Tamsieji mokslinio pasaulio užkulisiai

scientist-worldMokslinis isteblišmentas turi įprotį reaguoti į konfliktines bei nepatogias teorijas apjuodindamas, išsekindamas, atmesdamas ir ignoruodamas mokslininkus, kurie tas teorijas pasiūlo.

 

„Jei už kieno nors pozicijos ar teorijos slypi svarūs interesai, nepaprastai sunkus uždavinys iškyla tiems, kurie meta jiems iššūkį. Sunkumų dar labiau padaugėja, jeigu iššūkius meta autsaideriai, „nežaidžiantys pagal taisykles“. Jeigu esate talentingas mokslininkas su puikia reputacija, dirbantis elitiniame institute ir parašysite iš pirmo žvilgsnio įprastą straipsnį su iššūkį metančiomis idėjomis, tai galite patirti labai didelių sunkumų. Bet kuriam kitam mokslininkui bus dar sunkiau… („Habitat Australia“, 1992, N7) .

 

Mokslas veikia kaip sudėtingas filtruojantis procesas. Akademijų sienos ir salės veikia ranka rankon su mokslu. Nepriklausomai nuo to, koks esate talentingas, jeigu neturite mokslinio laipsnio, jūs nepasieksite sekančio filtro. Naudinga turėti teisingą laipsnį, gautą teisingame (prestižiniame) institute. Jei tokį laipsnį turite, pamatysite, kad straipsnių rašymas – mokslininko, kaip tyrinėtojo, pasisekimo sąlyga. Štai čia ir sužinosite, ką reiškia „žaisti pagal taisykles“.

 

Sekantis filtras – išankstinio recenzavimo procesas. Jūsų straipsnius nagrinės recenzentai. Tikriausiai juos išspausdins, jei atitiks priimtas teorijas ir, matomai, jie bus atmesti, jei tų teorijų neatitiks. Galite būti kad ir triskart teisus, bet tai negarantuos, kad nauja, iššūkį metanti, pagrindus griaunanti teorija, sviesta į mokslinio isteblišmento dramblio kaulo bokštą, nepriklausomai nuo to, kokia ji puiki, nebus priimta.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Eretikai ir uždrausti tyrimai

 

1994 metais BBC transliavo ciklą dokumentinių filmų „Eretikai“, kur buvo parodyta, kaip mokslininkai reaguoja į nepriimtinomis laikomas idėjas. Nepriimtinomis laikomas gana platus idėjų ratas, pradedant teorija apie didelių vitamino C dozių efektyvumą, baigiant teorijomis apie antigravitaciją ar telekinezę. Kai kurie mokslininkai, pasiūlę šias „klaikias“idėjas, turėjo solidžius diplomus, pavyzdžiui, Lainusas Polingas ar Robertas Džanas. Kiekvienu atveju reakcija buvo vienoda. Jų hipotezės buvo akimirksniu atmestos ir išvadintos „kvailystėmis“ bei „neįmanomais dalykais“ be jokių rimtesnių mėginimų užmesti akį į įrodymus ar išklausyti tų idėjų šalininkus. Tose serijose buvo puikiai parodyta, kokia stipri mokslo bendruomenėje gyvuoja kastų ir nuosavo pranašumo dvasia.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Robertas Džanas buvo raketų kūrimo ekspertas ir Prinstono universiteto Technologijos fakulteto dekanas. Jis susidomėjo telekineze greta savo tiesioginių pareigų ir tyrimų po to, kai vienas studentas paklausė, ar gali jis ištirti galimą smegenų poveikį mikroschemoms. Džanas laikė eksperimentą visiškai nekaltu ir nelaukė jokių teigiamų rezultatų. Ir vis dėlto jie buvo akivaizdūs. Džanas atliko kitą eksperimentą, kad sužinotų, ar galima rezultatą atkartoti ir jo nuostabai rezultatas vėlgi buvo teigiamas. Universitetas uždraudė jam kalbėti apie eksperimentus, tačiau Džanas, kaip tikras mokslininkas, kurį gena smalsumas, tęsė tyrimus ir galiausiai paskelbė savo atradimų rezultatus, įskaudinęs daugelį savo kolegų. Nobelio laureatas Filipas Andersonas sukritikavo Džaną savo straipsnyje žurnale Physic Today (1990, 12 numeris). Įsiplieskė ginčai, kurie buvo labiau susiję su Džano darbų „draudžiamu“ pobūdžiu, negu su diskusija apie jo metodų teisingumą.

