Senatvė – tai liga?

Senatvę galima vertinti ne kaip natūralų reiškinį, o kaip gydymo reikalingą ligą. Tik klausimas, ar turėsime pakankamai ryžto “gydytis” ir kiek teks sumokėti už tokią “sveikatą”.

Pastarąjį dešimtmetį senėjimo proceso stabdymo sąvoka iš mokslo fantastikos literatūros persikėlė į garsiausių mokslo įstaigų planus. Tik čia ji apibūdinama kitaip: kalbama apie “regeneracinę mediciną”, “audinių inžineriją” ar “biogerontologiją”, o ne apie kokį nors “jaunystės eliksyrą”. Tik sumanymas tas pats: senatvė nėra kažkas neišvengiama; mokslas padės mums tą procesą sustabdyti.

Kai kurių mokslininkų nuomone, tikrasis, amžinai jaunas Dorianas Grėjus jau gyvena tarp mūsų. Tik šiuolaikinis Dorianas kiek kitoks. Dėl itin palankių genų derinio, sveikų įpročių ir tinkamos medikų priežiūros per savo nepaprastai ilgą gyvenimą jis atrodys amžinai jaunas.

Senatvė – liga

Išsivysčiusiose šalyse kiekvienos naujos kartos gyvenimo trukmė vis ilgesnė nei ankstesnės. Tai daugiausia lemia šiuolaikinė medicinos priežiūra, tinkama mityba, laiku gydomos ligos ir sumažėjęs kūdikių mirštamumas. Praėjusį šimtmetį šie veiksniai lėmė, kad vidutinė gyvenimo trukmė nuo 50 metų išaugo iki 75 metų. Tačiau tik šiuolaikinė karta išdrįso apie senėjimą pradėti galvoti kaip apie “ligą”, kurią reikia gydyti.

Tuo tarpu, kai žmonės, dabar sulaukę vidutinio amžiaus, gali tikėtis išgyventi iki 80 ar 90 metų, kai kurie biologai daro prielaidą, kad mūsų vaikai jau peržengs 120 metų ribą ir bus šviesaus proto. Nors sulaukti 200 metų vis dar atrodo pernelyg optimistiška perspektyva, kai kas, pavyzdžiui, Stivas Ostedas (Steve Austad) iš Teksaso universiteto, mano, kad jau gimė pirmasis žmogus, kuriam skirta sulaukti 150 metų. 2000 m. S.Ostedas susilažino iš 150 dolerių su Džėjumi Olšanskiu (Jay Olshansky) iš Ilinojaus universiteto, kad iki 2150 m. kažkoks žmogus sulauks 150 metų būdamas visai blaivaus proto (Dž.Olšanskis mano, kad riba bus 130 metų). S.Ostedas savo optimizmą grindžia sparčiais gyvenimo trukmės ilgėjimo tempais išsivysčiusiose šalyse.

Svajones apie senėjimo proceso sustabdymą skatina ir biologijos bei biotechnologijos laimėjimai, kurie leidžia įsigilinti į mūsų organizmą niokojančius procesus ir išsiaiškinti, kaip su jais kovoti. Senėjimo procesą lemia ląstelių susidėvėjimas; mūsų organizmas nesunkiai atsinaujina jaunystėje, tačiau laikui bėgant tas gebėjimas atsinaujinti silpsta. Galiausiai mus ima užvaldyti nenumaldomai stiprėjančios priešiškos jėgos, kai kintančios ląstelės lemia įvairias su amžiumi susijusias ligas, dažniausiai piktybinius auglius (jie išsivysto, kai nevisavertės ląstelės praranda galimybę susinaikinti ir ima daugintis, šitaip užaugindamos navikus), judamąjį aparatą pažeidžiančias ligas, Alcheimerio ligą. Kartais žmonės miršta nuo senatvės: priartėja ta riba, kai nusenęs organizmas pasiduoda.

Genetikos laimėjimai ir kamieninių ląstelių tyrimai leido mokslininkams pradėti domėtis galima ląstelių rekonstrukcija (kad joms nebegrėstų jokie pavojai) ir šitaip atsikratyti su senatve susijusių ligų. Mokslininkai iš Džono Hopkinso (John Hopkins) universiteto Merilande praėjusį rugpjūtį paskelbė, kad pelių kepenų augliai praktiškai išnyko, kai jie buvo paveikti genetinėmis dalelytėmis, vadinamomis “microRNA”.

