Reinkarnacija arba rodos, pažįstu tave visą gyvenimą

Kas atsitinka, kai mes paliekame savo fizinį kūną? Ar yra gyvenimas po gyvenimo, tai yra, gyvenimas po mirties? Koks yra tas pomirtinis pasaulis? Ar mūsų sielos pakartotinai sugrįžta į Žemę, įsikūnijusios į kitą fizinį pavidalą?, – klausia Aurelija Veršininė, projekto sielosnamai.lt įkūrėja.

Šie ir daugelis kitų panašių ezoterinių klausimų domino ir tebedomina žmoniją jau ne vieną tūkstantį metų. Pomirtinio gyvenimo ir reinkarnacijos tema yra parašyta daugybė grožinių ir ezoterinių knygų, besiremiančių klinikinę mirtį išgyvenusių ar savo praeitus gyvenimus atsimenančių žmonių pasakojimais, tačiau, ko gero, pačios pirminės jos ištakos randamos religiniuose šaltiniuose ir postulatuose.

Būtent persikūnijimas yra vienas pagrindinių bene seniausių pasaulio religijų – budizmo ir hinduizmo – principų, teigiančių, kad po mirties žmogaus siela, pagal savo paties susikurtą karmą (priežasties ir jos pasėkmės dėsnį) iš naujo atgimsta kitame kūne. Šio reiškinio aprašymai taip pat randami ir Antikinės Graikijos filosofų bei keltų raštuose.

Manoma, kad tikėjimas reinkarnacija nebuvo svetimas ir senosioms krikščionybės bei judaizmo religijoms, iš kurių raštų vėliau buvo sąmoningai pašalintas, siekiant didesnės masinės tikinčiųjų bendruomenės kontrolės.

Reinkarnacijos pavyzdžiai regresinėje hipnoterapijoje

Šiais laikais geriausiai reinkarnacijos, tai yra sielų persikūnijimo faktą patvirtina jau seniai iš metafizinės plotmės į mokslinį lygį peršokę tyrimai, hipnoterapeutų atliekami jau kelis dešimtmečius skirtingose pasaulio šalyse. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų persikūnijimo istorijos apie žmones, staiga prisiminusius savo praėjusius gyvenimus ir galinčius papasakoti smulkiausias detales apie tuometinę gyvenamąją vietą, šeimos narius ir nutikusius įvykius arba netgi taisyklingai kalbėti niekada negirdėta kalba, kuri kadaise buvo gimtoji, tebuvo vienetiniai abejotini pavyzdžiai. Šiais, naujausiųjų technologijų laikais, tokie „stebuklai“ įgavo daug didesnius mąstus.

Ieškodami reinkarnacijos įrodymų net kelis dešimtečius šiais klausimais dirba tokie žinomi pasaulinio lygio psichoterapeutai kaip Ianas Stevensonas, Ursula Demarmels, Brian Weiss, Sylvia Browne ir kiti. Per ilgus tyrimų metus šie specialistai dirbo su kelioms dešimtims tūkstančių įvairiose šalyse gyvenančių, įvairioms rasėms ir kultūroms priklausančių žmonių. Visiems jiems buvo taikomi taip vadinamos regresinės hipnoterapijos seansai, kurių metu žmogus įvedamas į hipnozės būseną ir psichoterapeuto klausimų vedinas keliauja prisiminimais atgal iki gimimo momento, o vėliau ir į būseną prieš gimimą. Taip palaipsniui sugrįžtama į praeitus įsikūnijimus, o tam tikrais sėkmingais atvejais – net ir į GTG („gyvenimas tarp gyvenimų“) būseną.

Visi pacientų pasakojimai yra įrašinėjami ir po seanso gali būti perklausomi iš naujo. Labiausiai stulbina ne patikrintų praėjusio gyvenimo faktų sutapimas, bet tai, kaip tiksliai atsikartoja visų šių dešimčių tūkstančių vienas kito nepažįstančių žmonių pasakojimai apie sielos būseną prieš gimimą ir kaip viskas atrodo tuomet, kai nesame kūne. Dar daugiau – dalis seanso metu būseną tarp gyvenimų pasiekusių pacientų, remdamiesi kosminio srauto jiems teikiama informacija, savo gydytojams sugebėjo pateikti daug neįtikimų, visiškai niekam nežinomų faktų iš asmeninio paties psichoterapeuto gyvenimo. Kaip visa tai logiškai paaiškinti?

Skaitant ezoterines ir grožines knygas apie reinkarnaciją, dažnai gali susidaryti įspūdis, kad susidūrėme su eiliniais fantastiniais, pasakos pobūdžio paistalais – kitaip tariant – masine psichoze. „Nes juk taip tiesiog negali būti.“ Būtent tokį įvertinimą pradžioje bando duoti dauguma psichologų, bandančių šiuos reiškinius paaiškinti įvairiausiais psichiniais pacientų nukrypimais, įtaiga, telepatiškai perduodama informacija ar neįtikėtinomis žmogaus proto galimybėmis, leidžiančiomis individui staiga laisvai prabilti jam nežinoma kalba vien dėl to, kad ji buvo nugirsta kažkada kažkur vaikystėje kaip ir autobiografiniai buvusio gyvenimo faktai.

