Paslaptingi „žmonės – vaiduokliai“

Statistika byloja, kad kasmet Žemėje dingsta be žinios apie du milijonai žmonių. Didžioji tokių dingimų dalis paaiškinami natūraliai: žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai, stichinės nelaimės ir pnš. Kartais žmonės “išnyksta” savo noru. Tačiau dalis tokių įvykių netelpa į jokius įprastus rėmus.

 

Štai kokia keista istorija nutiko netoli Sankt Peterburgo (netoli Sosnovo stoties) 1993 metų vasarą. Dalyvių žodžiais, viskas vyko taip. Kartu su dviem draugais, dirbančiais su juo tame pačiame konstravimo biure, Aleksejus Volžaninas išvyko į tradicinę žvejybą. Penktadienį jie susikrovė daiktus į senutėlį “Moskvičių” ir iškeliavo. Iškylų schema buvo atidirbta iki smulkiausių detalių – vakare išvažiuoja, nakvoja prie laužo, auštant – žvejyba, šventiški pietūs ir grįžimas namo. Tačiau šį kartą viskas apsivertė. Jie jau priartėjo prie savo vietelės, kai prasidėjo griaustinis.

 

Žaibai lupo į medžius, suspaudusius kelią it tanki siena, atsispindėjo šlapiame nuo lietaus asfalte. Vienas iš žybsnių buvo toks artimas ir stiprus, kad Volžaninas, sėdėjęs prie vairo, akimirksniui apako. Šis akimirksnis vos netapo lemtingu jo draugams. Mašina nuslydo nuo plento ir trenkėsi dešinėmis užpakalinėmis durelėmis į storą seną pušį.

 

Volžaninas ir Sigaliovas, sėdėję priekyje, atsipirko lengvu išgasčiu. Prasčiau buvo su inžinieriumi konstruktoriumi Semionu Elbmanu. Jis gavo rimtą traumą – šoninio stiklo skeveldros nudrėskė odą nuo kaktos. Be to, iš visko sprendžiant, jam buvo dar ir sukrėstos smegenys, kadangi, kai draugai traukė jį iš mašinos, jis negalėjo pastovėti ant kojų. Ką reikėjo daryti keliautojams? Iki artimiausios stoties buvo kelios dešimtys kilometrų. Su sužeistu draugu įveikti juos nelengva. O čia kaip tyčia ir plente – nė vienos mašinos. Gerai, kad Sigaliovas pastebėjo netoliese žiburį – švietė nedidelio namo langas. Palikę mašiną, draugai paėmė Elbmaną už pažastų ir nuvedė prie trobos, kuri stovėjo ant polių virš nediduko upelio. “Trobele, trobele, pasisuk į mane priekiu, o į mišką – užpakaliu”, – pajuokavau aš tada. – prisimena Volžaninas. – Pakilome kelis laiptelius iki aukšto prieangio. Pasibeldus, pro duris išėjo sena moteris. Ir vėl man kilo jausmas, kad pakliuvome į pasaką – na, tikrų tikriausia Ragana…” Nieko nepaklaususi, nieko nepasakiusi, ji pasitraukė, praleisdama į namus permirkusius ir nelaimingus žvejus.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

– Tai jau dabar, viską prisimindamas, aš suprantu, kad visa šita istorija keista. – prisipažįsta Volžaninas. – Iš kur atsirado namas ten, kur jo mes niekad nematydavome, nors pažįstame tą vietovę puikiausiai? Bet tuo momentu mes buvome tarsi užburti – niekuo nesistebėjome.

 

Moteris pamaitino nelaimėlius karšta sriuba, praplovė Elbmanui žaizdą kažkokiu nuoviru, padarė ant kaktos kompresą… Pavargę, jie atsigulė ant paklotos ant grindų patalynės ir kietai užmigo. O ryte pabudo jau po atviru dangumi.

 

– Tai buvo kaip kerai kažkokie. – pasakoja draugai. – Svetingas namas išnyko. Vietoje jo riogsojo pusiau sugriuvusios sienos, sudėtos iš granito luitų. Mes kruopščiai ištyrėme šiuos griuvėsius su tuščiomis angomis vietoje durų ir langų – jokių gyvenimo pėdsakų. Ir dar vienas keistumas – ryte pasirodė, kad iš žaizdos ant Elbmano kaktos liko tik plonytė ruda linija, o ir jinai greitai pablyško ir išnyko.

 

Žvejai tvirtina, kad visa ta istorija – gryna tiesa. Pritarti jiems gali ir vietinės kelių milicijos darbuotojai, kurie padėjo jeims buksyruoti automobilį. Tie sakė, kad kažkas panašaus įvyko su kažkokiu žmogumi 1982 metais, pakliuvusiu į avariją toje pačioje vietoje. Jis pasakojo, kad laukdamas pagalbos, irgi apsinakvojo pas kažkokią raganą malūne.

