Ar kapų draskytojams nėra ko bijoti?

Įvairiai pasaulyje laidojami mirusieji, tačiau iškeliavusių Anapilin poilsio vieta visais amžiais buvo gerbiama. Dabar mes tą pagarbą daugiausia siejame su velionio atminimu.

 

Tačiau atrodo, jog iš tikrųjų tame esama ir kai ko daugiau: žmogus, kaip sąmoninga būtybė, suvokia, kad tas palaidotasis peržengė gyviesiems nežinoma, paslaptingą slenksti. Kur jis dabar? Kas lieka po žmogaus mirties? Ar jo astralinis kūnas, jo valia, jo palikti priesakai gali veikti gyvuosius? Kokie Įstatymai galioja ten, kur jis iškeliavo?

 

Šiandien šitai rūpi ne tik tikintiesiems, bet ir netikintiems ar abejojantiems pomirtiniu gyvenimiu, nes kapai vis dažniau visuomenės ausis pasiekia anksčiau baimingai slėpta informacija apie iki šiol nepaaiškintus ekstremalius reiškinius – nematomų būtybių šėliojimą tai vienuose, tai kituose namuose (triukšmą, daiktų skraidymą jų perkėlimą), savaiminį užsidegimą ir t.t. – kurių, kaip aiškėja, gana daug būta visais laikais.

 

Dabar kiekvienu tokiu atveju patys gyventojai, istorikai, parapsichologai stengiasi išsiaiškinti, kodėl tokie reiškiniai vyksta būtent toje vietoje. Ir, kaip girdėti, pirmas klausimas, kurį šios srities tyrinėtojai užduoda, – ar toje vietoje anksčiau nebuvo laidojami žmonės? Ar nesutrikdyta mirusiųjų ramybė? Ar nebūta ten smurtinės mirties faktų? O praktika rodo, jog, pasigilinus į praeitį, dažnu atveju tenka atsakyti „Taip”.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tačiau, nepaisant to, Šiandien mūsų ausis gana dažnai pasiekia žinios, jog kažkur suniokoti, begėdiškai išniekinti kapai, o kaltininkai nesurasti. Bet ar iš tikrųjų kapų niekintojams reikta bijoti tik teisėsaugos teismo?.. Faktai vis dažniau paliudija, jog tas teismas gali būti ir kitoks

 

Praėjusį lapkritį Baltarusijos rajoninio miestelio Čečersko gyventojai tik ir tekalbėjo apie bauginantį vietos įvykį – vietinio nusikaltėlių „autoriteto” Kostios Belovo smurtinę mirtį (buvo pašautas kompanijai girtuokliaujant bare) ir jo kapo apiplėšimą. Kaip rašė spauda, į „autoriteto” laidotuves susirinko „bendraminčiai” iš visos Gomelio srities. Draugužiui į karstą buvo pridėta ne tik aukso dirbinių su briliantais, bet ir nemažas pluoštas dolerių. „Dėl visa ko!.. Gal ten reikės papirkti kokį archangelą?!” – šito prašydamas, pasak draugu, prieš mirtį šaipęsis Belovas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Praėjus vos trejetui dienų po laidotuvių, naktį „autoriteto” kapas buvo atkastas ir apiplėštas. Kaip piktai juokauja vietiniai žmonės, brangenybės ir valiutą tikriausiai pasiėmė ne archangelas, nes net supermadingus batus numovė! Tačiau miestelio gyventojus šis įvykis vis vien labai sujaudino. Kodėl? Argi toks poelgis šiandien kam yra naujiena? Didelis netikėtumas? Vietinio turgaus prekeiviai kurį laiką iš pirkėjų neėmė penkias dešimties dolerių kupiūrų, nes žinojo, jog tokios buvo įdėtos į Beilovo karstą. Ir tokia nuostata žmonėms neatrodė nei prietarai, nei mistika, nes jie gerai: atsimena, kuo baigėsi praėjusiais metais kito kapo apiplėšimo istorija. kurios nenagrinėjo joks teismas

 

Idėja – prasimanyti pinigų

 

Tai buvo paprasta 13 – 14 metų penkių paauglių kompanija. Berniūkščiai nebuvo nei narkomanai, nei alkoholikai ir chuliganais jų niekas pavadinti negalėjo. Mokėsi šiaip sau. Kaip ir kitiems tokio amžiaus berniukams, rūpėjo jiems pavaikščioti į diskoteką su mergaitėmis, pirkti bilietus, pavaišinti, nueiti į kiną. Iš tėvų tikėtis didesnės finansinės paramos buvo sunku. Mėgino paaugliai ieškoti kokio uždarbio, tačiau Čečerske tai beviltiška.

