Žodžių burtai ir magija

Dar tais laikais, kai buvo verčiamasi tik medžiokle, žmonės neabejojo, kad kiekvienas daiktas ir jo pavadinimas sudaro nedalomą visumą. Iš to tikėjimo kilo plačiai paplitusi žodžio magija, kai vieni žodžiai nutylimi ir pakeičiami kitais arba sugalvojami visiškai nauji. Šitaip atsirado užkeikimų formulės, vėliau priesaikos ir prakeikimai.

Vyrai, eidami medžioti, garsiai nekalbėdavo apie plėšrius žvėris, kad nenuteiktų jų prieš save, nesupykintų ir neišduotų savo ketinimų. Tuo tarpu moterys, likusios saugoti židinio ugnies, neminėdavo medžiotojo vardo tol, kol tas gyvas ir sveikas pargrjždavo namo.

Velnias buvo laikomas pavojingesnių už kitus laukinius žvėris, tad irgi vadinamas ne vardu, o kuo įvairiausiomis pravardėmis: nelabasis, pragarinis, kipšas, raistinis, bekulnis, ožiakojis, raguotasis, pinčiukas ir dar kitaip.

Toks atsargumas buvo būdingas ir Pietryčių Azijos tautoms bei daugeliui Amerikos indėnų genčių.

Kas daiktui yra pavadinimas, tas žmogui – vardas.

Pasakyti svetimam žmogui savo vardą buvo labai neatsargu ir netgi pavojinga, nes burtininkas, jį žinodamas, gali padaryti tam asmeniui, ką tik panorėjęs.

Įtikėjimas, kad pasakęs savo vardą gali sulaukti pražūtingų pasekmių, išsilaikė tūkstantmečius nepakitęs nė per nago juodymą. Rytinėje Australijoje tenbu-viai šiandien tikrą vardą ištaria tik iškilus būtinybei, o kasdieniniame gyvenime vartoja pagalbinį. Panašiai ir Etiopijoje. Borneo saloje, susirgus vaikui, tėvai duoda vardą, tikėdami, kad kartu pasikeis vaiko organizmo būklė.

Daugelis čigonų, ypač vyresnės kartos, dar ir šiandien kasdieniniame gyvenime vartoja pagalbinius vardus, nes tiki, kad ištardamas savo tikrąjį vardą, žmogus kaskart praranda savo sielos dalelę.

Žodžio magija neapsiriboja tik nutylėdama vienus pavadinimus ir pakeisdama kitus. Buvo kuriami visiškai nauji žodžiai ir dėliojami į užkeikimus. Kad tie užkeikimai skambėtų grėsmingiau ir paslaptingiau, burtininkai vartojo svetimos kalbos žodžius: Babilone – archaiškos šumerų kalbos frazes, Romoje – egiptietiš-kus, chaldėjiškus, hebraiškus užkeikimus. Dažniausiai hebrajų, nes ši kalba buvo laikoma pranašų kalba. Eilinės burtininkės, nė kiek nemokančios svetimų kalbų, pačios sugalvodavo naujų, lyg ir beprasmių žodžių, bet daugiau ar mažiau primenančių užkeikimą. Tokiu būdu kažkur Arabijoje gimė žodelis “abrakadabra”, puikiai padedantis sergant maliarija. Egipte sugalvota “abraksas” ir “abrakaks”, Romoje – “Hokus pokus”, “dominikus” ir daugybė kitų keisčiausių žodžių, kurie, deja, iki šių dienų neišliko. Magišką galią turėję ne tik ištarti, bet ir parašyti žodžiai.

Indijoje tikėta, kad užtenka ant tuščio karsto parašyti žmogaus vardą (kuriam linki blogo) ir užkasti tą tuščią karstą žemėm, kad nekenčiamas žmogus netrukus atsisveikintų su gyvenimu.

Senovės Kinijoje galėjai prišaukti mirtį dar paprasčiau: pasmerktojo vardą užrašyti ant popieriaus skiautelės ir ją sudeginti, o pelenus duoti išgerti ligoniui. Japonijoje žinotas paprastas ir tikras būdas išaiškinti melagingai prisiekusį žmogų. Įtariant, kad kas nors pamelavo, reikėjo surašyti priesaikos žodžius popieriuje, jj sudeginti ir sumaišius su vandeniu duoti išgerti įtariamajam. Jei nurijęs tą mikstūrą įtariamasis tučtuojau neprarasdavo balso, jei per septynias dienas nesu-sirgdavo ir nenumirdavo – vadinasi, sakė teisybę. O jei mirdavo, visi sakydavo, kad jis buvo paskutinis melagis.

