Juodosios Mirties paslaptis

Liga, kuri lyg miško gaisras pralėkė Europą tarp 1347 ir 1351 metų, iki šiol lieka didžiausia epidemija žmonijos istorijoje. Nuo jos mirė mažiausiai trečdalis visų gyventojų, daugiau negu 25 mln. žmonių. Aukos pradžioje jautė skausmą, karštį, vėliau jiems ištindavo limfmazgiai ir atsirasdavo dėmės odoje. Po to jie imdavo vemti krauju ir per tris dienas mirdavo. Išgyvenę tai vadino Didžiuoju Maru, o devynioliktojo šimtmečio pabaigoje epidemijai prigijo Juodosios Mirties pavadinimas.

 

Daugelis žmonių yra įsitikinę, jog Juodoji Mirtis buvo buboninis maras, Yersinia pestis – blusų pernešamas graužikų bakterinis susirgimas, kuris perduodamas ir žmonėms. Tačiau du Liverpulio universiteto epidemiologai sako, kad visi mes klystame. Šiemet paskelbtoje savo knygoje “Marų biologija” jie sugriauna buboninio maro teoriją. Jeigu Susana Scott ir Christopheris Duncanas yra teisūs, pasaulis turi jai paklausyti, ką jie sako.

 

Koks bebūtų patogenas, per praėjusius du tūkstantmečius dukart nusiaubęs Europą, jis gali vėl išnirti. Jeigu mes žinosime, kas jis toks, galėsime tam tinkamai pasiruošti. Bet minėtąją knygą iki šiol skaitę vos keli infekcinių ligų ekspertai, o ir tie joje dėstomas idėjas priėmė gana skeptiškai. Britų žurnalo “New Scientist” leidėjai knygą perskaitė ir pamanė, kad Scott bei Duncano dėstyme šis tas yra.

 

Juodoji Mirtis buvo pradėta aiškinti buboniniu maru XIX a. pabaigoje, kuomet prancūzų bakteriologas Aleksandras Yersinas išaiškino sudėtingą buboninio maro biologiją. Jis pastebėjo, kad ši liga priminė Juodąją Mirtį svarbiausiuoju simptomu: bubonais – tamsiais, skausmingais, ištinusiais limfos mazgais. Nors bubonai būdingi ir kitoms ligoms, jis nusprendė, jog buboninis maras ir Juodoji Mirtis yra ta pati liga.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tačiau šioje teorijoje, pasak Scott ir Duncano, yra daugybė trūkumų. Pirmiausia, buboninis maras dažniausiai yra siejamas su jį pernešančiomis blusomis ir graužikais. Bet Juodosios Mirties plitimas neatitinka žiurkių bei blusų pernešamos ligos požymių. Ji sklido per Alpes ir per Šiaurės Europą net ir tada, kai temperatūra ten buvo perdaug žema blusoms, o nuo Marselio iki Paryžiaus nukeliavo keturių kilometrų per dieną greičiu – daug greičiau nei sugebėtų judėti žiurkės. Dar daugiau, žiurkių, kurios būtinos ligos plitimui, tuomet paprasčiausiai nebuvo . vienintelės Europoje gyvenusios juodosios žiurkės – Rattus rattus, laikosi arti žmonių gyvenamų vietų. Tuo tarpu Juodoji Mirtis peršokdavo didelius negyvenamus plotus – Prancūzijoje atstumai tarp miestų tada siekė iki 300 km – vos per keletą dienų ir be jokių pastebimų sustojimų. Islandijoje išvis nebuvo jokių žiurkių, bet Juodoji Mirtis nukeliavo ir ten.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Skirtingai nuo to, buboninis maras, pernešamas žiurkių, plinta lėtai ir netvarkingai. 1907 m. Indijoje per maro epidemiją maras per šešis mėnesius nukeliavo vos 300 m. kai 1899 m. buboninis maras pasirodė Pietų Afrikoje, jis, net ir jau ten buvusių traukinių padedamas, nukeliaudavo vos po 20 km per metus.

 

Liga, sukėlusi Juodąją Mirtį Europoje buvo iki 1666 m. Per tuos tris šimtmečius ji beveik kasmet išnirdavo kur nors Prancūzijoje. Kas keli metai dėl to kildavo epidemijos, siaubdavusios ir likusiąją Europą. Tam, kad tai galėtų daryti Yersinia , reiktų, kad būtų buvusi ligai atsparių graužikų populiacija. Žiurkės ir kiti europiniai graužikai tam netinka, nes juos maro bakterija užmuša. Būtent dėl to Europoje (dar ir Australijoje bei Antarktidoje) buboninis maras niekuomet ir neįsikūrė. Todėl galime dar kartą tvirtinti, kad Juodoji Mirtis elgėsi taip, kaip to nedarytų buboninis maras.

