Runų paslaptis

Prakeiksmas priešams ir mirusiųjų prisiminimas – tokia buvo šiaurietiškų raižytinių simbolių svarbiausia paskirtis. Vikingų laikų akmenys su runomis dar šiandien slepia daugybę mįslių.

“Po Vamodo mirties stovi šios runos. Jas parašė Varinas, tėvas, nužudytam sūnui”.

Švedijos pietuose, už kelių kilometrų nuo Veterno ežero, tėvas būsimosioms kartoms paliko atminimą apie savo liūdesį. Bet tas Varinas IX a. pradžioje negalėjo nujausti, kad jo palikta žinia, kurią jis per kelias savaites iškalė akmenyje, bus tyrinėjama net po daugiau kaip tūkstančio metų.

Iš skausmo ir įniršio dėl netekties atsirado didžiausias ir vienas reikšmingiausių germanų runų paminklų – Roko akmuo. Maždaug 750 ženklų išmargintas Roko akmuo yra didžiausias iš visų žinomų runų paminklų.

Įvairi runų paskirtis

Švedijoje yra daugiau kaip 3000 akmenų su runomis. Dar apie 2500 jų mokslininkai rado Danijoje ir Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Farerų salose. Mažiau panašių radinių pasitaiko Grenlandijoje, Rusijoje ir Balkanuose.

Kaip daugelis kitų autorių, runų meistras Varinas, iškalęs paslaptingą pranešimą Roko akmenyje, daugelį teksto vietų užšifravo. Švedas runų tyrinėtojas Otas fon Fryzenas (Otto von Friesen) 1920 m. pabandė interpretuoti visą tekstą ir sukūrė sensacingą “keršto teoriją”: jaunasis karys Vamodas krito mūšyje; priešai pagrobė du jo šlovingus ginklus, kautynių trofėjus, kaip įraše teigia pasipiktinęs Varinas. Vagystė buvo nusikaltimas, supykdęs visą giminę.

Bet pats Varinas buvo per senas atkeršyti už sūnaus mirtį, tai privalėjo padaryti antrasis sūnus. Kitoje akmens pusėje yra 20 karalių, Vamodo priešų, vardai, o juos supa paslaptingos runos, kuriomis Varinas tikriausiai bandė juos magiškai paveikti. Tegu vilkai griebia jų lavonus – taip mokslininkas Fryzenas iššifravo šį prakeiksmą.

Daugelį žinovų runų ir magijos ryšys domina iki šiol. Pranašaujant iš runų, Šiaurės Europoje jau prieš daugiau kaip tūkstantį metų buvo bandoma sužinoti ir pakeisti likimą. Mūšyje runos buvo laikomos talismanais; neretai karduose ir ietyse būdavo išraižomi magiški vardai arba žodžiai, tokie kaip “užpuolikas” arba “persekiotojas”.

Varinas savo įraše naudojo septynių skirtingų rūšių slaptus ženklus, be to, dvi iki tol nežinomas runų abėcėles. Fryzeno manymu, jame yra ir eiliuotų posmų apie gentį ir didįjį Rytų gotų valdovą Teoderichą. Be mirusiųjų pagerbimo ir magiškų užkeikimų, runos dažnai būdavo naudojamos daug paprastesniems tikslams – nurodyti savininką arba gamintoją.

Prekybininkai raštu užfiksuodavo susitarimus apie prekių tiekimą arba privalomus mokėjimus. Įrašus runomis visur palikdavo keliautojai – akmenyje, kaule, metale arba medienoje išdidžiai išraižydavo savo vardus (šiandien juos tikriausiai vadintume grafičiais).

Keliautojas iš Šiaurės taip įsiamžino net vienoje Stambulo Šv.Sofijos soboro (buvusios pagrindinės Konstantinopolio bažnyčios, paskui tapusios mečete, o šiandien muziejaus) galerijoje. Be to, akmenys su įrašais, nurodančiais savininką, stovėdavo prie rūmų vartų, buvo naudojami riboms žymėti arba vietoj kelio rodyklių.

Analogų neturinčios abėcėlės

Taigi netiesa, kad vikingai ir kitos germanų tautos iki krikščionybės įvedimo buvusios neraštingos ir tik iš Biblijos išmoko lotynų abėcėlę. Nors germanai neturėjo nei papirusų, nei tušo, užtat turėjo aštrius peilius ir kaltus, o savo tekstus raižydavo medyje, kaule, metale arba akmenyje.

Savo specifiniais rašmenimis, iš pradžių 24, paskui 16, naudojosi nuo II amžiaus, galbūt dar anksčiau. Yra aišku, kad runų raštą mokėjo nedaugelis vyrų, taip pat viena kita moteris. Seniausias žinomas įrašas runomis yra vos 1,3 cm ilgio.

Jis buvo rastas pelkėje Danijai priklausančioje Baltijos jūros Fiūno saloje. Tai yra kaulinės šukos, ant kurių runomis įrašyta “harja”, tikriausiai savininko vardas. Archeologų manymu, šukos buvo pagamintos apie 160 m. e. metus.

Germanai runų abėcėlę vadino “futhark” – tai pirmųjų šešių ženklų vedinys, panašiai kaip graikiškoje abėcėlėje. Šiandien žinoma keletas jų atmainų. Modifikuota runų abėcėlė, vadinamoji “futhorc”, atsirado VII a. anglosaksų kraštuose. Ji gali būti vertinama kaip savarankiškai praplėsta senųjų rašmenų abėcėlė. Šiose teritorijose susiformavo nauji garsai, kuriuos reikėjo išreikšti rašmenimis.

Todėl runų abėcėlė, naudota iki XI a., išsiplėtė iki 31 ženklo. Suklestėjus vikingams atsirado “naujesnė futhark”, jos ženklų skaičius po truputį sumažėjo iki 16. Vėliau keletas runų buvo papildytos taškais, taigi reikšmių įvairovė vėl išaugo.

Kartais akmenis puošia meniški margi paveikslai. Nors spalvas per šimtmečius iš dalies sunaikino vėjas ir krituliai, kai kur dar yra išlikusių jų fragmentų. Tokie neįprasti runų pavyzdžiai yra du akmenys Jelinge (Danija). Mažesnįjį ir senesnįjį iš jų žmonos Tyros garbei X a. pradžioje pastatė Danijos karalius Gormas, Jelingo dinastijos įkūrėjas.

Didesnysis priklauso Gormo sūnui Haraldui, Pietų Norvegijos užkariautojui, žinomam kaip Haraldas Mėlyndantis. Akmenyje užfiksuotas liudijimas, kaip Haraldas Danijoje įvedė krikščionybę: sudėtingo runų ornamento viduryje aiškiai matomas Nukryžiuotasis. UNESCO sprendimu šis akmuo 1994 m. buvo pripažintas pasaulio kultūros paveldo dalimi.

Ar tokios pačios garbės sulauks gedinčio tėvo rankų kūrinys, nėra taip jau svarbu – šiaip ar taip, runų meistras Varinas sukūrė kai ką, kas dar ilgai domins mokslą. Vamodas, narsusis sūnus, užmirštas nebus.

Parengta pagal: Respublika.lt