Lietuvė mediumė sau ateities neskaito

Pastaruosius beveik porą dešimtmečių už Atlanto praleidusią Jūratę Cannarą gerai pamena ne tik panevėžiečiai, kadaise smalsumo ar bėdos vesti pas ekstrasensę, bet ir dvasios ramybės ieškodavę „tulpinių“ gaujos atstovai. JAV baigusi intuicijos ir reiki studijas, nepažinto pasaulio paslapčių išmokusi indėnų gentyse Jūratė į Panevėžį parskrido nusipirkusi bilietą tik į vieną pusę.

Reikšmingiausias pripažinimas – iš indėnės

Intuicijos konsultantė, reiki meistrė, mediumė, bioenergetikė – prisistato JAV gyvenanti panevėžietė Jūratė Kanara.

Niujorke Jūratė baigė intuicijos konsultantų mokyklą, Rusijoje, Ukrainoje mokėsi parapsichologijos subtilybių, netradicinės medicinos ir gydymo augalais paslaptis lietuvei atskleidė Peru indėnai, Meksikoje jai atsivėrė majų astrologijos ir magijos pasaulis. Pastaruosius dešimtmečius už Atlanto praleidusią J. Kanarą gerai pamena žiaurumu garsėjusios Panevėžio „tulpinių“ gaujos aplinkos žmonės. Kadaise Jūratei į niekam nematomą savo pasaulį leisdavo pažvelgti pas ekstrasensę dvasios ramybės ieškodavę kriminalinio pasaulio lyderiai.

Naujajame Džersyje gyvenanti Jūratė prieš kurį laiką vietoj planuotos kelionės į Peru pas indėnus nusipirko bilietą į Lietuvą. Mediumė sako intuityviai pajutusi privalanti grąžinti skolą ją užauginusiam Panevėžiui. Į savo miestą sugrįžo tam, kad į pasaulį paleistų pirmąją labai moteriškos poezijos knygą.
„Kai manęs klausia, kiek užsibūsiu Lietuvoje, visada atsakau, kad mano viena koja visada lėktuve“, – Jūratė sako neprisirišanti prie vietų, netgi gimtųjų apylinkių. Dabartiniais savo namais ji laiko ne Naująjį Džersį, kur pasilikusi mediciną studijuojanti dukra, o pasaulį. Jamaika, Havajai, Ekvadoras, Kosta Rika, Meksika – J. Kanaros kelias bėga iš vieno pasaulio taško į kitą.

„Mano namai ten, kur širdis. Jei gerai jaučiuosi, vadinasi, aš jau namuose“, – tikina mediumė.
Vis dėlto vienintelė vieta, visada it magnetas traukianti grįžti – septynis kartus aplankyta Peru. Indėnų gentyse, kur retas baltasis įkelia koją, panevėžietei jauku, gera ir nepaprastai ramu.
„Kai pirmą kartą sutiktai indėnei persakiau, ką jai mačiau, šioji apsiverkusi pripažino mane žiniuone“, – turbūt svarbiausiu savo galių įvertinimu džiaugiasi J. Kanara.

Našlaitę ramino mirusi mama

Mediume prisistatanti Jūratė – tarpininkė tarp praeities, dabarties ir ateities. Moteris sako nepaprastų galių regėti auras, gydyti sudarkytus biolaukus ir matyti ateitį įgijusi per skaudžią gyvenimišką patirtį ir vieną po kitos ją lankiusias artimųjų netektis. Nuo klausimų apie šeimą J. Kanaros kūnu perbėga šiurpuliai.

Kai liko našlaite, Jūratė tebuvo vos šešerių. Jai lig šiol įstrigusios Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pašarvotos nuo kraujo vėžio mirusios mamos laidotuvės. Visi susirinkusieji gailėjo be artimiausio žmogaus likusios mažos mergytės, o jai pačiai širdyje buvo kaip niekad ramu. Jūratė pasakoja tąkart pirmą kartą pajuto turinti mediumės dovaną.

„Bažnyčioje pamačiau mamos sielą. Ji man šypsojosi. Nebijojau, kas laukia manęs, nes jaučiau, kad viskas bus gerai. Aplinkui visi šnibždėjosi, kaip baisu likti našlaite, o aš ir šiandien atsimenu, kaip bandžiau kąsti sau į lūpą, kad išspausčiau ašarą. Man nė trupučio nebuvo baisu“, – pasakoja J. Kanara.

Po mamos netekties Jūratę užaugino močiutė. Mediumė tikina, kad ir dabar prieš reikšmingus įvykius visada ją aplankanti močiutė – kartais sapnuose, o kartais išnyranti prieš akis.

„Į mirtį žmonės reaguoja labai stipriai, kaip į visko pabaigą. Iš tiesų tai tėra transformacija. Peru gyvenanti inkų gentis puikiai tą supranta ir kai pajunta ją artėjant, išeina iš kaimo ant kalno pasitikti kito gyvenimo. Kai vienai gidei papasakojau, kad matau mirtį, ji išsigando: Dieve, kaip baisu. Bijome tik to, ko nepažįstame“, – sako J. Kanara.