 

Be to, buboninis maras nėra tiek užkrečiamas, kad galėtų būti Juodąja Mirtimi. Kur pastaroji bepasirodydavo, visur nuo jos žūdavo mažiausiai trečdalis gyventojų, kartais dar daugiau. Bet, kuomet XIX a. buboninis maras pasirodė Indijoje, nuo jo epidemijos paliestuose miestuose mirė mažiau nei 2 proc. žmonių. Kitur: Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje ir kai kuriose JAV valstijose, jis net nesukėlė epidemijos.

 

Didžiausia buboninio maro teorijos problema yra tame, kad skirtingai nei maras, Juodoji Mirtis sklido tiesiog nuo asmens prie asmens. Epidemijos metais žmonės tą iškart pastebėjo , o Scott bei Duncanas įrodė, kad jie buvo teisūs, kai pagal anglų XVI a. laidojimo įrašus sugebėjo atsekti tokį epidemijos plitimą. Iš tų įrašų, darytų karalienės Elizabetos I įsakymu, aiškiai matyti, kad liga pirmiausiai pasiekdavo sergančiojo kaimynus ir giminaičius, o jos inkubacinis periodas buvo nuo 20 iki 30 dienų.

 

Detalės puikiai tinka ligai, kuri žudo po maždaug 37 dienų nuo apsikrėtimo. Per pirmąsias 10-12 dienų jūs kitų užkrėsti negalite, bet per kitas 20-22 dienų taip. Jūs sužinote, kad esate apsikrėtęs tiktai tuomet, kai pasidaro bloga – paskutinėmis 5 ar dar mažiau dienų, o iki tol jau būsite kelias savaites užkrėtę daugybę kitų žmonių. To meto europiečiai puikiai žinojo, kad liga turi ilgą inkubacinį periodą, todėl jie, pavyzdžiui, visiems, atplaukusiems laivu, neleisdavo išlipti į krantą 40 dienų – itališkai quarantina – iš čia kilęs karantino terminas.

 

Epidemiologams yra žinoma, kad susirgimai su dideliais inkubaciniais periodais sukelia proveržius, trunkančius mėnesiais. Iš senųjų įrašų Scott ir Duncanas padarė išvadą, kad kiekviename mieste Juodoji Mirtis trukdavo nuo 8 iki 9 mėnesių. Tatai ir tipiškas vėlinimas tarp atskirų epidemijos bangų, yra būdingiausi ligos požymiai. Mokslininkai įrodė, kad epidemijos eiga buvo visai identiška Florencijoje, Milane ir dešimtyse Anglijos miestų. 1665 m. vieno Anglijos miestelio, Eyamo gyventojai savanoriškai atsiskyrė nuo likusio pasaulio. Trečdalis jų mirė, bet liga nepasiekė kitų miestų. Jeigu ligos nešėjomis būtų buvusios žiurkės, šios priemonės nebūtų padėjusios.

 

O kas tada ji buvo?

 

Jeigu Juodoji Mirtis nebuvo buboninis maras, tai kas tuomet? Tikimiausia, kad ją sukeldavo virusas. Įrodymus duoda tam tikrų baltųjų kraujo kūnelių paviršiuje esantis baltymas -mutantas. Tas baltymas, CCR5, paprastai yra imuninių signalizavimo molekulių, vadinamų chemokinais ir padedančių kovoti su uždegimu, receptorius. AIDS virusas irgi naudojasi CCR5 kaip vieta, kur jis prisikabina prie imuninės ląstelės, kurią jis vėliau užmuša.

 

1998 m. grupė JAV Vėžio centro mokslininkų, vadovaujamų Stepheno O’Brieno, ištyrė mutavusią CCR5 formą, suteikiančią tam tikrą apsaugą nuo ŽIV. Atsekę šios mutacijos pasireiškimo dažnį, jie mano, kad ji atsirado šiaurės rytų Europoje maždaug prieš 2000 metų, o prieš 700 metų įvyko kažkas labai keista – iki tol mutavusį baltymą turėjo 1 iš 40 000 europiečių, o po to – 1 iš 5. O’Brienas mano, kad vienintelis to paaiškinimas yra tame, kad mutacija padėjo ją turintiems žmonėms išgyventi Juodąją Mirtį. Scott ir Duncanas irgi pritaria, kad tarp XIV ir XVII a. europiečiai tapo atsparesni šiai ligai.