 

– Kas tai galėjo būti? – klausia Volžaninas. – Gal mes pabuvojome praeityje – ikikariniuose laikuose, kai šiose vietovėse dar gyveno žmonės? O gal pakliuvome į pasaką, pas Raganą? Ar visa tai mums tiesiog pasivaideno?

 

Taip ir gundo, žinoma, daryti prielaidą, kad laikas nuo laiko mūsų erdvėje atsiveria durys į “pasakiškus pasaulius”. Tačiau… Specialistų psichologų nuomone, šio reiškinio įminimas slypi visai kitame: namai-miražai atsiranda ne realybėje, o tik mūsų mintyse dėl hipnotinio transo. Įpulti į šią būseną žmogus gali ir be hipnotizuotojo, savaime – veikiant kelio monotonijai ar dėl lygaus, vienodo lietaus šniokštimo, arba dėl netikėto žaibo išlydžio.

 

Kaip rodo eksperimentai, žmogaus, esančio transo būsenoje, pojūčiai savo ryškumu ir tikroviškumu praktiškai niekuo nesiskiria nuo tikrų įspūdžių. Apgauti jutimo organai, valdomi smegenų fantazijų, sukuria tokius detalius paveikslus, kad jų paskui praktiškai neįmanoma atskirti nuo tikrų prisiminimų.

 

Tačiau ši versija, kad ir atrodo pakankamai įtikinama ir autoritetinga, yra viso labo “kabinetinė hipotezė”, t.y. ji iškelta neištyrus kiekvieno konkretaus įvykio detalių pačioje įvykio vietoje. Ir todėl lieka tegu ir nedidelis, bet šansas, kad aprašytas įvykis galėjo vykti realybėje. Juk kai kurie mokslininkai mano, kad šalia mūsų pasaulio gali egzistuoti taip vadinami paraleliniai pasauliai, ir kartais jie susiliečia, kartais atsiveria praėjimai, galingų energetinių pliūpsnių metu. Taip kad žaibas visiškai galėjo tapti “raktu” nuo durų į tokį pasaulį.

 

Dar vienas paslaptingas “iškritimas” iš mūsų pasaulio įvyko Pamaskvėje, Kratovo kaime. Tris paras ieškojo miške “tarsi skradžiai po žemėm prasmegusio” paauglio. Veltui. O kai jis atsirado ant savo namų slenksčio, motina krito apalpusi – berniukas nuo galvos iki kojų buvo kruvinas.

 

Kur buvo Saša, kas su juo nutiko? Pats jis negalėjo atsakyti į šiuos klausimus. Netiesioginiais duomenimis galima daryti prielaidą, kad berniukas pabuvojo… kitame laike ir kitame išmatavime. Bent jau tokią hipotezę iškėlė kai kurie ekspertai. Štai kaip ta istorija atrodo išdėstyta dabar jau suaugusio Aleksandro Selikovo:

 

Tai nutiko 1973 metų sausio 20 dieną. Man tada buvo penkiolika. Mėgau klaidžioti po mišką vienas ir netgi pasistačiau sau namuką aukštoje pušyje – maždaug 17 metrų aukštyje. Ten aš tą dieną ir užsikabarojau.

 

Buvo šalta – apie 22 laipsniai šalčio, saulėta, vėjo nebuvo. Nieko ypatingo aplink mane nevyko, bent jau nieko tokio nepamenu. Ir visgi kažkas atsitiko, kadangi atsipeikėjau aš jau sniege, po pušimi. Praveriu akis – virš manęs žvaigždėtas dangus. Kepurės nėra, visas veidas kažkoks lipnus, rankos irgi. Atsistojau tarsi pusiau miegodamas, ir nukreivuliavau namo. O ten paaiškėjo, kad manęs jau tris paras ieško. Motina, mane pamačiusi, griuvo apalpusi. Buvau visas kruvinas – veidas, rankos, tačiau kai mane nuprausė, pasirodė, kad ant kūno nėra nė įbrėžimo, nė mėlynės. Aš net nenušalau. Kitą dieną, tarsi nieko nebūtų įvykę, nuėjau į mokyklą.

