Dž. Vašingtono regėjimas Fordžo slėnyje

Kalbama, kad Džordžas Vašingtonas patyrė pranašingą regėjimą Fordžo slėnyje, kur jam simboliškai atsivėrė Jungtinių Valstijų ateitis. Senuose užrašuose apie šį regėjimą Veslis Brenšou perpasakoja tai, ką jam papasakojo Entonis Šermanas, revoliucinės armijos kareivis. Šermanas matė, kad kartą Vašingtonas išėjo iš štabo nepaprastai išblyškęs. Jis persako žodžius, ištartus Vašingtono:

 

„Aš nežinau, ar tai priskirtina mano įaudrintam protui, ar dar kažkam, bet tą dieną, kai sėdėjau už to paties stalo, įsigilinęs į depešas, kažkas patalpoje suneramino mane. Atitraukęs žvilgsnį nuo laiško, aš pamačiau nepaprasto grožio moterį, kuri stovėjo tiesiai priešais mane. Buvau apstulbintas, kadangi išvakarėse pasirūpinau, kad manęs netrukdytų. Prireikė kažkiek laiko, kol atgavau kalbos dovaną ir paklausiau jos, ko ji atėjo.

 

Pakartojau savo klausimą tris ar keturis kartus, bet taip ir negavau atsakymo, paslaptinga moteris tik pakėlė į mane akis. Pajutau keistą jausmą, užliejusį visą mano kūną. Norėjau atsistoti, tačiau lankytojos žvilgsnis atėmė iš manęs valią. Mėginau dar kartą kreiptis į ją, tačiau liežuvis buvo it paraližuotas. Naujas jausmas, paslaptingas, galingas, neatremiamas užvaldė mane visą. Viskas, ką galėjau padaryti – tai beprasmiškai spoksoti į nepažįstamąją. Palaipsniui mane supanti atmosfera tartum nušvito. Mane supantys daiktai darėsi vis labiau permatomi, ėmė nykti, kai tuo tarpu jos bruožai darėsi vis aiškesni. Pajutau, tarsi būčiau priešmirtinėje būsenoje, ar, tiksliau pasakius, patyriau tai, ką, kaip aš manau, patiria mirštantysis. Negalvojau, nemąsčiau, nejudėjau – visa tai atrodė neįmanoma. Tik suvokiau, kad atidžiai žvelgiu į savo viešnią.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Paskui Vašingtonui aiškiai iškilo regėjimas, kupinas simbolikos. Tik simbolika buvo mažiau užmaskuota nei Biblijos Apokalipsėje. Regėjimas išpranašavo tris dideles krizes.

 

Pirmasis išbandymas – karas už nepriklausomybę. Jis aprašytas šitaip:

 

„Tuo metu pamačiau tamsų, niūrų sutvėrimą, kuris tarsi angelas stovėjo, ar, tiksliau, sklandė tarp Europos ir Amerikos. Pasėmęs delnais vandens iš okeano, jis dešine ranka pašlakstė Ameriką, o kaire – Europą. Iškart iš tų šalių pakilo juodi debesys, kurie susitiko okeano viduryje. Kurį laiką jie nejudėjo, o paskui lėtai nuplaukė į vakarus, kol neapgaubė Amerikos savo purvinomis klostėmis. Dabar pro jį laikas nuo laiko prasiskverbdavo ryškūs žaibo blyksniai ir aš išgirdau duslias dejones ir Amerikos žmonių šauksmus“.

 

Antras išbandymas – pilietinis karas.

 

„Mačiau kaip grėsmingas vaiduoklis artėja prie mūsų šalies. Jis skrido lėtai ir sunkiai virš kaimų, gyvenviečių ir galiausiai virš miestų, kurių gyventojai išsirikiavo mūšiuo vieni prieš kitus. Paskui pamačiau šviesų angelą, ant kurio galvos puikavosi šviesos karūna, ant kurios buvo užrašyta „Susivienijimas“. Jis nešė Amerikos vėliavą, kurią iškėlė virš atskirtų nacijos dalių, ištardamas: „Atsiminkite, jūs – broliai“. Tuo pačiu momentu gyventojai metė ginklus ir susivienijo aplink vėliavą.“

 

Trečias išbandymas, aprašytas regėjime, matomai dar neprasidėjo, jei apskritai kada nors prasidės. Jame pasakojama apie situaciją, kai į Ameriką įsiveržia užsienio kariuomenė ir karas vyksta Amerikos teritorijoje.

 

„Paskui mano akys išvydo baisią sceną. Iš kiekvieno kontinento – Europos, Azijos ir Afrikos – pakilo tiršti tamsūs debesys, kurie paskui susiliejo į vieną ir šioje masėje žybčiojo tamsiai raudona šviesa, dėka kurios pamačiau ordas ginkluotų žmonių, kurie, judėdami kartu su debesiu, žygiavo žeme ir plaukė jūra į Ameriką, kurios teritoriją iškart aptraukė debesys. Ir aš galėjau matyti, kaip tos didžiulės armijos niokoja šalį, plėšia ir degina gyvenvietes, miestus ir kaimus, kurie statėsi mano akyse.“

 

Tačiau nežiūrint į šį niūrų paveikslą, regėjimas baigėsi optimistiškai: „Kol šviečia žvaigždės ir dangus siunčia drėgmę žemei, tol gyvuos respublika“.

 

Po šio regėjimo Vašingtonas padarė tokią išvadą apie reikšmę to, ką jam teko patirti:

 

„Sulig tais žodžiais moteris išnyko. Aš pašokau ant kojų ir supratau, kad man atsivėrė Amerikos gimimas, vystymasis ir likimas. Jos jėga – vienybėje, o pražūtis – susiskaldyme“.


2500