 

Idėja prasimanyti pinigų kilo visai atsitiktinai. Kompanijos dalyvis Mišką Garkavas iš savo senelės išgirdo įdomią istoriją apie buvusios garsios vietinės būrėjos bobulės Marijos laidotuves. Nors ji mirusi 1984 metais, tačiau iki šiol vietiniai gyventojai eina prie jos kapo „klausti patarimo” įvairiais sunkiais atvejais. Prisilesdami prie jos antkapio, žmonės sakosi jaučią atlėgstantį skausmą. Mat, būdama gyva, bobulė Marija gydė žmones, atlikinėjo visokias būrimo apeigas, po kurių daug kas pasijusdavo geriau: rimo skausmai, užgydavo žaizdos. Užtai bobulei žmonės dovanodavo įvairių auksinių papuošalų. Jei žmogus pagerėjimo nepajusdavo, Marija dovaną grąžindavo.

 

Būrėjos laidotuvės, kaip mena žmonės, tapo nuostabiu reginiu: į kapo duobę ji buvo leidžiama atvirame karste, į kurį dėkingi apylinkių žmonės, patyrę moters gerumą, tiesiog nusiimdami nuo savęs metė brangius papuošalus – žiedus, kulonus, auskarus, sages. Po to nusileidę duobėn du vyrai karstą užkalė. Tačiau, kol užkasė duobę, padėkos dovanos vis lėkė ir lėkė ant karsto.

 

Tame senelės pasakojime Mišką domino viena detalė. Brangenybės! Kol senelė vaikščiodama pasakojo apie velionės gerus darbus, jis jau rezgė planą: štai kur guli krūva pinigų, kurių kompanijai taip trūksta! Tereikia atkasti kapą ir susirinkti tuos papuošalus. Juk auksui per tą 20 metų nieko neatsitiko. O bijančių skeleto jų kompanijoje nėra! Galų gale prieš „operaciją” galima dėl drąsos iš- gerti…

 

Ir sublizgo tarp pirštų auksas

 

Planas kompanijai patiko. O ir bobulės Marijos kapo ilgai ieškoti neteko: link jo buvo numintas kapas takas… Tą pačią naktį bendrininkai nutarė sumanymą realizuoti. Jie pasiėmė du didelius ir vieną mažą kastuvus, gabalą metalinio tinklo. Mat Saša Kosmačius patarė: gal reiksią kapo žemę sijoti, kad išsiskirtų auksas.

 

Sunkiausia buvo kasimo pradžia: žemė pasirodė sutrambuota kaip asfaltas. Paskui jau ėjosi lengviau. Kaip vėliau paaugliai prisipažino milicijai, kai po valandos prožektoriaus šviesoje sužibo pirmas auksinis žiedas, jie vos nesušukę iš džiaugsmo, nes iki tol vis būgštavę, kad Miš- os senelė nebūtų prifantazavusi. Po to auksas žybčiojo dar ir dar. Giliai žemė buvo tokia biri, kad tinklelio net neprireikė – ją buvo galima tiesiog leisti pro pirštus.

 

Iš karsto buvo likę tik supuvę lentgaliai. Bobulės Marijos kauliai buvo smulkučiai kaip žaisliukai ir visai nebaisūs. Ant vieno jų kabojo brangi apyrankė… Pasirodė, jog darbą užbaigti sunkiau nei pradėti… Aukso norėjosi dar ir dar, kol pagaliau Saša sukomandavo: „Užteks”! Pradžioje jie buvo planavę kapą užkasti, tačiau taip pavargo, kad paliko atvirą. Kitą dieną Čečersko gyventojai buvo sukrėsti ir pasipiktinę. Daug kas būgštavo, jog gali sulaukti didelių bėdų, kaip velionės keršto užjos palaikų išniekinimą. O kad jo susilauks vandalai — žmonės nė kiek neabejojo ir jau kalbėjo apie juos kaip apie mirusius.

