Delfų orakulų paslaptys

oraclesDaugiau nei tūkstantį metų Delfų orakulai buvo patys galingiausi antikiniame pasaulyje. Pas juos iš tolimiausių žemės kampelių traukė lankytojai su dovanomis, norėdami išgirsti pranašystes politiniais, ekonominiais, tikėjimo, sveikatos ir kitais klausimais.

 

Ar iš tiesų orakulai buvo ne kas kita kaip senovės apsimetėliai, kurie sugebėjo apkvailinti ir pačius šviesiausius mūsų istorijoje protus? O gal vis tik už šių mistinių pranašysčių slypėjo kažkas tikro?

 

Kas buvo Delfų orakulai

 

Maršrutui pasirinkus Graikiją, kelionės metu galima aplankyti Delfų šventyklos kompleksą Parnaso kalnuose, kuris yra maždaug 150 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Atėnų. Nors pati archeologinė vieta yra atidengta lankytojams, tikrieji faktai apie Delfų pranašystes yra paslėpti ne tik po prabėgusių amžių skraiste, bet ir po Delfus apgaubusių legendų šydu.

 

Spėjama, kad šventykla Delfuose pirmiausia buvo skirta Žemės deivei Gajai, vėliau Temidei, Febei. Dar vėliau atėjo vyriškų dievų eilė: šią šventą vietą „užėmė“ Poseidonas, o jį po kiek amžių pakeitė Apolonas. Tyrinėjant istoriją buvo patvirtinta, kad orakulai Delfų slėnyje prie Parnaso kalno apsigyveno maždaug 800 metų prieš mūsų erą.

 

Aukščiausio Delfų klestėjimo metu kaip orakulės-žynės tarnavo trys žymiausios vaidilutės-Pitijos. Jos pranašystes skelbdavo iš nedidelio požeminio kambario, esančio po Apolono šventykla. Nėra tiksliai žinoma, kaip atrodė ši „konsultacija“ pas orakulą, tačiau į jį galėjo kreiptis kiekvienas: ir karalius, ir eilinis pilietis, nors eilė greičiau ateidavusi tiems, kas dovanojo vertingesnes dovanas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Orakulių pranašystės

 

Į užduotus klausimus Pitijos atsakinėjo sėdėdamos šiame požemio kambaryje ant aukštos trikojės kėdės. Iš išlikusių įrašų sužinome, kad jos pasiekdavusios į transą panašią būseną, kad kūną apimdavę traukuliai, iš burnos pasirodydavę putos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tada orakulė ištardavusi pranašystę, dažniausiai keistu, nežemišku balsu. Kai kurie istorikai teigia, kad ji greičiausiai kalbėjusi nerišliai, o jos kalbą išversdavo ir paaiškindavo šventyklą saugojęs žynys. Kiti įsitikinę, kad jos kalbėdavę aiškiai, o žynys tik užrašydavęs jų pasakytus žodžius. Kaip ten bebūtų, tačiau daug orakulių pranašysčių pasitvirtino, tiesa, kai kurios su šiokiais tokiais nukrypimais.

 

Jei įdomu, štai dvi iš tiksliai užrašytų pranašysčių:

 

403-ieji metai prieš mūsų erą: „Taip pat ir slibinas-gyvatė, gyvenantis žemėje, klasta ateis iš nugaros“ – tai buvo pasakyta Spartos karvedžiui Lysandrui, kurį po aštuonerių metų nužudė Nachoras, prislinkęs iš nugaros ir dengdamasis gyvate puoštu skydu.

 

67-ieji mūsų eros metai: „Tavo buvimas čia įžeidžią dievus, į kuriuos kreipiesi. Eik lauk, motinžudį! Skaičius 73 ženklina tavo pražūtį.“ – šie žodžiai buvo ištarti imperatoriui Neronui, kuris prieš aštuonerius metus buvo nužudęs savo motiną. Nepraėjus nė metams jo valdymą nutraukė kilęs maištas, kuriam vadovavo 73-ejų metų Galba.

 

Žinoma, pasirinkę keliones į Graikiją ir pasidomėję antikine istorija šių pranašysčių išgirsite daugiau. Jos minimos ir antikinėse dramose, su jomis susiję ir tam tikri istoriniai faktai ar valdovų priimti sprendimai.