Dukrą gyventi parsivedė dukart

Jūratė neslepia vis dėlto išgyvenusi geliantį skausmą, kai rodėsi, kad pasaulis byra į šipulius. Prieš ketverius metus ties gyvybės ir mirties riba balansavusią dukrą ir Jūratė, ir JAV medikai vadina vaikščiojančiu stebuklu. Dabar 29-erių Laura studijuoja pediatriją.

„Dukra juokauja, kad antrą kartą ją parsitempiau į šitą gyvenimą. Jai buvo įtariamas kraujo vėžys, diagnozė nepasitvirtino, bet dukra nyko, o gydytojai vis ieškojo ir ieškojo ligos. Kai atsidūrė reanimacijoje, buvo netekusi tiek kraujo, kai žmonės nebeišgyvena. Atvėrę venas gydytojai jas rado tuščias. Po operacijos anesteziologas sakė dar nematęs, kad siela taip kabintųsi į gyvenimą“, – pasakoja J. Kanara.

Jūratė tiki, kad dukrai išsivaduoti iš ligos gniaužtų padėjo ne tik milžiniškos gydytojų pastangos, bet ir giminės moterų išvystytos antgamtinės galios.

Pasak mediumės, dukra tebuvo vos trejų, kai mamą nustebino pareiškusi, jog esanti ne jos, tik per ją atėjusi. Tiesa, dabar Jūratė nebesistebėtų tokiomis vaiko kalbomis.

„Mes visi gimėme su savo galiomis ir stipriais pojūčiais. Visi vaikai natūraliai pajunta ir suvokia kito žmogaus energiją. Kaip tuos pojūčius sugebės atverti ir pritaikyti, priklauso nuo aplinkos, kurioje auga“, – įsitikinusi bioenergetikė.

Žmonijos mokytojai vaikai
JAV J. Kanarai teko daug dirbti su vadinamaisiais lietaus vaikais – turinčiais autizmo sutrikimą, nemokančiais išreikšti emocijų, poreikių, stokojančiais socialinių įgūdžių.

„Lietuvoje autistų nėra itin daug, bet JAV šis sutrikimas tampa kone epidemija. Vos ne kas antroje šeimoje vienas iš trijų vaikų – autistas. Jie neįprastai reaguoja į naujas situacijas, jiems sunku bendrauti, sudėtinga prisitaikyti prie aplinkos ar darbotvarkės pasikeitimų, bet šitie vaikai, kaip visi jų bendraamžiai, puikiai jaučia žmogaus nuotaikas. Visada sakau, kad vaikų, šunų ir gėlių neapgausi. Jie yra geriausi energijos detektoriai ir mūsų didžiausi mokytojai“, – tvirtina reiki meistrė.

JAV Jūratė studijavo Tarptautiniame Sedonos reiki centre, turėjo galimybę padirbėti su garsiais medikais – reiki meistrais, tarp jų ir mylimiausio JAV daktaro, laidų vedėjo Mehmeto Ozo žmona, puikia rašytoja ir reiki meistre Liza Oz.

„JAV jau nieko nestebina prie gydymo įstaigų veikiantys reiki centrai. Ten jau suprantama, kad susirgus gydyti reikia ne tik fizinį, bet ir dvasinį kūną. Tikiuosi, kad su laiku ir Lietuvoje, kad padėtų ligoniams, jėgas suvienys tradicinės ir netradicinės medicinos atstovai“, – viliasi J. Kanara.

Sau ateities neburia

Jūratė sako seniai nustojusi planuoti. Į kitų ateitį pažvelgianti mediumė savosios nenori žinoti. Ne iš baimės. Kad geriau likti nežinomybėje, jai kužda patirtis. Ekstrasensė pripažįsta perskaičiusi, kas pačios laukia, nesąmoningai pradeda tam ruoštis.

„Kažkas iš aukštai žiūri į mano planus, juokiasi ir – viską sumaišo taip, kad į tikslą ateičiau ne tiesiai, o per aplinkui“, – perprato Jūratė. Jos kelrodis – intuicija. Daug kartų moterį ji buvo nubloškusi ten, iš kur kapstytis prireikė didžiulių pastangų.

Į JAV J. Kanara pasakoja irgi skridusi aklai. Gavusi turistės vizą, su 200 dolerių kišenėje ir nė žodžio nemokėdama angliškai 28-erių Jūratė leidosi už Atlanto Lietuvoje likusiems artimiesiems pažadėjusi sugrįžti po trijų mėnesių. Ir jau lėktuve suprato, kad viešnagė nebus lengva, užsitęs ne kelis mėnesius, o metų metus.