 

Šiurpinančios pirmosios mirtys

 

Šiandien Čečersko gyventojai sako, jog tik paiki paaugliai dėl savo naivumo galėjo ryžtis tokiam žingsniui. Miša Garkavas jau kitą dieną iškeliavo į Gomelį parduoti pirmuosius du aukso žiedus. Parsi- vežė 70 tūkstančių rublių. O po poros dienų… keistai ir netikėtai žuvo Saša Kosmačius. Nuvažiavo su tėvu į kaimą taisyti senelei rūsį. Dirbdami išjudino kažkokią papuvusią atramą, ir į rūsį nukrito visas perdengimas. Kol šalino griuvėsius, tarp jų įstrigęs Saša užtroško.

 

Kai likusieji keturi paaugliai atėjo į draugo laidotuves, pats tyliausias iš jų Kolia Gurko baimingai pasakė: „Tai dėl to, kad mes Šitaip pasielgėme su bobulės Marijos kapu! Ji visus mus greitai į- trauks į žemę…”. Kolia pasakė tai, apie ką visi pagalvojo. Išsiskirstė berniokai iš kapų po vieną, kiekvienas nešdamasis širdyje nerimą ir baimę.

 

Lobis tapo nemalonus

 

Savartynų vagis Miša Garkavas draugams siūlė pasidalinti laimikį, kurį jis laikė paslėpęs maišelyje po savo lova. Tačiau šie tik baimingai numojo: „Tu geriau visa tai išmesk! Nors, ko gero, jau vėlu…”. Miša savaitę dvejojo: vis dėlto buvo gaila išmesti tokį lobį. O ir Sašos mirtis galėjo būti tik atsitiktinis sutapimas. Bet negera nuojauta, matyt, jo nepaliko. Pagaliau Miša vis dėlto nutarė atsikratyti to šiurpą keliančio paketo – paslėpti jį sąvartyne greta spalvotųjų metalų supirkimo punkto.

 

Ten, sąvartyne, ryte Mišą ir rado… Spėjama, kad jis norėjo tą nelemtą paketą pakišti giliau po surūdijusio metalo krūva. Ir kažkodėl, tiesiog netikėčiausiu būdu, ant jo užgriuvo ant dviejų sumaitotų automobilių užkrauta sunki metalinė atrama. O surado jo kūną, kai punkto darbuotojų dėmesį atkreipė nuolat toje pačioje vietoje besisukiojantys du valkataujantys šunys!..

 

Atsarga neišgelbėjo

 

Ir vėl miestelio visuomenę pašiurpino žinia: atvykę įvykio vieton milicininkai žuvusiojo rankose rado aukso dirbinių paketą, kuriame daug kas atpažino Marijos kapan savo sumestus papuošalus. Abejonių, jog šitaip velionė Marija keršija godiems savo pomirtinės ramybės drumstėjams, neliko, kai žmonės pamatė ant Misos kūno lemtingą ženklą: per naktį sunki geležinė atrama ant paauglio krūtinės įspaudė šiurpinantį štampą. Tai buvo lyg ir serijinis to padargo numeris, prispaustame kūne palikes aiškius keturis skaičius: 1984. Visi žinojo, jog tai būrėjos Marijos mirimo metai.

 

Dar labiau išgąsdinti antrojo draugo mirties, likę gyvi kapo niokotojai – Kolia, Vadimas ir Artiomas – prisipažino ką padarę. Baudžiamoji byla jiems nebuvo iškelta, pasitenkinta apsvarstymu mokykloje. Tačiau tų vaikų tėvams buvo baisu. Kaip įmanydami jie stengėsi juos gelbėti nuo pražūties. Kolios Gorko motina ryžosi cerkvėje tris dienas iš eilės ant kelių klūpoti, kad tik sūnui bū- tų atleista už jo nusikaltimą. Sūnų tėvai niekur neišleisdavo iš namų, net į mokyklą. Tačiau niekas nepadėjo: po poros savaičių namuose sėdėjęs berniokas nei iš šio, nei iš to staiga susirgo ūmiu plaučių uždegimu. Gydytojų pastangos nuėjo perniek. Mirė Kolia per vieną dieną. Išėjo tylusis berniokas iš gyvenimo taip pat tyliai, neišleidęs nei vienos ašaros, neprataręs nei vieno atsisveikinimo žodžio!

