Vaiduokliai atakuoja kariškius

Su paranormaliais reiškiniais kariškiai susiduria reguliariai. Ir taip pat reguliariai stengiasi neskleisti šių žinių. Statutas ir disciplina neleidžia. Atkurti anomalių atvejų istorijas padeda liudininkų pasakojimai. Į jų pateiktus faktus galima žiūrėti įvairiai. Bet reikia turėti galvoje, kad čia liudininkai yra žmonės, kuriems pagal pareigas net draudžiama fantazuoti.

Anomali laukymė

O štai Čiuvašijos miškuose, kur dislokuotas vienas raketinis dalinys, piktoji dvasia siautėja nuolat. Tik ne pačiame dalinyje, bet šalia, tankų kelyje. Prisimena vyresnysis leitenantas Anatolijus Bondaris:

“Buvo gruodžio pabaiga. Kelią puikiai apšvietė mėnulio pilnatis, truputį snigo. Ir staiga už 15 metrų nuo savęs pamačiau juodą katiną. Katinų aš nuo vaikystės nekenčiu: pamaniau, prieisiu arčiau ir spirsiu jam koja. Ir štai aš prieinu prie katino, užsimojau spirti, o jis… ištirpo ore.

Iki KPP nuo tos vietos buvo ne daugiau kaip pusantro kilometro, bet po šio nutikimo kažkodėl paspartinau žingsnį. Nuėjęs dar galiuką kelio, aš su palengvėjimu pamačiau už 80 metrų nuo savęs atsitiktinį pakeleivį. Tiksliau – žmogus stovėjo ant kelio ir laukė manęs. Artėdamas prie jo pradėjau atskirti apsirengimo detales: ausinė kepurė, tamsiai mėlynas puspaltis… Aš jau mačiau to vyr veidą. Liko vos 10 metrų ir jis… išnyko.

Toje vietoje, kur stovėjo žmogus, nepastebėjau jokių pėdsakų, nors, kartoju, pastoviai snyguriavo.

Tuo momentu pasidarė tiesiog klaiku…”

Toliau su A. Bondariu nutiko štai kas: už 150 metrų beveik bėgančiam karininkui kažkas smogė į nugarą ir sekančias penkias minutes jis negalėjo netgi pasikelti nuo žemės. Tai nebuvo žmogiškų rankų jėga. Rankos būtų prispaudusios žmogų kažkurioje konkrečioje vietoje, o ši jėga spaudė visą kūną: spaudė taip, kad nė rankos nebuvo įmanoma pajudinti. Kai toji nežinoma galia paleido belaisvį, likusį kelio gabalą jis bėgte nubėgo didžiausiu įmanomu greičiu.

Beveik visi dalinyje žino apie tai, kas atsitiko Bondariui, tačiau nuomonės išsiskyrė. Dauguma laiko tą paslaptingumo aureolę, apgaubusią dalinį, atskirų karininkų vaizduotės padariniu. Kita grupė įsitikinusi, kad čia ne viskas švaru ir vaiduokliai raketų dalinyje išties egzistuoja.

Ne per seniausiai toje vietoje, kur reguliariai pasirodo vaiduoklis, pabuvojo čiuvašų žurnalistai. Vienas iš jų, Romanas Ježas, mano, kad vaiduoklius “pažadino” tankistai. Matyt, kitados palei miško kelią buvo kažkas palaidotas. Ir štai, tasai “kažkas”, pažadintas sunkių kovinių mašinų, dabar ir lieja savo įtūžį ant gyvų žmonių.

