Haliucinuojame visi

Manote, kad haliucinacijos aplanko tik psichiškai nesveikus žmones, narkomanus arba alkoholikus? Galime drąsiai pasakyti – klystate.

Anglijos mokslininkai, Londono psichiatrai atliko eksperimentą: atrinko 19 savanorių, visiškai sveikų visais atžvilgiais, ir paeiliui guldė juos į sensorinės deprivacijos kamerą – patalpą, visiškai izoliuotą nuo išorės dirgiklių ir signalų. Rezultatai apstulbino: praėjus ketvirčiui valandos normalūs žmonės pradėjo regėti objektus, kurių iš tikrųjų nebuvo.

Penketas labai ryškiai atpažino veidus, šeši matė nesuprantamus vaizdus, dar tiek pat pradėjo girdėti keistus garsus, o paskutinius du sukaustė nenusakomas siaubas. Mokslininkai spėja, kad tokių laikinų sutrikimų priežastis galėjo būti aplinkybė, kad žmogaus smegenys negavo įprasto informacijos kiekio.

Specialistai įsitikinę: kad apniktų haliucinacijos, visai nebūtina kišti žmogaus į specialią sensorinės deprivacijos kamerą. Vaizdiniai gali aplankyti ir kitomis sąlygomis. Pavyzdžiui, ilgai būnant kalėjimo vienutėje. Turbūt ne be reikalo ši bausmė nuo senų senovės laikoma pačia baisiausia.

Pastebėta, kad praėjus maždaug metams po to, kai žmogus atsiduria vienutėje, jis ima girdėti visokius balsus arba staiga mato, kaip nuo jo rankų nusineria oda. Kas vyksta? Specialistų nuomone, toks jau yra žmogus, kad jutiminėje erdvėje, suvokimo lauke jam tiesiog būtini kokie nors išgyvenimai.

Matyt, tai viena iš žmogaus organizmo savybių – išorės dirgikliai jam būtini. Jei žmogus nemato ir negirdi nieko nauja, negauna jokios informacijos, smegenys pradeda reikalauti įspūdžių. O negavusios pačios juos sukuria.

Bet tai toli gražu ne vienintelė haliucinacijų, kurias regi sveiki žmonės, atsiradimo priežastis. Daug dažniau jas sukelia afekto būsenos (nerimas, baimė), cheminiai dirgikliai, taip pat stiprus stresas, apėmęs praradus brangius žmones ar kenčiant labai stiprų skausmą.

Bet kuriuo atveju reikalingas koks nors poveikis, sugriaunantis kažką labai svarbaus, kad žmogus pajustų, jog vienas iš pagrindinių ramsčių, ant kurių laikosi jo gyvenimas, staiga ėmė ir išnyko, – aiškina specialistai.

Haliucinacijų priežastis gali būti ir labai stiprus jausmas – tarkim, meilė ar neapykanta. Ir paprastai tai, ką žmogus regi, atitinka jo jausmus. Išeitų, kad jis tarsi projektuoja savo jausmus išorėje, suteikia jiems formą ir charakterį.

Beje, psichiatrai įspėja nepainioti haliucinacijų su iliuzijomis. Iliuzijos – kur kas labiau paplitęs efektas, skirtingai nei haliucinacijos, jos neatsiranda be pagrindo. Pavyzdžiui, išgirdęs šiugždant lapus žmogus gali palaikyti juos žingsniais, o tamsiame kampe kabantis paltas staiga virsta žmogaus figūra. Haliucinacijų prigimtis kitokia.

Psichiatrai dalija jas į regimąsias, garsines, uodimo, lytėjimo, skonio – jos atitinka žmogaus jutimo organus. Pavyzdžiui, baltoje sienoje žmogus staiga ima matyti kiną, netikėtai kambaryje šalia jo išdygsta senas pažįstamas ir užmezga pokalbį. Haliucinacijos?

Tikrų tikriausios! Tirdami šį fenomeną mokslininkai padarė išvadą, kad žmogui dažniausiai vaidenasi tai, kas vienaip ar kitaip yra jo sąmonės, patirties dalis. Pasak mokslininkų, vargu ar pasivaidens tai, ko žmogus neįsivaizdavo, nematė, ko nėra atmintyje. “Išlįsti” gali tai, kas jau yra viduje, ką jis atsimena. Retai, bet pasitaiko ir fantastinių vaizdų. Pavyzdžiui, tikintysis gali išvysti Dievą.

Nors egzistuoja išorinis pasaulis, žmogus gyvas savo vidiniu gyvenimu, vidiniais vaizdiniais, regimais paveikslais, garsais. Paprastai jis aiškiai atskiria fizinį išorinį pasaulį nuo vidinio. Prieš tai, kai žmogus atpažįsta signalą iš išorės ir gauna vidinį jo vaizdą, šis signalas pereina tam tikrą prizmę, kuri jį iškreipia. Toji prizmė nėra nei išorės pasaulis, nei pats žmogus. Ją turi kiekvienas, ir intravertų prizmė stipriau iškreipia signalą nei ekstravertų.

Žmonės dažnai šią prizmę priima kaip išorės signalą, nes žmogus jos nesutapatina su savuoju “aš”. Tai tas pat, kaip žiūrėti į landšaftą per lietaus lašų aptaškytą objektyvą ir lašus laikyti landšafto dalimi, – vaizdžiai aiškina specialistai.

Tuo tarpu žmogaus viduje egzistuojantis pasaulis skiriasi nuo tikrojo, išorinio, o prizmė kaip tik priderina visus signalus prie sąmonės. Sutrikimai galimi, kai žmogus staiga ima nebeskirti, kas vyksta išorėje, kas – viduje. Kartais žmonės net suvokia, kad haliucinacijos – nerealus objektas, bet vis vien nieko negali padaryti, – jos atsiranda nepriklausomai nuo žmonių valios.

Nors daug dažniau būna, kad žmogus negali atskirti regėjimo nuo realybės. Specialistai aiškina, kad tuomet, kai žmogų apninka haliucinacijos, jis tai mato iš tikrųjų. Ne tai, kas jam rodosi. Jam tokia sąvoka – “rodosi” – nė į galvą neateina. Jis įsitikinęs tikroviškumu to, kas yra jo regėjimo, klausos ar bet kurio kito jutimo lauke.

Parengta pagal “Respublikos” priedą “Julius/Brigita”