 

Yersinia irgi įsiskverbia ir nužudo imunines ląsteles. Bet kuomet O’Brieno grupė sulietė Yersinia su žmonių turinčių ir neturinčių mutaciją kraujo ląstelėmis, jie nepastebėjo jokio skirtumo. Bandymai tęsiami. Panašios mutacijos pasireiškia visame pasaulyje, bet niekur jų pasikartojimo dažnis yra toks didelis, kaip šio europietiškojo mutanto atveju.

 

Ryšys tarp CCR5 ir virusų liudija, kad Juodoji mirtis irgi buvo virusas. Staigus jos pasirodymas ir toks pat staigus išnykimas po 1666 m. Londono Didžiojo Maro, taip pat paremia virusinę hipotezę. Kaip ir 1918 m. gripo atveju, virusai kartais virsta žudikais, o po to išnyksta.

 

Bet koks virusas sukėlė Juodąją Mirtį? Scott ir Duncanas mano, kad tai buvo į Ebolą panašus hemoraginis filovirusas, nes vienintelis patikimas simptomas buvo kraujavimas. Tisą sakant, jie sako, kad ligą reiktų vadinti “hemoraginiu maru”.

 

Jie nėra pirmieji, kurie kaltina Ebolą sukėlus senovėje marus. 1996 m. buvo pranešta, kad Tucydido aprašyto 430 m.pr. Kr. Buvusio Atėnų maro simptomai stebėtinai primena Ebolą. Greta to, daugeliu požiūriu šis maras, o taip pat ir kitas, 540 m. buvęs Konstantinopolyje, labai primena Juodąją Mirtį.

 

Atkeliavo iš Afrikos

 

Ieškant viruso paieškų, ratą galima susiaurinti iki Afrikos. Pirmąkart europiečiai susidūrė su Juodąją Mirtimi Sicilijoje, 1347 m. Siciliečiai dėl to apkaltino genujiečius, kurie atplaukė iš Krymo kaip tik tuomet, kai prasidėjo epidemija. Bet ilgas inkubacinis periodas liudija, kad infekcija atkeliavo iki tol. Scott įtaria, kad ji atėjo iš Afrikos, kuri yra visai netoli nuo Sicilijos. Tame žemyne visuomet buvo daugiau žmogaus patogenų, nei bet kuriame kitame, o ir žmonės, išgyvenę epidemijas, kurios nusiaubė Atėnus ir Konstantinopolį, tvirtino, kad liga atkeliavo iš ten.

 

Galvosūkį būtų galima išspręsti pasižiūrėjus į maro aukose rastas patogenų DNR. Didier Raoult ir jo kolegos iš Marselio universiteto pernai ištyrė tris skeletus iš XIV a. masinės kapavietės netoli Montpellier. Skeletuose jie ieškojo DNR fragmentų, būdingų keliems žinomiems patogenams – Yersinia, juodligės ir šiltinės sukėlėjams. Savo ataskaitoje jie rašo: “Manome galį užbaigti diskusiją. Viduramžių Juodoji Mirtis buvo [buboninis] maras.”

 

Tik nereikia skubėti, sako Scott. Pietų Prancūzijoje tuo metu išties galėjo būti buboninis maras, bet tai nebūtinai buvo Juodoji Mirtis. Be to, visi kitų grupių bandymai pakartoti Raoult rezultatus iki šiol nebuvo sėkmingi. Bet ir tada, kai neatrandama Yersinia DNR, dar nereiškia, kad bakterijos ten nebuvo. Senovinių DNR liekanų paieškos yra labai jauna mokslo šaka. Ypač sunku identifikuoti virusų DNR, nes jie suyra kartu su savosiomis aukomis. Mokslininkai, pavyzdžiui, iki šiol negali išskirti 1918 m. gripo viruso, nors šiuo atveju kūnams mažiau nei šimtas metų, o kai kurie jų yra gerai išlikę amžinajame įšale. Net ir tada, kai techniką pavyks patobulinti, reikės žinoti, ko reikia ieškoti. Nežinomą hemoraginį virusą aptikti nėra įmanoma.

 

Bet mintis apie tai, kad Juodoji Mirtis gali vėl smogti, verčia mokslininkus tęsti savo bandymus. Atėnų, Konstantinopolio ir Viduramžių katastrofų panašumas rodo, jog koks bebūtų tas patogenas, jis sugeba slėptis kelis šimtmečius, o po to smogia. Paskutinis smūgis buvo pats sparčiausias ir pats mirtiniausias. Kaip jis paveiktų šiuolaikinį pasaulį? Gal geriau surasti jį, kol jis suras mus.

 

Inf. šaltinis: rtn.elektronika.lt


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Jonas

Labai tinkamas filmas šia tema “Black death” 2010. Gerai pavaizduoti ligos mąstai ir masinė beprotybė. Palyginus gerais laikais gyvenam.

http://www.imdb.com/title/tt1181791/

Yum

jegA.