Fantomai gyvena šalimais
|Prietaisas, kuriuo naudojosi Piterio tyrėjai, iš pažiūros negudrus. Jo pagrindinė dalis – metalinis apvadas, į kurį įstatyti centro linkui nukreipti užaštrinti strypai. Šalimais specialūs davikliai, registruojantys pakitimus apvado viduje, tarkim, einančias per jį elektromagnetines bangas. Į apvadą, tiksliai per centrą leidžiamas lazerio spindulys, tiesus ir plonas kaip virbalas.
Bet štai prietaisą ima sukinėti ir kai kuriose padėtyse vyksta tai, ko neįmanoma paaiškinti remiantis šiuolaikine fizika: lazerio spindulys išsikreipia tai kairėn, tai dešinėn, o davikliai keičia savo parodymus. Jie registruoja, kad atsirado kažkokios bangos, nepanašios nei į elektromagnetines, nei į gravitaciją, nei į kosminį spinduliavimą. Kas būtent slypi už šių parodymų mokslininkai negali tiksliai paaiškinti. Tik pagal kai kuriuos netiesioginius požymius jie nustatė, kad prietaisas registruoja būtent tą struktūrą, kurios jie ieško, ir kurios savybės teoriškai nustatytos. O ieško jie seniai, kadangi ji turi suvaidinti nemenką vaidmenį tame naujame pasaulio paveiksle, link kurio braunasi šiuolaikinė fizika.
Laiko laukai
Dar Enšteinas spėjo, kad yra Visatoje laukai, turintys kitokią prigimtį nei elektromagnetiniai ir gravitaciniai. Tai buvo tik genijaus spėjimas. Tačiau 4 dešimtmetyje atstrofizikas Nikolajus Kozyrevas iškėlė hipotezę, kat tai – laiko laukai. Būtent laikas, tveriantis, pasako Kozyrevo, visus procesus Visatoje, kuria, o paskui ištirpdo savyje viską esamą. Už šitą ereziją, neįsipaišančią į oficialią filosofiją, mokslininkas 1937-aisiais buvo represuotas, bet ir lageryje, kaip liudija Solženycinas savo “Gulage”, plėtojo savo teoriją. O išėjęs į laisvę ir dirbdamas Pulkovo observatorijoje, Kozyrevas eksperimentais įrodė, kad nežinomi laukai egzistuoja. Gaudė juos iš žvaigždžių, uždengdamas teleskopo objektyvą nepermatomu dangteliu. Šviesa nepraeidavo, o mokslininko sukurti specialūs prietaisai registravo kažkokių bangų srautus. Jos nenuginčijamai liudijo: yra aplink mus nežinoma jėga, nežinomi laukai. Bet ar tai laikas?
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
“Pagavęs” naujus laukus, Kozyrevas neišsiaiškino jų savybių, apie jas jis galėjo tik spėlioti. Tiesa, vieną dalyką jis nenuginčijamai įrodė – kad praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja tuo pačiu laiku. Jis nukreipė teleskopą su uždarytu objektyvu į danguje matomą žvaigždę – prietaisai užfiksavo naujus laukus. Bet juk žvaigždės toje vietoje jau seniai nebebuvo – mes regime šviesą, kurią ji išspinduliavo prieš milijonus metų. Kozyrevas nukreipė teleskopą į tą dangaus sklypą, kur žvaigždė buvo šiuo momentu, bet šviesa iki mūsų dar neatėjo. Prietaisai parodė: nauji laukai yra. Paskui Kozyrevas nusitaikė į tą vietą, kur žvaigždė atsidurs po milijonų metų. Ir vėl prietaisai užfiksavo paslaptingą spinduliavimą. Galiausiai jis pasuko teleskopą į tą sklypą, kur žvaigždės nebuvo, nėra ir niekad nebus. Štai tada prietaisai ir nustojo fiksuoti laukus. Tokiu būdu buvo įrodyta, kad naujai atrasti laukai turi savyje visą informaciją apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Tai reiškia, kad joks procesas visatoje negali įvykti prieš atsirandant informacijai apie jį. O informacija egzistoja nuo pt pradžių. Kitaip sakant, viskas, kas įvyks, yra jau nulemta, apie ką ir byloja viso pasaulio religijos.
Kozyrevas, tiesą sakant, nebuvo pirmasis, kuris tai atrado. Apie tai žiloje senovėje susiprotėjo dar didysis Platonas, padalinęs pasaulį pusiau – į daiktų ir idėjų pasaulius, atidavęs idėjų pasauliui vadovaujantį vaidmenį. “Joks dalykas negali atsirasti. – kalbėjo jis. – Jeigu jame nėra savo idėjos idėjų pasaulyje, ir joks dalykas neišnyks anksčiau, negu išnyks jo idėja. Ir jeigu žūsta materija, idėja nežūsta. Ji išlieka idėjų pasaulyje ir visada gali tgaivinti materiją tuo metu, kada jai, idėjai, to prireiks”. Pripažindama iš esmės šią formulę, šiuolaikinė fizika tik pakeitė žodį “idėja” tikslesniu terminu – “informacija”.