 

Keistieji Delfų garai

 

Įdomu, iš kur buvo gaunama šių pranašiškų galių. Senuose tekstuose galima rasti užuominų. Pasak Plutarcho, kuris savo laiku buvo Apolono šventyklos šventikas, Orakulo kambarys dažniausiai būdavo prisipildęs maloniai kvepiančiais garais:

 

„Kambarys, prie kurio laukia atėjusieji išgirsti orakulo atsakymų, kartais – tačiau ne taip dažnai, bet tam tikrais momentais, kurie nenuspėjami – prisipildo tokio kvapnaus aromato, kuriam neprilygsta jokie pasaulyje esantys kvepalai, o jis kyla tarytum iš versmės, esančios šventyklos šventoriuje.“ (Plutarchas, Dorovės traktatai, 4 tomas).

 

Pirmieji archeologiniai Delfų vietovės tyrinėjimai, vykdyti 1892 metais neatskleidė jokių čia buvusių šaltinių ar ko nors, kas būtų galėję skleisti garus. Todėl daug metų istorikai manė, kad Plutarchas tiesiog buvęs netikslus. Tačiau požiūris pasikeitė, kai 1996 metais John Hale surengė viską iš pamatų pakeitusią Delfų orakulų slėnio tyrinėjimo ekspediciją. Į pagalbą pasitelkęs geologus, teismo medicinos chemikus ir toksikologus, jis iš naujo ištyrė vietovę ir pateikė stulbinančias išvadas.

 

Paaiškėjo, kad senasis Delfų miestas buvo pastatytas ant klinčių, kurių 20 procentų buvo bituminės. Tiksliai po šventykla buvo dviejų geologinių poslinkių susikirtimo vieta. P. Hale tyrimas teigia, kad šie poslinkiai (sprūdžiai), esantys vienoje iš labiausiai geologiškai aktyviausių žemės vietų, tolimoje praeityje nuolat judėjo.

 

Dėl susidariusios trinties šios kalkakmenyje esančios pertocheminės, naftos turinčios, medžiagos įkaisdavo. Jos garuodavo ir pro mažus plyšius bei įtrūkimus uoloje kildavo į paviršių. Šis garas rinkosi nedideliame Orakulo kambaryje ir sukeldavo bendro pobūdžio apsvaigimą, t. y. intoksikaciją.

 

P. Halo tyrėjai taip pat atrado naturalų šaltinį, esantį aukščiau kalne, virš šventyklos. Vandenyje aptiktas etilenas, kuris yra maloniai kvepiančios dujos. Nedideliais kiekiais patekęs į organizmą jis gali sukelti į transą panašias būsenas. Jei kiekiai didesni, gali iššaukti konvulsijas ir net sąmonės netekimą. Kitais žodžiais tariant, iš žemių išsiskiriančios dujos galėję orakulėms sukelti pakylėjimo būsenas, kurias antikos laikais žmonės ir vadino dieviškuoju ryšiu su Apolonu.

 

Paaiškinimas ir vertinimas

 

Kad šios egzotinės kelionės į Delfų praeitį neatrodytų tokios mistinės, pateiksime „Guerrilla Explorer“ tiklapio vertinimą.

 

„John Hale ir jo ekspertų atskleisti faktai iš tiesų visai nestebina. Jie kaip tik paaiškina nemažą dalį su Delfų orakulais sietų paslapčių, – teigia straipsnio tinklapyje autorius David Meyer. – Norėtųsi netgi sulaukti daugiau panašios multidisciplininės pagalbos archeologijos mokslui. Tuomet turėtume daug platesnį ir turtingesnį archeologinių vietovių supratimą.“

 

Kaip kad nutinka istorijoje, Delfų orakulai su laiku neteko savo svarbos. Kai kas tai sieja su ilgam aprimusiais žemės drebėjimais, dėl ko sumažėjo ir išsiskiriančių dujų. „Kaip ten bebūtų, keletą amžių orakulių mantijas dėvinčios moterys turėjo nepaprastų galių. Toksinių garų sukeltos jų pranašystės darė įtaką ir galingiesiems, ir paprastiems žmonėms. Daug kas sutiks, kad Delfų orakulai turėjo pačią didžiausią galią savo laikais, o gal net ir per visą žmonijos istoriją.“ – teigia David Meyer.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


2500