Žmonių gyvenimas planetos šalčio poliuje: –58°C tai norma

Savaitgalį Oimiakone (Rusija) buvo viso labo –31°C. Planetos šalčio poliumi vadinamoje gyvenamoje vietovėje, kur šalčiau negu Antarktidoje, tokia temperatūra prilygsta atlydžiui, nes vidutinė paros temperatūra žiemos mėnesiais ten siekia –58°C. Rekordines žemumas termometro stulpelis ten buvo pasiekęs 1933 m. vasarį – tada buvo apie –90°C. Bet šįkart – ne apie rekordus, o apie kasdienybę Oimiakone. Ją kelias savaites fotografavo ir aprašinėjo naujazelandietis Eimosas Čaplas (Amos Chapple).

 

Šalčio fronte – nieko naujo. Šalta ten taip, kad žmonės valgo šaldytą mėsą, mašinų variklių neišjungia 24 val. per parą, o prieš laidodami mirusiojo palaikus, būsimo kapo vietoje kelias paras kūrena laužą.

 

107038xcitefun-oymyakon-russia-13

 

Kodėl žmonės vis tiek gyvena tokioje vietoje, suprasti sunku. Norui apsilankyti šalčiausioje planetos gyvenvietėje neatsispyrė fotografas iš N. Zelandijos E. Čaplas.

 

„Įprastai aš dienraščiams fotografuoju kelionių įspūdžius, kartais man reikia vedamojo straipsnio vertos istorijos, – atvirauja Eimosas. – Taip šalčiausia vieta Žemėje ir atviliojo mane į speiguotus savo gniaužtus.“

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Į 500 gyventojų kaimelį gūdžiuose Sibiro tyruose fotografas sukorė 16 tūkst. km. Klimatas ten toks atšiaurus, kad žiemą net lėktuvai nesileidžia. Todėl į Oimiakoną E. Čaplas dvi paras iš Jakutsko kratėsi automobiliu – sukorė 926 km.

 

Iš viso Sibire jis praleido keletą savaičių – čia atvykęs 2013–2014 m. sandūroje, tamsiausią ir šalčiausią mėnesį, sausį, fotografavo Jakutsko ir Oimiakono kasdienybę. Įspūdingose jo fotografijose – speigas, atšiaurus kraštovaizdis ir užsigrūdinę vietiniai, ištveriantys sunkiai įsivaizduojamas klimato sąlygas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Amos Chapple nuotr.

Amos Chapple nuotr.

 

Oimiakono geografinės koordinatės yra 63.4608° šiaurės platumos ir 142.7858° rytų ilgumos. Nuo šiaurės poliarinio rato gyvenvietę skiria tik keli šimtai kilometrų. Žiemą čia – beveik vien naktis, kuri trunka iki 21 val. per parą. Vidutinė paros temperatūra –58°C. Visai normalus šaltukas, jei lygintume su kosminiu šalčiu, kuris čia buvo užfiksuotas 1933 m. vasarį, kai termometrų stulpeliai krito į neregėtas –90°C gelmes.

 

Arktinis speigas Oimiakone – savaime suprantamas dalykas, prie kurio reikia prisitaikyti ir kurį reikia ištverti. Vietos gyventojai prisigalvoja įvairiausių triukų.

 

Sunku patikėti, o dar sunkiau įsivaizduoti, tačiau jie naudojasi tik lauko tualetais, nes kanalizacija paprasčiausiai užšąla.

 

Automobiliai arba laikomi šildomuose garažuose, arba negesinami jų varikliai.

 

Žemėje neauga pasėliai, nes ją kausto amžinasis įšalas. Todėl oimiakoniečių virtuvėje dominuoja mėsiški patiekalai – iš elnienos ar ledan sušalusios šviežios žuvies drožlių. Ypatingas vietinių delikatesas – makaronai su sušalusio arklio kraujo kubeliais.

 

gfg

Amos Chapple nuotr.

 

Pasirodo, pakalbinti oimiakoniečius gatvėje yra kebli užduotis. Mat lauke jie maksimaliu įmanomu greičiu skuta iš vienos šiltesnės vietos į kitą – apie sustojimą ir kalbos negali būti. O tie, kurie neatsisakė šnektelėti su naujazelandiečiu, įspėjo jį, kad čia karaliauja alkoholizmas, ypač žiemos mėnesiais, kai nėra darbo.

 

Todėl gatvėje tamsiu paros metu derėtų pasisaugoti.

 

Oimiakono orai paspirgino ir E. Čaplo fotoaparatą. Fotografuoti čia buvo nepaprastai sunku – vieni išbandymai.

 

„Teko daug ko išmokti, kai kurių triukų mokiausi keletą parų – tik tada fotoaparatas atsigaudavo, – prisiminimais dalijasi šalčių nepabūgęs pietietis. – Fotoaparatas pradėdavo šalti jau rytą, vos išėjus iš viešbučio. Kai užšaldavo ir jo „viduriai“, visi fotografavimai baigdavosi.“

 

O po speigą Eimsas vaikštinėjo prasegtu paltu, nes fotoaparatą laikydavo arčiau kūno, kad taip greit neužšaltų. Laukan jį ištraukdavo tik pamatęs kadro vertą vaizdą. Be to, fotografuojant jam tekdavo sulaikyti kvėpavimą, kad priešais objektyvą iš burnos nevirstų garų tumulai.

 

Amos Chapple nuotr.

Amos Chapple nuotr.

 

Tikrąjį Oimiakono speigą jis pajuto, mėgindamas nufotografuoti Oimiakono panoramą. Aplink kaimelį nėra jokios aukštesnės kalvos, todėl E. Čaplas sugalvojo įsirioglinti į gyvenvietės centre stūksantį maždaug 15 metrų aukščio radijo bokštą. Kai į jį įsikeberiojo, fotoaparatas pradėjo spyriotis. Pietietis ėmėsi desperatiškų veiksmų: nusimovė viršutines pirštines ir panoraminę Oimiakono nuotrauką vis tiek padarė.

 

„Tada fotografuoti galėjau šiek tiek laisviau, – pasakojo E. Čaplas. – Bet kai nusileidau apačion, supratau, kad nušalau nykštį. Teko skubiai kišti ranką į kelnes ir tokia poza visu greičiu spausti į svečių namus. Kitas dvi savaites nykščio oda luposi tarsi baisiai nudegus saulėje.“

 


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Edgaras

O dabar ir Lietuvoje speigas.

Xma

Kaip lauko tuolete nenusala ten wajajay.

Fatal

Visų pirma ne -90 buvo šalčiausia, o -67,7 pagal celcijų. Tegul pasitikrina vertimą. Nes paėmė fareheitus ir padarė celcijais

Virus

Deje 90 net pirmos klases vadoveliuose raip parasyta o jei kazka susapnavai nebutina skelbt viesoj erdvei nes dar kas beprociu palaikys

uteniskis

Baisus saltis,o mano a.a. Tete buvo abi ausis nusales,nors tokiame saltyje negyveno,tai jam ziemos metu lupdavosi oda nuo ausu ir jos tapdavo raudonos ,pabrinke

Ga

Syki esu nusales ausi,tada Vilniuje buvo gal -32,ejau kaip kvailys be kepures. Ausis po to dvigubai didesne buvo,akip ceburaskos. Ne nenoriu isivaizduot ka to miesto gyventojai paturia.

hsha

Geras straipsnis daugiau tokiu galėtų būt

saunu

Patiko straipsnis + :)