Informacijos sūkūriai
Tačiau grįžkime pas Piterio fizikus. Jų prietaisai visa ne tie, kuriais naudojosi Kozyrevas, ir į žvaigždes jie nesiorientavo. O štai savybės, kurias, kaip spėja, turi paslaptingieji laukai, yra tiksliai tos pačios. Tačiau mokslininkai kategoriškai nesutinka su tuo, kad gaudo laiko laukus. Jie tvirtina, kad jų prietaisas – tai imtuvas, fiksuojantis torsioninius laukus.
Pirmąkart šie laukai buvo paminėti 1902 metais: buvo tvirtinama, kad bet kuris besisukantis kūnas sukuria aplink save kažkokias bangas su ypatingomis savybėmis. Tačiau tos bangos tiek silpnos, kad užregistruoti jas mokslo turimais prietaisais neįmanoma. O jeigu taip, tai ir kalbėti apie jas neverta, – nusprendė mokslininkai. Ir nekalbėjo iki pat XX amžiaus vidurio, kai Kozyrevas pradėjo savo unikalius eksperimentus. Tada ir išplaukė į dienos šviesą torsioniniai laukai.
Rusijoje fizikas teoretikas Genadijus Šipovas daug metų juos tiria, o fizikas eksperimentatorius Anatolijus Akimovas kuria generatorių, spinduliuojantį šiuos laukus. Dėl torsioninių laukų verda diskusijos. Vieni mokslininkai aršiai priešinasi, vadovaudamiesi principu: “To negali būti, nes to negali būti”, o kiti ne mažiau aršiai gina idėją, pateikdami eksperimentinius ir teorinius įrodymus, kurie nedaro oponentams jokio įspūdžio.
Beje, Tiksliosios mechanikos ir optikos instituto darbuotojai, techninių mokslų kandidatai Aleksejus Ipatovas ir Aleksejus Nosačiovas į oponentus irgi nelabai kreipia dėmesį. Vadovaujant profesoriui Genadijui Dulniovui, jie atlieka bandymą po bandymo. Laboratoriją jiems atstoja buvusio komercinio banko pinigų saugykla su galingomisbetoninėmis sienomis ir beveik metro storio plieninėmis durimis. To reikia eksperimento grynumui, kad armuotos sienos taptų ekranu, apsaugančiu prietaisą nuo elektromagnetinių laukų. Nuo gravitacijos apsaugoti negali niekas, bet čia šito ir nereikia. O be elektromagnetinių ir gravitacinių, jokių kitų laukų fizika iki šiol nežinojo. Dabar žino, ir vėlgi, remiamasi Enšteinu.
“Pagal realiatyvumo teoriją, erdvė gali išsikreipti, – kalba profesorius Genadijus Dulniovas. – Tačiau šalia iškraipymų, erdvė gali susisukti į savotiškus sūkurius – torus. Iš čia ir laukų pavadinimas – torsioniniai. Jie turi turėti nuostabių savybių. Skirtingai nei kiti laukai, jie gali perduoti ir išsaugoti informaciją erdvėje. Antras ypatumas – informacijos saugojimas ir perdavimas nereikalauja energijos eikvojimo. Ir, pagaliau, trečia – informaciją šielaukai perduoda akimirksniu ir bet kokiu atstumo – kad ir iš vieno Visatos galo, į kitą.”
Būtent šias savybes Kozyrevas spėjo esant laiko laukuose. Būtent jas profesorius Dulniovas priskiria torsioniniams laukams. Pavadinimai skirtingi, o esmė ta pati. Tačiau reikalas ne pavadinime, galima pavadinti juos paprasčiausiai energoinformaciniais laukais. Atkreipkite dėmesį – visos trys naujai struktūrai priskiriamos savybės susijusios su informacija. Jeigu mūsų pasaulio ateitis jau suprogramuota kažkokioje banginėje struktūroje, tai mums tikrai nepakenktų žvilgtelėti ten bent akies krašteliu. O ir praeitis ne mažiau domina, kad suprastume tikrą pasaulio paveikslą.
Angelas dešinėje, velnias – kairėje.
Tyrynėtojai susidūrė su dar vienu įdomiu fenomenu. Kai kurie gauti duomenys verčia manyti, kad paslaptingieji laukai turi savyje duomenis ne tiki apie materialius objektus, bet ir apie, tuos, kuriuos mes laikome nematerialiais. Apie paslaptingas esybes, kurios aprašytos visose religijose.
