Miškinis paviliojo
|Sutemoms sutirštėjus atsėlina baimė. Ji paralyžiuoja valią, smaugte smaugia. Tamsoje atgyja visa, kas siaubingiausia, apie ką bijai pagalvoti. Iš juodų gelmių išnirę nakties košmarai tampa tikrove. Per tamsą, per pragaru virtusį mišką sliūkina pasiklydusi mergaitė, kuriai į nugarą šnopuoja begalinis siaubas. Ir nėra iš kur laukti pagalbos… Tai iš anotacijos Steveno Kingo romanui.
O 16-metė Nataša Krivaja, gyvenanti Čeliabinsko srityje, iš tikrųjų praleido baimės ir nevilties kupiną mėnesį miške vienui viena. Mergaitė liko gyva, ir tai nuostabu. Ne mažiau nuostabu ir tai, kad ji pasiklydo gerai pažįstamose vietose, kuriose kiekvienas takelis išvaikščiotas skersai išilgai. Apie tokius atvejus paprasti žmonės sako: “Miškinis vedžioja”.
Iš pirmų lūpų
– Pamenu kaip šiandien – buvo šeštadienis, liepos 19-oji. Vakare ketinau eiti į šokius klube, o dieną su tėvais išvažiavome į mišką – šieno ruošti. Kol tėvai baigs darbus, nusprendžiau pauogauti. Tas vietas pažįstu kaip savo penkis pirštus, tad nė pagalvoti negalėjau, kad pasiklysiu. Uogų – akys raibsta, įsijaučiau. Pririnkusi pilną kibirėlį nusprendžiau grįžti, juolab kad ir temti pradėjo. Einu einu, o kelio nežinau. Nugara nuvilnijo šaltukas, bet nuginiau šalin blogas mintis, perėjau vieną takelį, kitą, trečią.
Kelias į mūsų kaimą vingiuoja įkalnėn, o čia lankstas vijo lankstą, priminė labirintą. Ilgai ėjau, o kaimo vis nematyti. Staiga prieš mane išdygo uola. Maniau, apeisiu, o tada ir pažįstamas vietas pamatysiu. Kokias dvi valandas, kaip man atrodė, broviausi per krūmus, bet kaimo vis nebuvo. Ir vėl prieš mane kaip mūras išniro miškas, bet jau tankus tankus – tikra taiga. Supratau, kad pasiklydau. Bet baimės nejaučiau – buvau tikra, kad žmonės netoliese. Priėjau upės krantą. Visai sutemo. Pakrantėje siūravo beržas ir dvi pušelės.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Atsisėdau tarp jų ir ėmiau galvoti, ką toliau daryti. Kojos buvo šlaputėlės, tad nusiaviau kaliošus, susukau pėdas į skarą, kad bent kiek sušiltų. Eiti tamsoje neturėjau jokio noro. O jei staiga sutiksiu lokį? Plėšrūnų bijojau labiausiai. Taip ir prasėdėjau pirmą naktį paupy. Paryčiui užsnūdau ir sapnavau košmarą – neva mane velniai nori suplėšyti į gabalus, o aš ištrūkstu ir lekiu miškan. Pabudau išpilta šalto prakaito. Daugiau košmarai negąsdino, sapnuodavau tik gerus sapnus.
Ryte patraukiau palei upę vildamasi, kad sutiksiu žvejų. Bet pradėjo lyti, ir vėl pasukau į mišką. Dvi dienas ėjau į niekur. Tiesiog slinkau, kur akys mato, kol pamačiau saulėtą laukymę, tapusią man namais ilgom dviem savaitėms. Ten buvo taip gražu, kad nesinorėjo niekur eiti. Aplink daug grybų, uogų. Galvojau, gal neverta erzinti likimo, geriau čia pagalbos lauksiu. Be to, buvau visiškai praradusi laiko nuovoką ir nebesupratau, kuria kryptim geriau pasukus. Kasdien susiplanuodavau, ką rytoj valgysiu: pusryčiaudavau ir vakarieniaudavau avietėmis, per pietus valgydavau mėlynes, o vandens pasisemdavau iš upelių.
Po pirmos savaitės labai norėjau valgyti, tad teko gaudyti driežus, – jų skonis beveik toks pat kaip džiūvėsių. Kartą pasigavau didelį žiogą, maniau, bus daug mėsos. Bet kai nusukau galvą, padžiovinau – nebuvo ką valgyti. Paukščių ir pelių gaudyti nesiryžau. Kartą naktį išgirdau burzgiant mašiną, šaudant. Iššokau iš medžio, kuriame miegojau, čiupau savo kibirėlį ir pasipusčiau padus. Ilgai ilgai lėkiau per taigą, nejausdama skaudžiai talžančių šakų. Tik po kokių trijų valandų supratau, kad žmonių vis vien nepavysiu…
Prieš miegą visad pakartodavau “Angele, saugok mane, būk su manim” ir jausdavau, kaip mane tarsi kažkas šiltai užkloja. Mūsų naktys tuo metų laiku labai šaltos. Sutemus apsikabindavau per miškų gaisrus apanglėjusių medžių kamienus, visą dieną gėrusius saulės spindulius, ir taip šildydavausi.
