Gyventi be smegenų – įmanoma?

Pasitaiko, kad kai kurie žmonės sunkias galvos smegenų traumas pakelia labai lengvai.

 

2007 m. liepą autoritetingas medicinos mokslo žurnalas „Lancet“ išspausdino nedidelį straipsnį „Klerko smegenys“, kuriame pasakojama apie stulbinamą 44 metų prancūzo, valstybės tarnautojo, hidrocefalijos atvejį.

 

Kairės kojos silpnumu besiskundžiantį pacientą tyrę medikai apstulbo atlikę smegenų tomografiją: klerko smegenų skiltys buvo taip išsiplėtusios, kad užėmė kone visą kaukolės ertmę. Taigi ir be trijų ketvirtadalių galvos smegenų vyrukas gyveno normalų gyvenimą: darbas, šeima, vaikai…

 

Šokiruojantys hidrocefalai

 

Kaip žinoma, net mažiausi smegenų veiklos sutrikimai kartais labai pakenkia psichikai. Kelių milimetrų plotelis priklausomai nuo to, kur jis yra, gali sutrikdyti atmintį, sąmonę, suvokimą ir t.t. Tačiau minėtas „besmegenis“ prancūzas jokių psichikos problemų neturėjo, nors jo intelekto koeficientas (IQ) tebuvo 75 (norma 80-114). Tiesa, verbalinis IQ buvo geresnis – 84 (galima palyginti: buvusio prezidento G.W.Busho – 91).

 

Panašus atvejis jau buvo aprašytas 1980 m. žurnale „Science“: vieno studento kaukolės erdvę užėmė stuburo smegenų skysčio (likvoro) pripildytos skiltys. Nervinis jo smegenų audinys tesudarė ploną kelių milimetrų sluoksnį aplinkui. Tačiau studentas nesiskundė jokiais psichikos sutrikimais, jo IQ net šiek tiek viršijo normą ir siekė 126, jis puikiai mokėsi, ypač gerai sekėsi matematika, o universitetą baigė su pagyrimu.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Dar vienas pavyzdys. 1970 m. atlikus mirusio 35-erių niujorkiečio skrodimą nustatyta, kad jis irgi beveik neturėjo smegenų, bet sėkmingai dirbo durininku.

 

Paaiškinti visa tai nelengva. Galima spėti, kad šiems žmonėms hidrocefalija buvo įgimta, ir greičiausiai jų galvos buvo šiek tiek didesnės nei kitų. Jei taip, tada ir vidinis kaukolės paviršius pranoko vidutinį statistinį, o plonas nervinio audinio sluoksnis užėmė didelį plotą. Taigi jų atrofuotų smegenų apimtis galėjo būti didesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kitas paaiškinimas: skiltys didėjo labai lėtai, ir plastiškos smegenys suspėdavo persitvarkyti. Ir trečioji versija: didėdamos skiltys niokojo baltąją smegenų medžiagą ir požievio struktūras, bet pilkoji žievės medžiaga, atsakinga už kognityvines funkcijas, buvo pažeista mažiausiai.

 

Reikia pripažinti, kad šie samprotavimai gana netvirti ir silpnai pagrįsti.

 

Skylės galvoje

 

Literatūroje aprašyta daugybė atvejų, kai psichika nepakrikdavo ir po sunkių traumų ar sužeidimų. Šiuo atveju negalima sakyti, kad galva buvo didelė, žievė nebuvo pažeista, o smegenų pokyčiai vykdavo pernelyg lėtai. Štai keletas pavyzdžių.

 

O štai klasikinis atvejis, minimas daugelyje monografijų, skirtų neurofiziologijai. 1848 m. Phineas Gage’as, amerikietis geležinkelininkas, įdėjo parako užtaisą į oloje iškaltą angą. Parakas turėjo būti apibertas smėliu ir suspaustas. Tačiau kažkodėl to smėlio nebuvo įpilta.

 

Todėl Ph.Gage’ui įkišus į angą sunkų metalinį virbą (maždaug 1 m ilgio ir 3 cm skersmens), šis, atsitrenkęs į uolieną, įskėlė kibirkštį, nuo jos užsidegė parakas ir tarsi sviedinys šovė aukštyn. Gelžgalys kiaurai pervėrė darbininkui galvos smegenis – įėjo pro kairį skruostą ir išėjo maždaug ties viršugalviu.

 

Bet kas kitas po tokios traumos būtų miręs akimirksniu, tačiau tąsyk įvyko stebuklas, dėl kurio Ph.Gage’as įėjo į istoriją. Nepraėjus nė valandai po nelaimės jis atsipeikėjo ir, bičiulių lydimas, pats nuėjo pas chirurgą, pakeliui ramiai samprotaudamas apie jo galvoje atsiradusias skyles.

 

Ph.Gage’ui po 12 metų mirus, medikai ištyrė jo smegenis ir nustatė, kad buvo sunkiai sužalota ne tik kairioji kaktos dalis, bet ir dešinioji.