Iš Čiuvašijos miškų persikelkime į buvusią Rytų Prūsiją. Kaliningrado sritis. Karinio jūrų laivyno specialios paskirties dalinių karininko, kapitono N. liudijimas:

“Išvažiavome su štabo darbuotojais į mišką. Kokie ten miškai Rytų Prūsijoje, akivaizdu, kad ne taiga. Išvažiavome štabo mašina, susiradome laukymę. O čia eigulys atsirado ir sako: vaikinai, patariu iš čia išvažiuoti, vieta bloga. Mes tik nusijuokėm. Ko mums bijoti kažkokių piktų dvasių, patys, ką tik norit nudobsim. Be to, vienas iš mičmanų buvo pasiėmęs su savimi vilkšunį. Diena praėjo kažkaip nenormaliai. Vienas koją atsitiktinai nikstelėjo, kitas ant šaknies užsirovė, trečias kniubtelėjo ir veidą iki kraujo susidraskė. Kai sutemo, šuo staiga ėmė staugti. Niekaip negalima buvo jo sustabdyti, tad galiausiai niekas neužmigo.

Klaikoki buvo pojūčiai. Kad save nuraminčiau, ėmiau peilį į medį mėtyti. Du kartus mečiau – įsmigo. O trečio metimo metu staiga apsisuko ore, pakibo ir… sulūžo pusiau, nukrisdamas ant žemės stačiu kampu. Specnazo peilis sulūžo, tarsi perkirstas! Ir čia pat vėl šuns staugimas. Tuo momentu šuo, šokdamas per nuvirtusį medį, nei iš šio, nei iš to persirėžė pilvą į styrojusią šaką, laimei, ne mirtinai.

Buvau vyresnis pagal laipsnį ir iškart priėmiau sprendimą nutraukti apmokymus ir grįžti į dalinį: manęs vis nepaliko baimės jausmas. Visi sušokome į mašiną, vairuotojas užkūrė variklį, bet mašina nepajudėjo. Pats aš ne naujokas už vairo, bet tokį dalyką mačiau pirmą kartą. Stabdžiai atleisti, sankaba įjungta, o ratai nesisuka. Iškvietėm vilkiką. Paėmė mus ant buksyro, pasiruošėm stumti. Vairuotojas mašinaliai persižiegnojo, paspaudė akseleratorių ir mūsų mašina lengvai pajudėjo. Vėliau mes tą laukymę iš tolo apeidavom”.

Kontržvalgyba prieš poltergeistą

O ši istorija buvo detaliai aprašyta bulgarų žurnale 1991 metais. Štai trumpai atpasakotas turinys.

Prasidėjo viskas tuo, kad Ivanas Christozkovas, bulgarų armijos eilinis, stovėjo poste, saugodamas jam patikėtą objektą. Buvo apie pusė dešimtos vakaro, sausio 18-oji. Staiga virš vienos iš artimų kalvų, maždaug už kilometro jis pamatė du švytinčius geltonai žalius rutulius. Jie tai priartėdavo prie jo 40-45 metrų atstumu, tai vėl nutoldavo. Kai rutuliai priartėdavo, atsirasdavo deginantis pojūtis ant rankų ir veido odos, ir pasigirsdavo kažkoks gaudimas. Ir staiga Ivanas buvo atakuotas smulkių akmenukų srautu. Jis pamanė, kad draugai pokštus krečia, apsidairė, bet nieko nepastebėjo.

Gaudimas ausyse vis stiprėjo, o iš kažkur iš viršaus, iš tamsos ant jo vėl ėmė kristi akmenukai – vienas už kitą stambesni. Ivanas iškvietė budintį ir čia ant jo nukrito akmuo, didumo sulig tinklinio kamuoliu. Tačiau Ivanas pajuto tik lengvą prisilietimą. Budintis nusprendė, kad ppstas buvo užpiltas ir pavojaus signalu pakėlė ant kojų visą dalinį.

Kareiviai išsirikiavo grandine ir ėmė šukuoti apylinkes. Tuo metu į juos iš visų pusių ėmė lėkti akmenys – iš viršaus, iš kairės, iš dešinės. Kai kurie “šokinėjo” nuo žemės. Į nematomą priešininką buvo atidengta ugnis, tačiau akmenys su dideliu tikslumu toliau tebeatakavo žmones arba priskrisdavo prie pat galvos ir, pakeitę trajektoriją, nuskrisdavo toliau. Vienas iš liudininkų pasakojo, kad akmenys krito vertikaliai, palei žemę keitė skrydžio kryptį į horizontalią ir smūgiavo žmonėms į kojas. Akmenys krito ant žemės didele jėga, bet nesirideno, o tarsi prisiklijuodavo prie jos.