Visą laiką galvojau: “Kas nutiko? Nuo vaikystės vaikštau į mišką, gerai jį pažįstu, ir še tau – paklydau”. Negalėjau tuo patikėti. Lyg koks girinis būtų mane po mišką vedžiojęs. Kitąkart galvodavau, kad tai likimo siųstas išbandymas. Pamenu, maždaug savaitę prieš pasiklysdama klausiausi vienos senutės pasakojimo apie gyvenimą blokados sukaustytame Leningrade. Dar tada pagalvojau, ar aš taip sugebėčiau. Regis, kažkas ten, viršuje, nusprendė mane išbandyti – išgyvensiu ar ne…
Kartais būdavo be galo sunku. Sykį šmėstelėjo mintis įlipti į beržą ir šokti žemyn. Bet paskui pagalvojau – žemė minkšta, greičiausiai neužsimušiu, o ir kaip tėvai turės po to gyventi…
Baigiantis antrajai savaitei, mano skaičiavimais, įvyko lūžis. Nežinau, kas suteikė jėgų, bet staiga atsistojau ir nuėjau. Matyt, supratau, kad paieškos baigėsi ir niekas, išskyrus mane pačią, nepadės. Ilgai klajojusi užėjau apleistą kaimą, kur iš namų buvo likę tik pamatai ir supuvę rąstai.
Staiga matau – netoliese laužas blėsta. Greitai greitai primečiau į jį sausos žolės, dar pagalvojau, kokia puiki vieta: yra ir kur pernakvoti, ir kur pasišildyti. Nuėjau į mišką, pasirinkau malkų. Bet buvau tokia pavargusi, kad užsnūdau.
Staiga miegodama išgirdau burzgiant mašiną, bet nepašokau, tik akis pramerkiau. Maniau, haliucinacijos. Tačiau garsas vis artėjo. Pakėlusi galvą pamačiau artėjančią “Niva”. Užšokau ant rąsto ir kad suklyksiu: “Padė-ėė-kit!” Vairuotojas pamatė mane – visą suodiną, basą, apiplyšusią, – sustojo.
Neišlipdamas iš mašinos paklausė: “Kas tu?” Net nežinojau, ką atsakyti, jėgos tą minutę mane visiškai apleido, – vos girdimai sukuždėjau savo vardą. Jis išlipo, įsupo mane į švarką, davė duonos žiauberę ir arbatos. Tas puodelis karšto saldaus skystimo ir duonos riekė man prilygo dangiškajai manai.
Miške, kaip maniau, prabuvau kokias dvi savaites, ne ilgiau, bet paaiškėjo, kad klaidžiojau visą mėnesį. Žinoma, visą tą laiką tikėjausi, kad mane suras, išgelbės, ir toji mintis neleido nuleisti rankų. Vaikščiodama po mišką užsibrėžiau tikslą: susirasti normalų darbą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Mirti nesirengiau. Tai padėjo man išgyventi. Dabar turiu dvi gimimo dienas: birželio 28-ąją ir rugpjūčio 17-ąją…
Be panikos
Natalijai atsiradus, vietos dvasininkas prie kaimo pastatė ir pašventino kryžių. Šito jo primygtinai prašė gyventojai, kuriems ši istorija atrodo neįtikėtina. Merginos tėvas Piotras Krivojus pasakoja: “Mes su vyrais, regis, kiekvieną taigos centimetrą apžiūrėjome, bet Natalija tarsi skradžiai žemę prasmego”. Vilties netekę tėvai apvažiavo visus aplinkinius ekstrasensus.
Šie kalbėjo skirtingai: kad dukterį pagrobė nepažįstamieji, atvažiavę į kaimą juodu džipu, kad ji ištekėjo ir greitai grįš. Bet niekas nesitikėjo, kad Natalija miške praleis mėnesį ir sugebės likti gyva. “Kartais vyrai išeina į medžioklę 2-3 savaitėms, bet pasiima vandens, maisto. O čia vaikas – vienas, be duonos kąsnio”, – neatsistebi tėvas.
Natalijos klajonių spindulys – net 30 kilometrų. Kai kas mano, kad merginos nepavyko rasti todėl, kad dieną, kai vykdavo paieškos, ji miegodavo, tad galėjo negirdėti žmonių.
Psichologų nuomone, Natašos istorija įeis į vadovėlius, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Gydytojai tvirtina, kad sveikas žmogus nevalgęs gali išsilaikyti net aštuonias savaites, žinoma, jei gers vandenį. Natašai vandens netrūko, jai nereikėjo patirti, kiek gali ištverti žmogus. Nors gydytojai vis vien būgštauja, kad tai galėjo paveikti jos psichiką.
Antra vertus, ją gydžiusi psichologė teigia, remdamasi praktika, kad moters psichika patyrus stresą sugeba kur kas geriau susikoncentruoti nei vyro ir visą energiją nukreipia užsibrėžtam uždaviniui įvykdyti. O Natašos uždavinys buvo likti gyvai, ir ji labai tiksliai apskaičiavo savo jėgas. Intuicija jai pakuždėjo, ką valgyti, kaip sušilti ir apsisaugoti nuo pavojų.
Miške ji nesiblaškė, nepanikavo, be reikalo neeikvojo energijos. Žinoma, daug reikšmės turėjo ir tai, kad ji buvo gimusi kaime, puikiai pažinojo mišką. Miesto gyventojui ši “tremtis” galėjo baigtis daug liūdniau.
Psichologai mano, kad mergaitė išmoko valdyti savo šeštąjį jausmą, leidžiantį prisitaikyti prie padėties. Žmogus gimdamas jį turi, bet pasinaudoti juo geba toli gražu ne kiekvienas.
Paklausta, ar nebijos eiti į mišką, Nataša atsako, kad nenorėtų dar kartą paklysti ir valgyti driežų, nors šie, tiesą sakant, išgelbėjo jai gyvybę…
Parengta pagal “Respublikos” priedą “Julius”
deimutis, tu turbut labai islepes vaikas, turbut miske nebuves nei karto, tu atsitrauk nuo to kompo kada nors… Visiem gali pasitaikyt tokia situacija.
slykstu? Tai gal tu merga esi kad slykstu?
Pasiklysti yra tikrai šlykštu, o dar miške, tai visai baisu.