Sielos klajonės – Šanti Devi istorija

shantiŠanti Devi (Shanti Devi) gimė 1926 metais gruodžio 11 d. Delyje, Indijoje, o sulaukusi tik 3 metukų amžiaus ėmė pasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą. Pagal jos pasakojima, ji tada buvo Lutla ir gyveno 145 km nuo Delio, Mathuros mieste. Anot jos, ji buvo gimusi 1902 m. Ji net pabėgo iš namų būdama 6 m. amžiaus, kad grįžtų į Mathurą. Atvejis patraukė netgi Mahatmos Gandžio dėmesį – jis sudarė 15-os asmenų tyrimo komisiją, kurios ataskaita paskelbta 1936 m. Vėliau paskelbtos dar dvi ataskaitos, kurių viena neigė reinkarnacijos galimybę, o kita palaikė. Vėliau su Šanti Devi buvo kalbamasi pakartotinai, o švedų autorius apie tai parašė knygą.

 

Kas tai buvo? Vaiko kaprizas? Suaugusiųjų dėmesio ieškojimas? Žaidimas? Bet jei tai žaidimas, jis pernelyg rimtas trimetei mergaitei. Ji pasakojo apie savo vyrą, kurio vardas buvo Kedar Natas, jiems gimė sūnus.

 

Įdomiausia, kad ji naudojo Mathuros dialekto žodžius ir pateikė įdomių gimdymo chirurginiu būdu detalių. Ir štai praėjus 6 m. išaiškėjo, kad Kedar Natas tikrai egzistuoja, kurio žmona Lugdi Devi mirusi prieš 9 m. po gimdymo praėjus 10 d. Lugdi buvo gimusi 1902 m. sausio 18 d. Čapturbhudžų šeimoje. 10 m. amžiaus ištekėjo už vietinio drabužių prekeivio Pandit Kedarnath Čaube, kuriam ji buvo antroji žmona (pirmoji buvo mirusi).

 

Pirmas kūdikis jiems gimė po Cezario pjūvio. Antrąkart gimdė Agra ligoninėje 1925 m. rugsėjo 25 d., irgi buvo atliktas Cezario pjūvis, tačiau po 9 d. Lugdi mirė. O po 10 mėn. ir 7 d. Babu Rang‘ui prie Delio esančioje nedidelėje Čiravala Mohula gyvenvietėje gimė dukra, kurią pavadino Šanti Devi.

 

Išaiškėjus istorijai, pas Šanti Devi atvažiavo Kedar Nato giminaitis, o vėliau ir jis pats. Mergaitė pažino ir vieną, ir kitą. O jie ją, savaime suprantama, pamatė pirmąkart. Kažkam į galvą šovė mintis vaiką nuvežti į Mathurą. Sudarė kuo tikriausią komisiją, atvykusią 1935 m. lapkričio 15 d. Stotyje Devi atpažino sutinkantį kitą vyro iš kito gyvenimo giminaitį. Viskas išsivystė iki to, kad Devi pareiškė apie pinigus, kuriuos ji, tada Kedar Nato žmona, paslėpė name, nuošaliame kampe. Pinigų nerado. Mergaitė laikėsi savo. Kedar Natas, kiek sumišęs, prisipažino, kad tikrai rado pinigus po žmonos mirties ir juos paslėpė kitoje vietoje. Tai, kalba, padarė didelį įspūdį komisijai, ne mažesnį nei tai, kad Devi kalbėjo vietos dialektu.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Šanti Devi liko neištekėjusi; ji vėl pasakojo savo istoriją 6 dešimtm. pabaigoje, o 1986 m. buvo apklausiama I.Stevenson ir K.S. Rawat. (Beje “Šanti Devi” sanskrite reiškia “Taikos princesė“).

 

Panašūs atvejai nėra reti. Retenybe reiktų laikyti teigiamą mokslininkų požiūrį į juos. Vėl žvilgtelėkime į Indiją.

 

„Aš – Surešas Varma, radijo prekių pardavėjas Agroje. Turiu žmoną ir du vaikus!“ – tėvams pareiškė penkiametis Toranas. „… Kartą grįžinėjau mašina iš darbo. Privažiuodamas prie namų papypsėjau, kad žmona Uma atidarytų vartus. Tuomet išvydau dvejus. Jie bėgo link mano mašinos su pistoletais rankose. Pasigirdo šūviai. Viena kulka pataikė man į galvą“.