Naujos struktūros tyrinėtojų manymu, kiekvienas kūnas Visatoje turi savus besisukančius informacinius laukus. Tai savotiškas pasas, kuriame įrašyti visi duomenys. Sukimasis gali būti kairiapusis arba dešiniapusis, ką parodo lazerio spindulio išsikreipimas. Ir “dešiniųjų” bei “kairiųjų” savybės yra visiškai skirtingos.
Pasak Ipatovo, šiuose laukuose gali egzistuoti stabilios struktūros, kurios neskuba irti. Tai priveda prie “fantomų” susiformavimo – pakankamai ilgai gyvuojančių ir savarankiškai besivystančių lauko struktūrų. Fantomai, priklausomai nuo laukų sukimosi, turi poliariškai priešingas savybes. Kaip sakė Ipatovas: “Dešiniapusiuose laukuose jaučiame jaukumą, dvasinį pakilimą. Kairieji, atvirkščiai, atneša nerimą, baimę”.
Pasakyta visiškai nedviprasmiškai: kalba eina, grubiai kalbant, apie angelus ir velnius, nors ir ne tokio pavidalo, kokiu jie vaizduojami religijose, padavimuose, legendose. Tiesiog mūsų protėviai nevalingai “sužmogino” nesuprantamus reiškiniua, su kuriais netikėtai susidurdavo.
Ir išties – eina žmogus mišku ir staiga priešais jį atsiranda kažkas neaiškaus, virpančio, čiuožiančio žeme. Kaip čia neišsigąsi? O atsipeikėjęs ir pasakodamas apie tai gentainiams, žmogus duoda valią fantazijai, piešdamas kažkokio gauruoto ir barzdoto padaro su žibančiomis akimis paveikslą. Žodžiu – Miškinio paveikslą. Štai kodėl visose religijose, visų tautų padavimuose kalbama apie kažkokias paslaptingas būtybes, vienos iš kurių žmogui palankios, o kitos – kenkia. Ir neatsitiktinai tos būtybės būna didelės ir mažos, gražios ir baisios: elfai, gnomai, kipšai, goblinai, naminukai, vandeniai, raganos – visų neišvardinsi. Jau jų kiekis kalba apie tai, kad tai ne šiaip išsigalvojimas.
Yra pakankamai svarių duomenų, verčiančių manyti, akd šios būtybės, sudarytos iš jėgos laukų sutankėjimų, pirmosios apgyvendino mūsų pasaulį, kai jis tapo tinkamas gyventi. Paskui jos lydėjo žmogų pirmaisiais jo evoliucijos etapais ir galiausiai užleido jam vietą žemėje. O gal ir neužleido – tiesiog baigėsi jų laikas, skirtas gamtos. Ir jie išėjo, bet lauko informacija apie juos išliko. Ir atitinkamai jai šios būtybės, esant tam tikroms sąlygoms, ima ir vėl atsiranda mūsų gyvenime.
Paimkim kad ir poltergeistą, kai kėdės skraido po kambarį, spintos žingsniuoja iš kampo į kampą, o smulkūs daiktai sukasi kaip pašėlę. Negi patys savaime linksminasi? Žinoma, kad kažkokios būtybės, kurioms kažkuo neįtiko namo šeimininkai, vadovauja visam šitam šabašui. Rusų padavimuose šioms būtybėms duotas labai tikslus pavadinimas – “nežitj” (lietuviškai maždaug – “negyvis”). Kitaip tariant, būtybė ne baltyminės kilmės, ne iš mėsos ir kaulų, o iš kažkokios “dvasios”, ir gali netikėtai atsirasti ir taip pat netikėtaio išsisklaidyti ore. Ar ne tie patys čia “fantomai” – miškiniai, vandeniai ir kiti, atsirandantys kai tam tikromis erdvės būsenose įgauna jėgą informacija, iššaukianti juos į šį pasaulį?
Į šį klausimą kol kas galima atsakyti ir teigiamai, ir neigiamai. – sako Dulniovas. – Mes pernelyg mažai išmanome naują struktūrą, kad patikimai atsijotume tai, kas visiškai neįmanoma. Kol kas tai tik spėjimai, bet aš nenustebsiu, jei kažkas ims įtikinėti, kad susitikinėjo su ragana. O apie naminukus ir kalbėti nėra ko – bet kuriame sename kaime jums parodys vietą už krosnies, kur jie gyvena. Bet jau galima su įsitikinimu kalbėti, kad pasaulio paveikslas yra gerokai sudėtingesnis negu mes visi neseniai įsivaizdavome. Ir kokius atradimus dar teks padaryti – to, ko gero, negali pakuždėti net lakiausia fantazija.
Albertas Valentinovas, 2006 m. vertė: visokybes.com
Eilinės rusų sapalionės.
Eilinis klaidų straipsnis
,,tš (tš ? gal šių) parodymų mokslininkai
negfali (negali gal?) tiksliai paaiškinti,,
kažkas skuba.