 

Kitą Nobelio laureatą, Stiveną Vainbergą, panašu, labiau neramino Džano eksperimentų įtaka visuotinai priimtoms fizikos teorijoms, nei bet kokie faktai, atrasti telekinezės tyrimų metu. Vainbergo nuomone, jau pati tyrimų tema buvo verta pasmerkimo.

 

Viso to dėka Džanui, gerbiamam mokslininkui, užimančiam prestižinį postą žymiausiame Amerikos universitete, prilipdė „eretiko“ etiketę…

 

Žmonės pradėjo aiškiau suprasti, kad mokslininkai – irgi žmonės su savaisiais Aš ir asmeniniais interesais, kurie pastatyti ant kortos. Žmogiškasis faktorius gali paskatinti mokslininkus žvelgti iš aukšto į kitus, jie pradeda manyti, neva žino kas yra geriau ir teisingiau tiesiog remdamiesi tuo faktu, kad jie yra mokslininkai ir jau vien dėl šio statuso niekad neperžengs tikrojo mokslo ribų. Tokie samprotavimai užsisklendę patys savyje. Panašų mąstymą galima pastebėti pas žmones, susijusius su religija, kai kalba užeina apie moralę. Nors mokslininkai irgi neretai elgiasi kaip šventikai, kai pradeda aiškinti, kas egzistuoja objektyvioje realybėje, o kas neegzistuoja.

 

Disidentai

 

1999 metais Arpadas Puctajus buvo išvytas iš Roueto instituto Aberdine (Škotija) už tai, kad atkreipė visuomenės dėmesį į ataskaitą, kuri įrodinėjo genetiškai modifikuoto maisto kenksmingumą. Šitą ataskaitą valdžia patyliukais paslėpė archyvuose. Anksčiau Puctajus buvo laikinai nušalintas nuo darbų, kurie įrodė, jog žiurkės, ėdančios genetiškai modifikuotas bulves, kentė nuo imuninės sistemos pažeidimų. Tai buvo ne tos išvados, kurių tuo metu reikėjo britų valdžiai. „Neteisingas“ mokslas, plius dar ir sąžiningas, kainavo mokslininkui darbą.

 

Mokslo isteblišmentas žiaurus. Puctajus ne tik buvo išvytas, bet ir kaip reikiant apdrabstytas purvais. Spauda pranešė, kad „jo išvados ir tyrimai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nepagrįsti“. Puolamas iš visų pusių mokslininkas pareiškė: „Aš nesu prieš genų inžineriją, aš tik noriu, kad būtų vykdomi privalomi eksperimentai – prieš ir po to, kai genetiškai modifikuotas maistas patenka į prekybą“ (Guardian Weekly, 1999 vasario 12).

 

Informacijos paviešinimas neretai tampa vieninteliu metodu, kurio dėka galima papasakoti žmonėms, kad mokslo sferoje ne viskas gerai. Tai, žinoma, teisingas poelgis, tačiau jis gali pridaryti viešintojui begalę nemalonumų, jis rizikuoja prarasti draugus ir susilaukti kolegų priešiškumo.

 

Istorijoje pilna pavyzdžių, kaip mokslininkai ir nepriklausomi tyrinėtojai buvo persekiojami, išjuokiami, bauginami ir visokeriopai juodinami knygų puslapiuose už tai, kad iškeldavo radikaliai naujas idėjas ar įsigilindavo į jų tyrinėjimą.

 

Imanuelis Velikovskis buvo puikiai išsilavinęs gydytojas su visais reikalingais diplomais, kai susidomėjo senoviniais mitais. Visi jie, kaip jam atrodė, bylojo apie vieną ir tą patį dalyką: praeityje būta neregėtos katastrofos, kuri sunaikino ankstyvąsias civilizacijas. Jam buvo sunku surasti leidėją savo pirmai knygai „Pasaulių susidūrimas“. Kai „McMillan“ pagaliau nusprendė ją išspausdinti, įsiutę mokslininkai ėmė daryti spaudimą leidėjams. Leidykla nusileido, kadangi buvo nuo jų priklausoma: tai buvo žmonės, kurie pirko leidyklos vadovėlius. Knygą galiausiai išleido kita leidykla. Tai įvyko 1950 metais, tačiau ir vėliau mokslininkams ne kartą pavyko uždrausti knygas.