Iš tikėjimo žodžio magija, iš troškimo sustiprinti ir pagerinti burtažodžių poveikį, burtininkams kilo mintis sukurti maldų malūnėlius, kuriuos iki šiol naudoja kai kurios tautelės. Popieriaus juostelėse surašomos maldos ir užkeikimai, jos užvyniojamos ant velenėlių ir sukamos rankiniu būdu ar paleidus vandenį. Tai kur kas greičiau; tikėta, kad ir veiksmingiau, nei sakyti kiekvieną žodį atskirai. Be to, galva neužimta, galima mąstyti apie kitus dalykus.

Neatsitiktinai ne viena senoji kultūra siejo rašmenis su antgamtinėmis jėgomis. Iki mūsų dienų išlikusios senųjų germanų runos buvo skirtos ne tik žinioms, sąvokoms perteikti. Jos taikytos, kai rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie praeitį, ateitį, nuvyti piktuosius demonus, įveikti priešus, garbinti gamtą ir permaldauti likimą, kad jis būtų palankus.

Pasak legendos, didysis dievas Odinas, devynias dienas ir naktis savo valia prikaltas prie Gyvenimo Medžio, kentėjo, kol, beveik netekęs vilties, sulaukė nušvitimo ir pamatė 24 rašto ženklus – runas. Šias nesudėtingas brūkšnelių variacijas galima be vargo iškalti akmenyje, įrėžti medžio žievėje ar kaule, tačiau tik nedaugelis galėjo dalyvauti jų kalimo, raižymo ritualuose. To reikėjo, kad neužpyktų ir žiauriai nenubaustų dvasios.

Savita ir keltų abėcėlė. Keltai tikėjo, jog raštas veikia stipriau už žodį, nes ilgai išlieka išraižyti užkeikimai, maldos, linkėjimai sveikatos, pergalės, sėkmės. Todėl ir veikia magiškai – kol linkėjimai išsipildo.

Egiptiečiai teigė, jog raštas yra dievo Toto dovana. Jie tikėjo, jog tikra vien tai, kas užrašyta. Todėl ir pralaimėtus mūšius, prakeiktų faraonų vardus po kurio laiko sunaikindavo. Tai buvo bausmė, daug sunkesnė už fizinę mirtį, nes nelikdavo jokio pėdsako apie jų gyvenimą.

Hebrajai taip pat suteikdavo rašmenims magišką galią. Pasak jų, Dievas sukūrė pasaulį pasitelkęs tam tikrų raidžių derinius. Hebrajų raštas susietas su ugnies, oro, vandens stichijomis, atitinka septynias planetas ir dvylika Zodiako ženklų.

Šventu menu vadino raštą kinai. Senovės Kinijoje tikėta: kas moka rašyti, tas yra šventas, žino Visatos paslaptis. Neabejota: popieriaus skiautėje užrašomi prakeikimai ar linkėjimai, tarkim, pasveikti, būtinai išsipildydavo. Prakeikimai, linkėjimai būdavo rašomi ir ant tvorų, namų sienų, durų, baldų, užuolaidų. Sie talismanai pagaminti tik iš raudono ar geltono popieriaus.

Šventas, neliečiamas buvo net pats popierius! Kiekvieną jo skiautelę reikėjo pagarbiai sergėti, vėliau iškilmingai sudeginti atitinkamos ceremonijos metu, o pelenus saugoti, nes ir jie ilgai neprarasdavo magiškos galios. Jūreiviai, išvykę į tolimas, pavojingas keliones, tokiais pelenais gynėsi nuo užklupusios audros, kad laivas su visa įgula nenugrimztų į jūros dugną.

Ligi šių dienų išlikęs kinų pamokymas: “Neišmesk popieriaus su hieroglifais, kad neapaktum ar nebūtum nutrenktas žaibo”. Visoje senovės kinų valstybėje buvo žinomi perspėjimai: “kas savavališkai degins popierių su rašmenimis, sulauks 10 bausmių ir sunkių ligų. Kas įmes tokį popierių į nešvarų vandenį, sulauks 20 bausmių ar apaks”.

Miestuose net buvo žmonės, kurie rūpinosi jau panaudotu popieriumi, jo sudeginimu iškilmingos ceremonijos metu. Dažniausiai tai buvo atliekama vienuolynų teritorijoje. Paskui šventus pelenus procesija, prieš tai pasimeldusi, nunešda-vo prie jūros ar upės kranto ir suberdavo į vandenį. Si ceremonija buvo tokia populiari, jog išliko iki XX amžiaus pradžios.