Organų donorystė: tarp realybės ir mitų

Donoro organas suteikia viltį išgyventi nepagydomai sergantiems ligoniams. Vienas donoras, palikdamas šį pasaulį, gali išgelbėti septynias gyvybes. Organų persodinimo operacijos vis dar apipintos mitais ir baimėmis. Medikams tenka psichologiškai parengti ligonius transplantacijai, o po jos – padėti pacientui susigyventi su svetimu organu.

 

Sapnavo neįprastus dalykus

 

Net ir labai sunkiai sergantys ligoniai, žinantys, kad jų gyvybę gali išgelbėti tik organo transplantacija, baiminasi sudėtingos operacijos, rizikos, galimų komplikacijų. Neretai juos neramina mintis, kad jų kūne atsiras svetimo žmogaus organas.

 

Vieni žmonės, kuriems buvo persodintas organas, mano paveldėję donoro pomėgius, jausmus, kiti pasikeitimus vertina kaip išgyvenimų pasekmes ar visai jokių permainų savyje nepastebi.

 

Nuo pat organų donorystės pradžios pasaulyje pasklido gandai, kad žmonės su persodintais organais perima donoro įpročius. Daugiausia kilo nerimo dėl galimų pokyčių po širdies transplantacijos, nes šis organas daugeliui asocijuojasi su žmogaus esme. Pasakojimai, kaip žmonėms su persodintais organais pakinta charakteris, vertinami prieštaringai: vieni mano, kad tai sensacijų ieškojimas, kiti tiki tomis istorijomis.

 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto direktorius profesorius Remigijus Ozolinčius jau aštuoneri metai gyvena su persodinta donoro širdimi.

 

Tuomet, kai gydytojai jam pasakė, kad gali išgelbėti tik širdies transplantacija, apsispręsti nebuvo sunku – dvejoti neleido žinojimas, kad nuo širdies ligos jo tėtis mirė 52-ejų, močiutė – 46-erių metų. R. Ozolinčius tikina, kad dėl persodintos širdies nesikeičia charakteris, pomėgiai. Jis svetimą organą priėmė kaip savą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

„Širdis gal per daug sureikšminama, – sakė R. Ozolinčius. – Juk ne širdis, o žmogaus smegenys yra svarbiausi jo saviraiškai, elgesiui. Jei būtų persodinamos smegenys, gal tada ir keistųsi charakterio savybės, būtų perimamos donorų turėtos. Persodinus širdį kažkokių stebuklų nebūna.“

 

Tuo tarpu prieš ketverius metus Prienų rajono gyventojas Linas M., sveikdamas po širdies transplantacijos, tvirtino, kad su svetima širdimi krūtinėje jaučiasi kaip su sava, tačiau stebėjosi, kad pasikeitė jo valgymo įpročiai: anksčiau nemėgo pieno, o po transplantacijos vieni skaniausių tapo pieniški produktai.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kaunietei Ninai Balechovai prieš daugiau kaip vienuolika metų nustojus veikti inkstams teko kas antrą dieną važinėti į ligoninę kraujo dializei. Ji taikoma, kai savi inkstai nebesugeba apvalyti organizmo nuo nereikalingų medžiagų, pašalinti skysčių perteklių, palaikyti normalią šarmų ir rūgščių pusiausvyrą. Moteris kaip į darbą visus metus kas antrą dieną važiuodavo į ligoninę, kur prie aparatų praleisdavo po keturias valandas. Nors dializė ir labai vargino, iš pradžių Ninai mintis apie inkstų transplantacijos operaciją buvo svetima.

 

„Galvojau, kad man to tikrai nereikės. Aš nenorėjau donorinio inksto, – sakė Nina, – tačiau klausydavausi kitų dializuojamų ligonių kalbų, kaip jie laukia tinkamo donorinio inksto. Mažai žinojau apie organų persodinimą, kol pati asmeniškai nesusidūriau.“

 

Nors ir baiminosi galimų komplikacijų po operacijos, vis tik jai pasiryžo. Inkstą N. Balechovai persodino 1999-aisiais.

 

Ji teigia, kad po operacijos reikėjo abiem apsiprasti: ir jai, ir inkstui. „Aš turėjau jį priimti, ir jis mane turėjo priimti, – tvirtina N. Balechova. – Net sapnuodavau man neįprastus dalykus: kad esu sportininkė, baseiną, kuriame vis plaukiu. O iš tiesų plaukimas niekada nebuvo mano pomėgis. Manau, kad tai buvo ne mano, o donoro mintys.“

 

Su šiuo donoro inkstu ji gyveno devynerius metus. Dabar jau antrus metus Ninai vėl atliekamos dializės. Ji vėl laukia eilėje donoro inksto…

 

Sensacingi pasakojimai

 

Užsienio spaudoje galima rasti pasakojimų apie pojūčius žmonių, kuriems buvo persodinti donorų organai. Garsiausia – amerikietės Silvijos Kler istorija. Jai buvo persodinta širdis ir plaučiai. Apie savo išgyvenimus ji parašė knygą. Buvusi šokėja teigė, kad po transplantacijos netikėtai pajuto potraukį alui ir vištos kepsneliams, nors anksčiau jų nemėgo. S. Kler tvirtino išsiaiškinusi, kad vaikinas, kurio širdis jai buvo persodinta, žūdamas autoavarijoje turėjo jų su savimi.