Dalis skeptikų teigia, kad reinkarnacijos faktas buvo išgalvotas kaip paguoda ir negalėjimas susitaikyti su faktu, kad mirtis yra visa ko pabaiga arba kaip lengviausias daugelio veiksmų pateisinimas, nuimantis nuo mūsų bet kokią atsakomybę. „Ai, neva, ko nepadariau šį gyvenimą, padarysiu sekančiame.“ , arba „Ai, toks mano likimas ir nieko čia nepadarysi“. Mano manymu, reinkarnacijos faktas atsakomybės ne tik kad nesumažina, bet ją netgi padidina, nes tai, kokį kelią ir sprendimus pasirenkame šiame gyvenime, tiesiogiai sąlygoja tai, ką turėsime sekančiame, todėl skleisdami blogį kenkiame visų pirma sau ir savo nemirtingai sielai.

Žinoma, galima viską kategoriškai neigti ir toliau bandyti ieškoti pateisinimų, kodėl taip būti paprasčiausiai negali. Arba galima tiesiog praplėsti savo sąmonės ribas, pasakyti sau „Iš kur žinai, kad taip nėra?“ ir bent jau priimti galimybę, kad reinkarnacija iš tiesų egzistuoja, o visi šie tūkstančiai viena kitai antrinančių istorijų tai tik patvirtina.

Akivaizdu, kad būtent tokį kelią pasirinko dalis garsių psichologų, išdrįsusių surizikuoti savo reputacija ir savo daugiamečius tyrimus publikuoti viešai. Daugelį metų bandę, bet taip ir nesugebėję pacientų pasakojimų paaiškinti niekaip kitaip nei prisimenamos reinkarnacijos pavyzdį, atsisakę savo moksliško principo netikėti niekuo, kas nėra realiai, materialiai įrodyta, jie ryžosi pripažinti, kad yra tam tikri nepaaiškinami ir mums nesuvokiami dalykai, kurie vis dėlto egzistuoja. Tai jeigu tokie patyrę ir protingi mokslininkai perlipo per save ir sugebėjo išplėsti savo požiūrį, manau, kad paprastam mirtingajam tai padaryti neturėtų būti sunku.

Sielos, keliaujančios grupėmis

Dar vienas reinkarnacijos temą tęsiantis argumentas, su kuriuo susiduria ko gero kiekvienas iš mūsų, yra naujai sutikti žmonės, su kuriais pabendravus, norisi sakyti: „Toks jausmas, kad pažįstu tave visą savo gyvenimą“. Toks ką tik į mūsų gyvenimą įžengęs žmogus mums atrodo be galo savas, pažįstamas, emociškai, o svarbiausia – dvasiškai artimesnis už daugumą kitų, su kuriais labai šiltai draugaujame jau kelias dešimtis metų.

Kaip paaiškinti tokį reiškinį, kai net ir turėdami polinkį savo asmeniniu gyvenimu dalintis išskirtinai tik su itin artimais draugais, naujai sutiktam žmogui galime ir norime papasakoti ne tik jausmingiausius savo išgyvenimus, bet ir paslaptis, kurių nepatikime net ir seniems draugams? Iš kur atsiranda tas nenusakomai stiprus ryšys, kurio skatinami su tuo žmogum galime nepavargdami kalbėti valandų valandas?

Kodėl šnekantis norisi kaskart linksėti sutinkant bene su viskuo, ką jis arba ji sako, nes visos gyvenimiškos vertybės, požiūriai, domėjimosi sritys ir dvasiniai pomėgiai yra jei ne tokie patys, tai bent jau labai panašūs?

Vienas iš paaiškinimų būtų reinkarnacijos principas teigiantis, kad gyvendami ne vieną, o daugybę kartų, su tais pačiais žmonėms ar tiksliau su juose įsikūnijusiomis sielomis susitinkame nebe pirmą gyvenimą, todėl joms ir pajaučiam tokį staigų nepaaiškinamą artumą.

Sakoma, kad ateiname į šį pasaulį, išeiname ir realiai visą gyvenimą esame „po vieną“ (vienintelė išimtis – dvynukai, trynukai ir kiti vienu metu gimę kūdikiai), nes jokie žmonės, net mūsų šeimos nariai ir mūsų pačių vaikai mums nepriklauso. Jie tik laikinai palaiko mums kompaniją ir papuošia mūsų vienatvę. Galbūt materealistiniu ir psichologiniu požiūriu tikrai esame individualios asmenybės ir keliaujame per gyvenimą vieni, tačiau dvasiniu požiūriu, yra ne visai taip.

Tikima, kad sielos visuomet keliauja grupėmis, tai yra kartu atgimsta toje pačioje vietoje. Būtent taip jos gauna galimybę ne tik palaikyti, praturtinti viena kitą, išvengti vienišumo jausmo, bet ir svarbiausia – šansą mokytis ir toliau augti kartu. Atgimdamos vienu metu vėl ir vėl jos suteikia viena kitai visas reikalingas (ne būtinai vien malonias ir gerais jausmais apipintas) pamokas ir tęsia tokias kelionės tol, kol visos užduotys būna įgyvendinamos. Būtent iš čia atsiranda jausmas, kad ką tik sutiktą žmogų pažįsti visą savo gyvenimą, o kartu išgyvenamos patirtys tai patvirtina vėl ir vėl. Juk esate pažįstami jau seniai seniai…