„Jei dabar man lieptų tai pakartoti žinant, kas lauks JAV, nedrįsčiau ir turbūt net likčiau Lietuvoje“, – jaunystės drąsa stebisi J.Cannara, žadanti emigrantės įspūdžius suguldyti į knygą.

Nors tuomet Niujorke ją pasitiko tolimi pažįstamieji, netrukus Jūratė pajuto gatvės gyvenimo skonį – patikėjusi darbą pasiūliusiais nelegaliais įdarbintojais, prarado asmens dokumentus. Kol kažkas pamokė kreiptis į ambasadą, JAV ji buvo niekas – be darbo, be dokumentų, o kurį laiką ir netgi pastogės.
„Kai atrodydavo, kad nebėra kur kristi, sulaukdavau pagalbos. Lyg kas iš viršaus būtų vedžiojęs.

Teko išbandyti darbą šeimose – tvarkyti namus, prižiūrėti senelius, ligonius, vaikus“, – pasakojo Jūratė.
Tą laikotarpį J. Kanara pamena kaip savotišką sąstingį, kai juda kūnas, bet dvasia apmirusi, kol kartą prisėdusi prie interneto aptiko informaciją apie jos gyvenimą pakeitusią reiki.

„Tulpiniai“ pasitikėjo būrėja

Anot Jūratės, jei likimas suteikė dovaną matyti trečiąja akimi, gyvenimo realijos jos nesunaikins. Prisiliesti prie nepažinto pasaulio, nuspalvinto aurų spalvomis, kur kryžiuojasi biolaukai ir gyvieji bendrauja su išėjusiaisiais, J. Kanara pabandė sulaukusi vos 21-erių.

Dar sovietmečiu Maskvoje baigė hipnozės mokyklą, pradėjo gilintis į netradicinės medicinos paslaptis ir netgi vadovavo garsiosios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės įkurto netradicinės medicinos centro Panevėžio filialui.Prieš beveik dvidešimt metų buvo vienos garsiausių ir žiauriausių visų laikų nusikaltėlių grupuočių – „tulpinių“ – būrėja.

Anot jos, „tulpiniams“ ezoterika nebuvo svetima ir nepažinta. Patarimų dėl ateities ateidavo nusikaltėlių mylimosios, patys „tulpiniai“, o Virginijus Baltušis, ekstrasensės teigimu, ypač domėjosi parapsichologija ir netgi pats buvo puikiai įvaldęs hipnozės meną. Neseniai apsilankiusiai vadinamojoje „tulpinių“ viloje netoli Ėriškių, kurią neseniai įsigiję šeimininkai rengiasi prikelti naujam gyvenimui, J. Kanarai iš ten norėjosi sprukti kuo greičiau.

„Geros auros toje vietoje nėra ir nebus. Netgi kai sodyba bus sutvarkyta, jautrūs žmonės ten gali jausti nerimą, netgi baimę, norą greičiau ištrūkti“, – mano ekstrasensė.

Anot jos, visatoje niekas nelieka be atpildo. Ekstrasensė įsitikinusi, jog ir V. Baltušį nelaisvėje prieš porą metų pasiekusi kraupi žinia apie Sanžilės upelyje nuskendusį 14-metį sūnų nebuvo atsitiktinumas.
„Visatoje kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio. Taip jau yra, kad už savo nuodėmes esame baudžiami taip, kad mums tikrai skaudėtų – per vaikus. Tėvams nieko už juos nėra brangesnio, todėl taip sumoka už tai, ką padarė bloga“, – perspėja ekstrasensė.

Galios išgąsdino sutuoktinį

J. Kanara neslepia: antgamtinės galios jai nepadėjo sukurti šeiminės laimės. Itališką pavardę nešiojanti moteris išgyveno skyrybas. Ji juokauja, jog JAV sutiktas italas veikiausiai išsigando jos gebėjimų, jei po trečią kartą iš eilės išsipildžiusios prognozės nusprendė, kad jųdviejų santuoka be ateities.

Jūratė tiksliai numatė, kad bus apvogtas jų namas. Vėliau sutuoktinio turtingą pažįstamą, planavusį ilgą kelionę, perspėjo užuot krovus lagaminus pasirūpinti sveikata. Ranka numojusį vyruką netruko ištikti infarktas. Kiek atsigavęs jis vėl ėmė ruoštis kelionei – po antrojo infarkto jos nebereikėjo. Anot J. Kanaros, pasitvirtino ir pranašystės kaimynei, taip pat neatlaikiusiai širdies ligos.

„Bendraudama su žmogumi matau, kai jam gresia bėda, bet Niujorko mokykloje mus mokė etikos. Žmogaus auroje bioenergetikai regi daug informacijos, kurios kartais ir nesinorėtų matyti, bet ne visada galima ją pranešti. Lietuvoje būrėjai labai lengvai sako, ką reikėtų nutylėti“, – mano Jūratė.

Autorė: Inga Kontrimavičiūtė