 

Stulbina ne vien faktas, kad Ph.Gage’as liko gyvas po tokios traumos, bet ir jos padariniai. Keista, bet jokių rimtų psichikos pokyčių neįvyko, nesutriko nei kalba, nei atmintis ar suvokimas. Nebent pasikeitė charakteris – amerikietis tapo irzlesnis ir prarado norą dirbti. Metęs darbą jis ėmė važinėti po šalį rodydamas savo galvą ir skyles joje palikusį įrankį.

 

Ginčai, kodėl Ph.Gage’ui psichika sutriko taip nežymiai, netyla jau kone 160 m., o pati istorija per pusantro amžiaus apaugo daugybe papildomų netikrų detalių.

 

Bet panašių neįtikėtinų traumų būta ir daugiau.

 

1998 m. balandį 41 metų amerikiečiui Michaelui Hilui užpuolikai į galvą suvarė didžiulį kareivišką 20 cm ilgio peilį. Tačiau vyriškis dar sugebėjo nueiti iki bičiulio namų ir šis nuvežė jį pas medikus. Peilis buvo ištrauktas praėjus keturioms valandoms po užpuolimo, o jau po savaitės Michaelas išėjo iš ligoninės. Jokių psichikos sutrikimų gydytojai nepastebėjo. Galima spėti, kad peilis iš viršaus įsmigo į ertmę tarp pusrutulių ir pažeidė mažiau smegenų, nei būtų atsitikę smogus iš šono ar užpakalio.

 

Tais pačiais metais mokslinėje spaudoje buvo aprašytas 39-erių vyras, kuris nusprendė nusižudyti įsikaldamas į galvą dvi didžiules vinis. Keista, bet jis liko gyvas. Nors vinys ir pažeidė motorinę žievę, nieko baisaus nenutiko. Tiesa, jau pats savižudybės būdas rodo, kad jam galvelėje kažko trūko…

 

Nurėžtos smegenys

 

1888 m. žurnale „Medical Press of New York“ buvo išspausdinta neįtikėtina istorija, nutikusi vienam jūreiviui. Užlipęs ant baržoje sukrautų dėžių patikrinti, ar šios gerai pritvirtintos, vaikinas nepastebėjo, kad barža lenda po žemu tiltu, ir aštri sija nurėžė jam kaukolę maždaug 5 cm virš dešinės akies. Visi, kas matė krauju plūstantį jūreivį, nusprendė, kad jis netrukus mirs.

 

Bet po kelių valandų atsidūręs ligoninėje traumuotasis vis dar buvo gyvas. Negana to, jis staiga atsimerkė ir paklausė triūsiančių gydytojų, kas jam nutiko. O kai šie pagaliau sutvarstė ketvirtadaliu sumažėjusią galvą, vaikinas netikėtai nulipo nuo stalo ir pareiškė, kad turi skubėti namo.

 

Jau po dviejų mėnesių jis grįžo į laivą. Jokių psichikos sutrikimų nebuvo nustatyta. Tik praėjus 26 metams po šio atsitikimo jūreiviui iš dalies buvo paralyžiuota kairė ranka ir koja.

 

14-metis amerikietis, vardu Ahadas, dirbo ginklų parduotuvėje. Vieną 1987 m. dieną jos savininkui neatsargiai trinktelėjus buože į grindis, šautuvas iššovė. Į dešinę galvos dalį paaugliui pataikiusi kulka sutraiškė dalį kaukolės. Dešinys smegenų pusrutulis taip stipriai nukentėjo, kad gydytojams teko beveik visą jį pašalinti.

 

Ahadas gyvas iki šiol. Nors jis ir sėdi invalido vežimėlyje, psichika nenukentėjo. Dar įdomiau štai kas: iki sužeidimo vaikinukas nemėgo skaityti, o dabar tiesiog ryte ryja knygas ir dalyvauja įvairiose televizijos laidose pasakodamas savo istoriją.

 

Išvada

 

Medicinos žurnaluose galima rasti dar keliasdešimt panašių istorijų. Kodėl tokios sunkios traumos nepaveikė aprašytų žmonių psichikos? Kai ką paaiškinti galima, bet, deja, ne viską.

 

Pirmiausia krinta į akis tai, kad dauguma istorijų nutiko vyrams. Be abejo, šį sutapimą galima aiškinti tuo, kad vyrų gyvenimas rizikingesnis ir galvos traumos juos ištinka dažniau nei moteris.

 

Kitas bendrumas ne toks pastebimas. Iš visko sprendžiant, visiems jiems nereikėjo naudoti savo smegenų „visu šimtu procentų“, nes daugelio jų darbas buvo monotoniškas ar ne itin intelektualus. Galima daryti prielaidą, kad galbūt todėl tokie sunkūs smegenų sužalojimai jiems ne itin pakenkė.

 

Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Vaidas

ir visi Venckienės draugai

Ad

Puikus pavyzdziai Zvonke,Pikul ir Radzis :)