 

Tie, kurie gerai mane pažinojo, ėmė atvirai kalbėti: “Mūsų Sašą pakeitė!” O aš išties tapau kažkoks kitoks. Pasikeitė ir pasaulėžiūra, ir minčių pobūdis – net rašymo braižas pasidarė kitoks. Iki to laiko domėjausi astronomija, o po įvykio atvėsau nuo jos. Užtat atsirado nepaaiškinamas sugebėjimas lengvai susigaudyti netgi nežinomoje elektroninėje aparatūroje. Nuo to laiko tai pagrindinis mano užsiėmimas…”

 

Kokiu būdu būdamas be sąmonės, berniukas galėjo prabūti miške be kepurės tris paras 22 laipsnių šaltyje ir nesušalti? Kaip jis atsidūrė (nors ir sukruvintas, tačiau gyvas ir sveikas) po pušimi? Juk tėvai, žinodami, kur jų sūnus “susisuko lizdą”, pirmiausiai patikrino tą vietą! Kieno kraujas buvo ant paauglio? Į visus šiuos klausimu, deja, atsakymų nėra. Nors daug ką galima paaiškinti, jei sugretinsime šią istoriją su kitais, ne mažiau paslaptingais įvykiais.

 

1930 metai, eskimų kaimelis Angikunis (Šiaurės Kanada). Be pėdsako pradingo visi gyventojai. Tuščiuose namuose liko drabužiai, maistas virš atvėsusių židinių ir netgi šautuvai, be kurių, kaip žinia, nė vienas eskimas neišeina iš namų. Medžiotojas Džo Leibelas, pirmasis aptikęs, kad kaimas tuščias, pranešė taip pat, kad ištuštėjo netgi kapai kaimo kapinėse. Numirėliai išnyko kartu su gyvaisiais.

 

1947 metai. Netikėtai prarado valdymą ir sudužo amerikiečių karo lėktuvas, kuriame skrido 32 žmonės. Veltui gelbėtojai skubėjo į avarijos vietą, kad suteiktų pagalbą nukentėjusiems. Tarp lėktuvo nuolaužų nebuvo nei gyvų, nei žuvusių.

 

Paralelinių pasaulių versiją palaiko ne tik “dingimų” atvejai, bet ir faktai apie ne mažiau paslaptingus “atsiradimus”. 1912 metų vasarą daug Anglijos laikraščių aprašė paslaptingą istoriją, įvykusią geležinkelio eksprese, vykusiame iš Londono į Glazgą. Šalia dviejų keleivių (Skotlendjardo inspektoriaus ir medicinos sesers) vagone ant sėdynės su baisiu riksmu atsirado pagyvenęs vyriškis. Drabužiai jo buvo keisti, plaukai – supinti į kasą. Vienoje rankoje jis laikė ilgą rimbą, kitoje – prakąstą duonos gabalą.

 

“Aš Pimpas Dreikas, vežikas iš Četnemo. – suvebleno drebantis iš baimės žmogus. – Kur aš? Kur aš pakliuvau?”

 

Inspektorius nulėkė pas konduktorių, paliepęs merginai, kad ji prižiūrėtų keistąjį misterį Dreiką. Kai jis sugrįžo į savo vagoną, pamatė, kad vežikas išnyko, o medicinos sesuo apalpusi. Iškviestas konduktorius iš pradžių pamanė, kad iš jo šaiposi, tačiau ant sėdynės liko materialūs daiktai – rimbas ir trikampė skrybėlė. Specialistai iš nacionalinio muziejaus, kuriems parodė tuos daiktus, nustatė laiką, iš kurio jie kilo – antroji XVIII amžiaus pusė.

 

Smalsus inspektorius apsilankė pas parapijos, kuriai priklausė Četnemas, pastorių ir paprašė paieškoti bažnytinėse knygose žmogaus, vardu Pimpas Dreikas. 150 metų senumo mirusiųjų knygoje vietinis šventikas rado ne tik nelaimingo vežiko vardą, bet ir prierašą paraštėse, padarytą tuometinio pastoriaus. Iš jo aiškėjo, kad būdamas jau nejaunas žmogus, Dreikas ėmė staiga pasakoti neįtikėtiną istoriją. Tartum kartą naktį jis grįžo su vežimu namo, ir pamatė priešais save “velnišką ekipažą” – geležinį, didžiulį, ilgą kaip gyvatė, alsuojantį ugnimi ir dūmais. Paskuo vežikas kažkokiu būdu atsirado viduje – ten buvo keisti žmonės, tikriausiai, velnio tarnai. Persigandęs Dreikas kreipėsi pagalbos į Viešpatį ir vėl atsidūrė plyname lauke. Vežimo ir arklių nebuvo. Sukrėstas įvykio Dreikas vos parsivilko namo. Ir, sprendžiant iš visko, jau niekad nebegrįžo į sveiką protą, iki savo paskutinių dienų kartodamas istoriją apie “velnišką ekipažą”.


2500