 

Kartais po tokių pasakojimų berniukas imdavo mėtyti į tėvus lėkštes, rėkdavo, kad jis jų nepažįsta, kad jie ne jo tėvai. Tad tėvai, Šanti ir Machaviras Prasadai buvo priversti važiuoti Vadho kaimo į Agrą, iki kurios tebuvo 30 km. Pasirodė, kad toks Surešas Varma ten tikrai gyveno ir prekiavo radijo prekėmis. Prieš 5 m. jis žuvo – ir viskas vyko taip, kaip pasakojo berniukas. Jo našlė Uma liko du dviem vaikais – ji sutiko susitikti su Toranu. Berniukas puolė prie jos ir jos vaikų apsikabinti, jis pažino visus tris ir iškart paklausė apie savo seną „Fiat“ automobilį. Uma atsakė, kad dabar jie turi „Maruti“, o „Fiat“ pardavė. Berniukai tai nuliūdino.

 

Atsirado du mokslininkai, kurie ištyrinėjo berniuką. Ant jo dešinio smilkinio rado keistą randą. Susipažino su Varmos skrodimo rezultatais. Paaiškėjo, kad kulka pataikė tiesiai į dešinį smilkinį, rikošetu atšoko nuo kaukolės ir išėjo po dešine ausimi. Čia, po dešine ausimi, Toranas turėjo stambų apgamą.

 

Tokių atvejų ištirta šimtai. Beveik pusė ankstesnių gyvenimų baigėsi nužudymu. Lytis persikūnijant keisdavosi retai. Žmonės (dažniausiai tai vaikai) bijo to, kad buvo jų mirties „tada“ priežastimi (šulinių, gaisrų, ginklų ir t.t.).

 

O dabar persikelkime į kitą pasaulio pusę. Amerikietis Edgaras Keisis vienąkart prisiminė epizodą iš savo ankstesnio gyvenimo. Jis sėdėjo ant upės kranto su jaunu kareiviu. Vyko karas su indėnais. Abu buvo alkani, tačiau tasai kareivis vis tik jam atidavė savo maistą. Po to prisiminimo praėjo keli mėnesiai. Virdžinijos-Bič mieste Edgaras užėjo į kirpyklą ir atsisėdo į krėslą. Tada su tėvo į kirpyklą užsuko penkiametis berniukas. Ir tasai berniukas, nusišypsojęs, nieko nelaukdamas susirangė Edgarui ant kelių. Jo tėvas nustebo tokiu savo atžalos patiklumu ir šūktelėjo: palik, prašau, tą dėdę ramybėje!” Berniukas paprieštaravo: „Aš pažįstu šitą dėdę, mes su juo sėdėjome alkani prie upės!“

 

O dabar atverskime Bilo Šulo knygą „Nemirtingi gyvūnai – mūsų globotiniai, ir jų gyvenimas po mirties“, kurioje rašoma apie naminių gyvūnėlių, gelbėjusių savo šeimininkus, pasivaidenimus.

 

Robinas Delantas vairavo mašiną gūdžią naktį kalnų keliu, kuriame vargiai prasilenktų du automobiliai (na nebent, specialiai tam įrengtose aikštelėse). Priekyje, šviesose, pasirodė šuo. Mašina jį beveik pavijo. Robinas nuspaudė stabdžius, o per nugarą jam nubėgo skruzdėlytės. Jis pažino šunį; tai buvo jo koli Džefas, miręs prieš pusmetį. Ar atspėsite, ką padarė Robinas? Jis išlipo iš mašinos ir ėmė šaukti savo šunį. Tačiau Dženas net neatsisuko. Jis bėgo pirmyn, prie posūkio – tokio staigaus, kad iš tos vietos visai nesimatė, kas yra už jo. Griūtis – štai ką išvydo Robinas. Luitas buvo atitrūkęs nuo šlaito ir užtvėręs kelią. Važiuojant jo niekaip nepastebėsi!.. Tačiau kur Džefas, išgelbėjęs jam gyvybę. Robinas dairėsi, tačiau šuns nebuvo nė kvapo – šuns šmėkla pradingo.