 

Pagyvenęs kaukazietis, persodinus jam jauno afrikiečio širdį, pamėgo klasikinę muziką. Vyras sužinojo, kad jo donoras buvo muzikantas ir žuvo avarijoje, prie krūtinės spausdamas smuiką.

 

Neapolio gyventoja Silvana Peska padavė į teismą chirurgą, persodinusį jai širdį. Operacija buvo sėkminga, tačiau moteris tvirtino, kad po transplantacijos ji labai pasikeitė. Buvusi linksma Silvana tapo liūdna, ją ėmė kamuoti depresijos priepuoliai. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad jai buvo persodinta širdis vyro, kuris nusižudė dėl nelaimingos meilės.

 

JAV spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai vaikui buvo persodinta už jį šiek tiek vyresnio nuskendusio berniuko širdis. Po kurio laiko jis ėmė jausti vienos kūno pusės silpnumo simptomus, tarsi būtų lengvai paralyžiuotas. Vėliau paaiškėjo, kad tokią negalią turėjo donoras.

 

Dar vienas žiniasklaidoje paskelbtas atvejis, kai vyras po širdies transplantacijos staiga pakeitė valgymo įpročius – prisivalgęs pajusdavo kaltės jausmą. Jam buvo persodinta paauglės balerinos, kuri nuolat jaudinosi dėl kūno linijų, širdis.

 

Ši tema mėgstama ir grožinės literatūros kūrėjų. Lietuvoje buvo išleistas žymaus Škotijos rašytojo, Edinburgo universiteto medicinos teisės profesoriaus Aleksanderio Makalo Smito romanas „Draugai, mylimieji, šokoladas“. Romano herojė filosofė Izabelė, kulinarijos parduotuvėje pavadavusi pailsėti išvykusią draugę, „išsiaiškina, kad vienam iš pirkėjų persodinta širdis, o dabar jį kamuoja prisiminimai, kuriuos sunku paaiškinti ir kurie, kaip jis pats tvirtina, priklauso donorui“.

 

Informaciją perduoda ląstelės?

 

Dalis medikų, mokslininkų mano, kad tokios istorijos išgalvotos, o ne pagrįstos realiais išgyvenimais. Po organų transplantacijos dažniausiai keičiasi gyvenimo būdas, jis nėra toks intensyvus, kai kurių pomėgių dėl rizikos sveikatai tenka atsisakyti.

 

Vietoj jų atsiranda naujų, gal todėl žmogui atrodo, kad nauji įpročiai, pomėgiai – tai lyg ir koks donoro palikimas, gautas kartu su jo širdimi. Žmonės po tokių ekstremalių išgyvenimų – organų persodinimo – labiau gilinasi į savo jausmus, pojūčius, neretai keičiasi ir jų požiūris į gyvenimą, svarbiausias vertybes.

 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis, persodinęs nemažai širdžių, plaučių, teigia, kad mėginama tirti, ar žmonės su donoro organais perima ir jų pomėgius, įpročius.

 

„Kalbant apie įpročių pasikeitimą po donoro organo transplantacijos daug dalykų lemia psichologija, tačiau galbūt galima kalbėti apie ląstelinę atmintį. Žmogaus organizmo ląstelėse esanti mitochondrinė DNR turi tam tikrą atmintį. Tai ir yra tas labai mažas kabliukas, už kurio būtų galima užsikabinti, kad su šios DNR perkėlimu į recipiento organizmą gali atsirasti ir tam tikros donoro savybės, patirtys“, – teigė profesorius kardiochirurgas R. Benetis.

 

Jis tvirtino, kad pacientams psichologiškai nelengva priimti svetimą organą savo organizme.
„Po organo transplantacijos praėjus trims-penkioms savaitėms beveik visada būna tam tikri nuotaikų svyravimai, kartais ligonį užklumpa net ir depresija, – sakė profesorius R. Benetis. – Mes matome tų jausmų išraiškas, suprantame jų psichologinę būseną ir stengiamės padėti.

 

Jie juk galėjo prognozuoti, kaip „elgsis“ jų nuosavas organas, o gavęs naują – donoro – organą jaučiasi nuo jo priklausomas, nežino, kuo viskas gali baigtis, baiminasi, kad gali būti komplikacijų. Todėl ir kyla psichologinių problemų.“

 

Ligoniui ir prieš, ir po organo persodinimo būtina psichologinė parama, nes operacija yra didžiulis stresas. Šeima ne visada gali kvalifikuotai psichologiškai padėti, todėl reikia specialistų pagalbos. Jos reikia ir po sėkmingos operacijos, nes gyvenančiajam su donoro organu tenka gerti daug vaistų ir dėl tokio „pririšimo“ prie sudėtingo medikamentinio gydymo žmogus jaučia diskomfortą. Be to, jei žmogaus sveikata leidžia, jis nori dirbti, tačiau dažnai yra traktuojamas kaip neįgalus. Šias problemas įveikti gali padėti psichologas.

 

Violeta Gustaitytė, “Ūkininko patarėjas”

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Kazkas

“Jis (inkstas) turejo mane priimti”??? nuo kada organai masto ir turi jausmus? :D

Di.

hmm.. idomu idomu ….

Taip pat skaitykite