 

Velikovskio teorija ilgai kėlė aršius nesutarimus akademiniuose sluoksniuose, kol pagaliau Alvaresas devintame dešimtmetyje nepaskelbė, kad prieš 65 milijonus metų asteroidas sunaikino beveik visa kas gyva planetoje. Šiandien ši teorija yra visuotinai priimta, nors dėl jos kaip ir anksčiau vyksta debatai.

 

Tačiau ne visi nepriklausomi mokslininkai tampa paniekos ir pajuokų objektais, kai kuriems tiesiog užkabinama etiketė „balta varna“ ir jų darbai arba ignoruojami, arba į juos žvelgiama taip pat, kaip į kuoktelėjusių žmonių kūrybą. Ir vis dėlto kai kurie iš jų negali būti taip paprastai pamiršti – vėliau jų netradicinės teorijos būna pripažintos kaip teisingos.

 

Velionis Skotas MakNeišas buvo archeologas – disidentas, kuris visada žengė savo individualiu keliu. Jis aktyviai dirbo šešis dešimtmečius, ir didžiąją dalį šio laiko praleido ginčuose ir karštuose debatuose. MakNeišas buvo žymus daugiausia tuo, kad sugebėjo nustatyti, jog ankštinės kultūros yra kilusios iš centrinių Meksikos rajonų. Jis buvo 50 knygų ir dviejų šimtų straipsnių autorius bei pirmasis mokslininkas, kuris įvedė į archeologinį tarpdisciplininį metodą. Tačiau jis buvo žinomas ir tuo, kad jo pateikiamos teorijos varė į pasiutimą kitus archeologus ir antropologus.

 

MakNeišas tvirtino: jis turi svarių įrodymų, kad pirmieji žmonės Šiaurės Amerikoje pasirodė prieš 60 000, o ne prieš 12 000-20 000 metų, kaip įsitikinę mokslininkai. Kartą jis pareiškė per interviu, kad sprendžiant pagal kaulus ir molinius radinius neįmanoma paaiškinti, kaip mąstė ar kuo tikėjo senovės žmonės („Archaeology Today“, 1999, N 5).

 

Tomas Goldas, miręs 2001 metais, buvo kita „balta varna“. Jis dažnai nematydavo toliau savo nosies dėl savo egzotiškų idėjų, apie kurias niekas daugiau nesusimąstydavo, ir visgi neretai jo teiginiai pasitvirtindavo. Jis kūrė pirmuosius radarus per II Pasaulinį karą, vėliau paskelbė naują teoriją apie žinduolių klausą, kurią ignoravo 30 metų, pirmasis prakalbo, kad Mėnulio paviršius – tai ne sušalusi lava, bet dulkės. Viena iš prieštaringų Goldo teorijų buvo grindžiama idėja, kad didžioji biologinės gyvybės Žemėje dalis iš tikrųjų užgimsta po planetos paviršiumi, o ne ant jo. Goldas manė, kad nafta – tai ne gyvų organizmų irimo šalutinis produktas, bet geocheminių procesų, vykstančių planetos branduolyje, rezultatas. Kai kurie biologai ir geologai labai įsižeidė dėl šių idėjų, o kai kas ėmė neapkęsti ir paties mokslininko.

 

Goldas parašė straipsnį „Naujos idėjos moksle“, kuris pasirodė leidinyje „Journl of Scientific Exploration“ – 1989. (t. 3, Nr 2). Apibūdinęs, koks mokslinis požiūris yra teisingas, jis pareiškė susirūpinimą, kad mokslas eina ne tuo keliu ir virsta sistema, kuri smaugia atradimus: „Aš noriu aptarti šį pavojų ir įvairias tendencijas, kurios, kaip man atrodo, šį pavojų sukuria ar sustiprina. Galiu aprašyti savo nuosavą patirtį, sukauptą per 40 darbo įvairiose mokslo srityse metų, o taip pat daugybę didžių diskusijų, kurios vyko tuo metu“.

 

Goldas pateikė teigiamus mokslinių idealų bruožus, priešpastatydamas juos realiam pasauliui, kuriame gyveno realūs mokslininkai (kurie, galų gale tėra tik paprasti žmonės su moksliniais laipsniais) – pasauliui, kuris neretai pasižymi nelabai idealistiškais motyvais ir elgesiu. Jis papasakojo apie kai kuriuos atvejus, kurie nutiko jam pačiam, parodydamas, kad idealai turi labai mažai ką bendro su tuo, kaip veikia šiuolaikinis mokslas. Straipsnis tikrai vertas, kad būtų perskaitytas.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Vaidas

isteblišmentas!