 

Sunku tai paaiškinti atsitiktinumu

 

Vadimo ir Artiomo trečiojo draugo laidotuvėse nebuvo. Jų tėvai dėl viso pikto pasistengė juos iš- vežti iš Čečersko. Artiomas buvo išvežtas pas tetą j Gomelį, Vadimas – pas tolimiausius gimines į Minską. Kaip jie gyveno paskutinius sao gyvenimo mėnesius, – sunku įsivaizduoti. Bet…mirė jie abu tą pačią dieną, praėjus lygiai pusmečiui po kapo apiplėšimo: Artiomas Gomelyje papuolė po automobilio ratais, o Vadimas tos pačios dienos vakare, dar nespėjęs sužinoti apie paskutinio draugo mirtį, čiuožykloje rėžėsi į ledo ritulio metalinius vartus… Mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.

 

Šiandien kraupi istorija – kaip mirusioji „atsiskaitė” per pusmetį su visais penkiais savo kapo niekintojais – eina iš lūpų į lūpas, pagarsinta spaudoje (apie tai plačiai buvo rašyta laikraštyje „Ekspres Me-gapolis” 2004 m. lapkričio mėn.). Nors ir keista, bet sakoma, jog žinią apie paskutiniųjų dviejų būrėjos kapo niokotojų mirtis Čečersko visuomenė sutiko su palengvėjimu. O būrėjos Marijos gyvenime Černevkos kaime ta diena buvo pažymėta lyg šventė, nes, pasak gyventojų, kol tie kapų marodieriai vaikščiojo žeme, niekas iš vietinių nesijautė saugus. Visi laukė bausmės, kad neišsaugojo daug gero žmonėms padariusios moters kapo.

 

Kai buvo palaidoti šventvagišką nusikaltimą padariusiųjų kūnai, apsnigtą Marijos kapą (2004-ųjų sausyje) gyventojai atsiprašymo ženklan tiesiog užvertė gėlėmis – gyvomis ir dirbtinėmis- Žmonės tikisi mirusiosios atleidimo.

 

Pasiklausius tokios istorijos, vis dėlto kapu draskytojams, nebijantiems nei Dievo, nei velnio, nei sąžines, vertėtų susimąstyti apie šio ir ano pasaulio paslaptis. Reikia manyti, jog ne vienas jų taip ir miršta žmonėms neprisipažinę apie savo bjaurius darbus. O juk jie gyvena tarp mūsų! Ir galbūt susilaukia atpildo dar čia, žemėje, mums nežinant.

 

Parengta iš žurnalo „Žmogus“
Autorė: Genė Vetkauskailė


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
mmm

Reikia turet baisiai daug drasos isniekint kapa, juk kazkada tu i zeme atsigulsi , nenoretum, kad tau taip atsitiktu. Manau atsitiko jiem taip kaip ir turejo, o visiems kitiems niuokotojams patarciau paskaityt si straipsni, nes sventa zeme yra sventa i kuria reikia ziuret su pagarba !

nijole

Panasi istorija su faraono Tutanchamono kapaviete kai vienas po kito mire 5 tirinetojai,nes prie kapo buvo parasytas prakeikimas.

shin

na esu girdejes kad is kapu geriau nieko nesinest ir juo labiau nieko nevogt, nes dvasios gali kersyt….kartais gyvieji buna ne tokie pavojingi kaip mirusieji…. O_O o jei ragana kokia buvo tai ner ko stebetis, nesistebiu kad jos siela atkersyjo…

lolita

TOKS VAIKU LIKIMAS.

Robertas

Pritariu aaa. Patys prisiprase…ir vis tik reik buti visisku debilu tokiu budu pasipelnyt

aaa

arba tu dar vaikas,ir tau tokios kvailos mintys praeis… arba neišeisi iš kalėjimo su tokiu mąstymu.

Teisejas

Kurva as jos kapa pamatyciau apmysciau ir dar prisikciau sene jobana, gyditoja jobana, uzsvilint ja reik…