Kitą dieną apšaudymas akmenimis atsinaujino, kai Ivanas buvo sargybos posto viduje. Greitai aikštelė palei postą buvo verste užversta akmenimis. Buvo nutarta jų nejudinti iki ryto, kad paskui būtų galima ištirti, tačiau švintant visi akmenys kažkur pradingo.

Dalinio vadovybė kreipėsi pagalbos į kontržvalgybą. Koviniams veiksmams, kitaip nepavadinsi, vadovavo aukšti karininkai iš Aukštosios karo akademijos ir karinės kontržvalgybos. Kareiviai, nepaliaujamai šaudydami, ėjo grandine, šukuodami vietovę. Tačiau “pažeidėjas” pasirodė protingesnis, negu buvo manyta. Didžiulis, 40x40x40 cm luitas nukrito tiesiai ant stogo autobusui, kuriame slėpėsi kontržvalgybininkai ir nuriedėjo žemyn, nepalikęs jokio pėdsako ant metalo.

“Pogromas” tęsėsi aštuonis vakarus, paskui viskas aprimo. O rugpjūtį prasidėjo nauja atakų serija. Ivaną Christozkovą dėl visa ko nutarė perkelti į kitą dalinį, tačiau po trijų dienų viskas atsinaujino ir naujoje vietoje, paskui vėl aprimo. 1991 vasarį aplink Ivaną vėl ėmė skraidyti akmenys. Kambaryje, kur jis gyveno, įskrendantys ir išskrendantys akmenys išdaužė visus stiklus ir stiklainius. Kartais atsijungdavo elektra, nustodavo veikti telefonas.

Išsigandę kareiviai atsisakė būti kartu su Ivanu vienoje patalpoje. Karį pasiuntė tyrimams į karinės medicinos akademiją Sofijoje. Po 20 dienų medikai nusprendė, kad Ivanas visapusiškai sveikas…

Kreiserio “Maskva” vaiduokliai

Kaip pasakoja liudininkai, nemažai anomalių reiškinių vyksta ir kariniuose laivuose. Dažniausiai matrosai susiduria su vaiduokliais.

Vaiduoklių pamėgtų laivų jūreiviai visada bijojo. Buvo laikoma, kad tai greitos žūties ženklas. O kadangi iki šių laikų periodiškai vyksta katastrofos ir skęsta net šiuolaikiškiausi laivai, tai jūrų šmėklos ir dabar sukelia baimės jausmą.

Po to, kai 1972 metais kreiseryje “Maskva” siautėjo gaisras, kurio metu žuvo žmonės, vieną iš tų žuvusiųjų ėmė reguliariai sutikti naktimis laivugalio koridoriuje po sraigtasparnio angaru. Ne kartą tame “mirties koridoriuje” girdėjo ir kitų žuvusiųjų dejones.

Ekipažo nariai stengėsi kaip įmanoma vengti blogos vietos ir tai tęsėsi ne vienus metus. 9 dešimtmečio pabaigoje žurnalistas iš laivyno laikraščio, atvykęs į laivą su užduotimi parašyti apie kreiserio “Maskva” vaiduoklius, išdrįso žengti į “Mirties koridorių”.

Lydintis žurnalistą jūreivis atidarė jam duris, bet pats sekti iš paskos griežtai atsisakė. O po kelių minučių į duris garsiai pasibeldė. Kai jūreivis jas atidarė, žurnalistas tiesiog nukrito ant jo, su perkreiptu iš baimės veidu. “Vaiduoklis ten – koridoriuje!” – šaukė jis, išplėtęs akis.

Po kelių dienų laivyno laikraštis paskelbė apybraižą apie kreiserio “Maskva” vaiduoklį ir nuo to laiko į laivą atvykstantys viršininkai jau visiškai rimtai ėmė domėtis naujienomis apie vietinę šmėklą. Vėliau kreiseris buvo parduotas Indijai ir jo istorija kartu su visais vaiduokliais baigėsi.