Pelningas verslas

Farmacijos bendrovės taip pat daugiausia prisideda prie šių tyrimų, nes senėjimo procesas paveikia kiekvieną mūsų ir kiekvienas išsivysčiusių šalių gyventojas gali tapti jų potencialiu klientu. Dabartinė pagyvenusių žmonių karta yra labiau pasiturinti ir galinti sau daugiau leisti nei ankstesnės. Vien Jungtinių Amerikos Valstijų “kovos su senėjimu” pramonė vertinama 20 milijardų dolerių, o per metus jos augimas siekia 9 procentus. Didžiulius pelnus neša preparatai nuo menopauzės, nuplikimo, sąnarių ligų ir pagerinantys atmintį.

Tyrimai atliekami ne tik akademinėse ar pramoninėse laboratorijose. Daugelyje organizacijų, tokių kaip “Maximum Life Foundation” (jos tikslas – sustabdyti senėjimo procesą iki 2029 m. sujungus infotechnologijos ir nanotechnologijos galimybes), susibūrę biologai, futurologai ir gydytojai bendromis jėgomis bando prailginti žmogaus gyvenimą. Kai kurie mokslininkai mano, kad jeigu pavyktų sustabdyti senėjimo procesą, tai paskutinis etapas – mirtis – gali jau nebebūti neišvengiama. Prieštaringai vertinamas britų mokslininkas Obris de Grėjus (Aubrey de Grey) nemato priežasties, kodėl žmogaus organizmas negalėtų tverti tūkstančio metų (jeigu neatsitiks kokia nelaimė). Jo nuomone, toks ilgaamžis žmogus jau ateina į žemę. O.de Grėjaus vizija artima humanistų, kurie mano, kad mokslas gali padėti įveikti įvairius apribojimus, kurių vienas yra mirtis.

O.de Grėjus yra pasakęs: “Galiu teigti, kad jau labai greitai galėsime gyventi iki tūkstančio metų, ir tai lems Genetinė apsaugos nuo senatvės strategija (GASS), kurios tikslas – apsaugoti žmogų nuo senatvės gydant ją. Tai nėra tik idėja, o labai nuoseklus planas, kaip pašalinti visus molekulių ir ląstelių pažeidimus, galimus organizmui senėjant. Visi šiuo tikslu taikomi metodai arba jau bandomi klinikiniais tyrimais, arba yra pagrįsti jau egzistuojančiomis technologijomis, kurias tereikia pritaikyti”. O.de Grėjus mano, kad senėjimo terapija tobulės greičiau, nei mes senstame, ir dabar gyvenantys jauni žmonės galės užbėgti mirčiai už akių.

Žmogus nebūtinai turės susirgti kokia nors genetiškai nulemta liga: genų terapija eliminuos ją vos gimus. Kalbant apie tokio žmogaus mitybą, jis suvartos trečdaliu mažiau kalorijų nei dabartinis žmogus. Tyrimais įrodyta, kad mažiau valgantys (tačiau nebadaujantys) žmonės gyvena ilgiau. Viskonsino valstijoje 20 metų buvo atliekamas tyrimas, kuriame dalyvavo beždžionės. Viena jų dalis buvo maitinama kaip įprasta, o kita – maistu, kuriame yra 30 procentų mažiau kalorijų. Kai tyrimas buvo baigtas, paaiškėjo, kad 37 procentai beždžionių, kurios mito įprastu maistu, nugaišo nuo amžiaus ligų (cukraligės, piktybinių navikų, širdies ligų), o tų, kurios mito mažiau kalorijų turinčiu maistu, tik 13 procentų nugaišo nuo amžiaus ligų.

Mokslininkai atsargiai daro prielaidą, kad tyrimų, atliktų su vabalais, musėmis ir beždžionėmis, rezultatai gali tikti ir žmonėms. Viena ilgaamžiškiausių populiacijų gyvena Japonijai periklausančioje Okinavos saloje. 2007 m. viename Amerikos žurnale buvo publikuoti tyrimų rezultatai, jie parodė, kad Okinavos gyventojai gyvena vidutiniškai penkeriais metais ilgiau nei amerikiečiai, nes suvartoja dešimčia procentų mažiau kalorijų.

Vis dėlto tikrasis mokslinių tyrimų tikslas yra rasti pagrindinį mechanizmą, kuris valdo senėjimo procesą, rasti tą švytuoklę ir sustabdyti ją ar bent jau sulėtinti jos tempą.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Būkime sveiki”, parengė: Rolanda Strulilienė