki dabar pamenu kur koks stiklo gabaliukas nukrito. Laikas tarsi sustojo. Mačiau absoliučiai viską: kur tuoj nukris kiekvienas stiklo gabaliukas, kaip iš vairo labai lėtai iššauna oro pagalvė, kaip lėtai lankstosi automobilio kapotas – to tiesiog neįmanoma apsakyti žodžiais.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Po šių vaizdų kurie man truko tarsi amžinybe, akyse pasirodė neįtikėtino ryškumo šviesa. Buvo tokia akinanti šviesa, kad rodos viso pasaulio šviesos, žibintai, prožektoriai, lazeriai buvo nukreipti į mane vieną. Nejaučiau nei skausmo, nei baimės. Tiesiog supratau, kad tai yra pabaiga. Pasidarė tylu ir ramu. Po kurio laiko uždaviau sau klausimą:

 

“Pala, jeigu aš galvoju, reiškias dar gyvenu ar egzistuoju? Tačiau kur aš?”.

 

Visą tą laiką buvo akinanti balta tuštuma. Bet man tik taip iš pradžių atrodė, kol baltas akinantis fonas pradėjo pamažu gęsti.

 

Pradėjau matyti. Buvo visiška tamsa. Aplinkui pasirodė, tiksliau jos ten visuomet buvo, tiesiog aš tik tada pradėjau matyti, labai daug mažų švieselių kurios pro mane pralėkdavo neįtikėtinais greičiais. Viena šviesele po kitos, viena po kitos, jų ten buvo milijardų milijardai – pagalvojau kas čia tokio po galais? Jokios baimės, jokio skausmo, tik begalinis smalsumas. Man atrodė taip, kad aš vienas stoviu, o pro mane lyg mažos šviesios dulkelės kažkur praskrenda ir nuskrenda tolyn.

 

Kilo mintis: reikia ištiesti ranką ir nors vieną pagauti. Nežinau kodėl taip pagalvojau. Tiesiog tokia mintis atsirado ir tiek. Tesiu ranką, tačiau rankos tai nebėra. Noriu pažvelgti į savę, tačiau nieko nematau. Absolučiai nieko nėra. Nematau nei savo rankų, nei kojų, nei kūno – tiesiog nieko. Aš savęs nemačiau, jus galite tai nors įsivaizduoti? Dabar kai rašau tai net savo nosies galiuką galiu akimis pamatyti, o tada tiesiog švarus vaizdas ir jokio kūno. Tada ir vėl pagalvojau:

 

“Viskas aišku, aš miriau”.

 

Stovėjau ten tarp tų lekiančių švieselių dar kurį laiką. Tiesa sakant laiko sąvoka ten įgauna visiškai kitą prasmę: atrodo taip tarsi stovėčiau ten jau visą amžinybę bet kartu ir vieną akimirką. Vėl apsidairiau ir pamačiau, kad visi tie ryškus maži balti taškai pradėjo lėtėti iki kol visiškai sustojo. Vis dar negalėjau suprasti kas tai? Kodėl jos sustojo? Ir svarbiausia ką man dabar daryti?

 

Neilgai trukus supratau: švieselės ir toliau skriejo milžinišku greičiu, tiesiog čia aš pradėjau judėti link kažkur kartu su jomis. Nuo manęs tai visiškai nepriklausė, tiesiog pradėjau skristi link kažko pats to net nenorėdamas ir nesuvokdamas kaip tą darau. Jaučiau tarsi kažkas manę traukia link savęs, o ir priešintis visiškai negalėjau, bet ir nenorėjau.

 

Tolumoje pradėjau matyti didėjantį, baltą, ryškų rutulį. Su lyg kiekvieną akimirką rutulys vis didėjo ir kažkodėl savaime supratau, kad tai bus mano galutinė stotelė. Skriejau link jo dar kelias akimirkas kol pajaučiau vibraciją ir sustojau. Ten kur buvau, labai sunku suvokti kada tu judi, o kada tiesiog stovi, tačiau supratau, kad stoviu vietoje iš to, kad baltas rutulys daugiau nedidėjo. Pasiartosiu, jokios baimės ar nerimo nebuvo. Nors žinojau, kad žemėje palikau savo šeimą vieną, tą mano akimirką valdė tik vienas dalykas: begalinis smalsumas. Nebuvo nei palaimos, nei džiaugsmo, tik smalsumas kas, kas manęs laukia toliau?

 

“Žinau, kad nebijai. Čia niekas nebijo.” – Pirmą kartą būdamas ten, išgirdau žodžius. Apsižvalgiau ir nesupratau kas su manimi bendrauja. Žodžiai buvo labai aiškūs, skambūs, kažkas panašaus žemėje gaunasi jeigu kam nors kalbi į ausį pro susuktą į cilindrą popierių.

 

“Bendrausiu su tavimi taip, kaip tu buvai įpratęs tai daryti.” – pratęsė balsas. Net sunku nupasakoti kaip jis skambėjo. Tokio balso, garso, tembro, tiesiog neįmanoma nupasakoti ar apibūdinti žodžiais. Iš karto pagalvojau, čia Dievas? Rodos dar nespėjau iki galo minties suregzti, o man jau balsas toliau atsakinėjo.

 

“Tai tik vienas iš pavadinimų ten kur tu gimei. Aš esu pradžia ir pabaiga viename.” – Nuo tos akimirkos jau žinojau, kalbu su Dievu, Kūrėju, Absoliutu, kad ir kaip žmonės tą jėgą vadiną.

 

Tęsinys – sekmadienį

 

Primename, jeigu norite papasakoti savo keistą nutikimą arba pasidalinti savo nepaaiškinamu įvykiu, parašykite mums!

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.

Rekomenduojami video:


2500
32 Comment threads
10 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
13 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Nikss

Zole baigesi pratesimo neebuss

asasas

Sapnavai vaistu pripumpuotas ir tie zmogau.

nesvarbu

Dar prisimenu kai buvau pas sese namuose aplankyti i svečius o mano mama pykosi su sese aš kokia visa valanda stovejau ir žiurėjau i veidrodi poto jau pasidare silpna svaigsta galva ir eidama prie sienos ir tada nukritau ant žemės ir susitrenkiau galva skaudejo bet pasakyti nieko negalejau bet kai pirma karta nualpau viskas aptemo juoda ir toks jausmas kad mane traukia gilyn ir vis gilyn o truputi girdėjau kai tėvai manęs šaukia bet atsimerkti negalejau bet jau po truputi atsimerkiau ir tada atsigavau viskas gerai pasibaige.

nesvarbu

Aš tai per sapnus skraidau kartais ir man tai labai patinka bet noriu pasakyti kad dar niekada nesu buvus arti prie mirties kad matyčiau tuneli ar kažkas tokio panašaus bet tik pamenu kai buvau mokykloje 16 metu susipykau su mokytoja moterim ir tada prieš visa klase mane skriaude trenke per veida o kas baisiausia buvo kad jinai mane smaugia o jausmas nekoks truputi jaučiau ta skausma gerkleje bet po truputi nebejaučiau o kai i ja žiurėjau man po truputi akyse balta matosi vos nemiriau turejau kažka daryti tai jei pagrasinau ir paleido mane nenorejo tureti problemu su manimi bet viena… Skaityti daugiau »

I.P.

Tikiuosi ta jus smaugusi mokytoja supuvo kalejime?

abc

Sekmadieni , septintą dieną Dievas ilsėjosi. Kiek tęsesi viena diena? Neaišku kada, – iš ryto, ar po pietų.

Nika

Tai to tęsinio kaip supratau ir nebuvo. -Peršasi išvada , kad viskas išgalvota- o taip norisi tikėti , kad po mirties ateis ramybė ir kažkoks egzistavimas kitame laiko matavime.

Ira

Aš taip pat nusivyliau

abc

dar nesugalvojo, kuria.

Vytis

Tai kur tesinys grybai fantazuotojai??????

Jolanta

Tai kokį sekmadienį bus tedinys

Daiva

Labai ydomu nes as tikiu tokeis dalykais ir pati esu patyrus nepaaiskinama jausma. As niekada to nepamirsiu nors praejo 24 metai ir turbut nesuprasiu.

Taip pat skaitykite