 

O štai Kolorado valstija, vakaras, griaustinis. Frenkas Talbertas miega lovoje taip kietai, kad kokie žaibai ir jokie griaustiniai jo neprižadins. Prie namų kurtinančiai ėmė loti šuo. Tai buvo nervingas, kviečiantis lojimas. Jis nusimetė antklodę, apsirengė, nes lojimas kartojosi. Šįkart šuo lojo prie pat durų. Frenkas atidarė duris ir išvydo šunį. Rudas seteris su balta dėme ant krūtinės lėtai tolo nuo namo, tarsi paskui save kviesdamas Frenką. Tas nusekė šunį. Praėjo minutė. Danguje tvykstelėjo. Trenksmas, dangus skilo tiesiai virš galvos. Frenkas sustingo, apsižvalgė. Jo miegamasis jau liepsnojo… Reikia vykti pas kaimyną, nusprendė Frenkas. Po keliolikos minučių jis jau pasakojo kaimynui tą keistą istoriją ir, aišku, nepamiršo pridurti, kad šuo, išgelbėjęs jam gyvybę, tarsi prasmego į žemę.

 

– Pagal tavo apibūdinimą, tas šuo labai panašus į mano Sendi, – mąsliai tarė kaimynas.
– Aš jam skolingas už gyvybę! – šūktelėjo Frenkas. – Kur tavo seteris?
– Sendi, … matai, Sendi mirė prieš du mėnesius, – pašnibždomis pasakė kaimynas.

 

Kodėl neprisimenu aš?

 

Tačiau kyla savaime suprantamas klausimas – jei, tarkim, Šandi Devi galėjo prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, kodėl negalime mes, kiti? Pagal indų mokymus – mes irgi prisimename. Susitikus su tam tikrais žmonėmis ar tam tikrose vietose prasimuša migloti prisiminimai. O tai, kad mes neprisimena aiškiai, yra mūsų sielos ypatybė. Recycling as Reincarnation

 

Mat indams visata yra daugiamatė, taigi ir siela yra tokia. Atgimimo akimirką kūdikis įkvepia pirmą oro gurkšnį ir tampa kvėpuojančia būtybe. Tai supurto smegenis ir subtilųjį kūną, sukeldami jėgos, vadinamos vaišnava šakti, veikimą. Daugeliui žmonių ji ištrina ankstesnio gyvenimo detales. Faktiškai ji trina ir šio gyvenimo detales, – ir būtent todėl žmonės nedaug ką prisimena iš to, kad buvo pirmaisiais 3-4 gyvenimo metais. Siela vis dar bando „užsikabinti“ prie naujųjų fizinių smegenų. Ankstesnio gyvenimo faktai saugomi vidinėje laikmenoje, kuri vadinama karmašaja, esančioje ne fiziniuose smegenyse, o subtiliojo kūno gelmėje.

 

Taip kaip tada tokiais atvejais, kaip su Šakti Devi. Tikriausiai girdėjote apie Egipto ar Tibeto „Mirusiųjų knygą“. Daugelis senųjų, dvasiškai pažangių kultūrų kruopščiai mokė žmones, kaip mirties proceso metu likti sąmoningiems. Tai (beje, tai aprašoma ir gnostikų raštuose) buvo susiję su daugelio svarbių frazių ir vaizdinių įsiminimu. Mat tose kultūrose buvo laikoma, jei nenorite pamesti savęs, norite pasiekti nemirtingumą (kuris susijęs su atgimimų liovimusi), tai mirę privalote išsaugoti mąstymą.

 

Padeda viena jogų daugelį tūkstančių rekomenduojama praktika – nuolat, dieną-naktį, visiškai atsidavus, kartoti dievo vardą. Per šį vardą išlieka ankstesnės tapatybės prisiminimas.

 

Reinkarnacijos procesą valdo karma. Nuo jos priklauso, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis atgimstama. Karmą apsprendžia visi mūsų veiksmai, žodžiai ir mintys – tiek dabartyje, tiek praeityje. Blogos karmos atveju galima atgimti netgi gyvūnu ar augalu.

 

Tik nereikia manyti, kad atgimimų procesas yra tiesinis, kad vienas atgimimas seka kitą. Indų mokymuose laikas ir erdvė yra daugiamačiai. Anot „Vašišta joga“, kita inkarnacija gali prasidėti tiesiog dabar, nes mūsų pati giliausia siela yra anapus laiko ir erdvės ir gali keliauti, kada nori, ir kur nori.

 

Inf. šaltinis: nso.lt

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite