Senovės skraidančių akmenų technologija

Praktiškai visos pasaulio tautos turi mitus ir legendas, kur magai ir išminčiai užkeikimų ir apeigų pagalba priverčia skraidyti kartais labai ir labai sunkius daiktus. Įvairiose mūsų planetos vietose archeologai atranda senovinius gigantiškus statinius, kurių atskirų dalių pakelti neįmanoma netgi šiuolaikine technika. Ir daiktų skraidymą, ir megalitų statybas galima paaiškinti tik vienu būdu – kad egzistuoja levitacija, kuria mokėjo naudotis seniai išnykusių civilizacijų žmonės.

 

Senovės statytojų paslaptis

 

Anglijoje yra vienas seniausių Europos statinių – žymusis Stounhendžas, pastatytas maždaug prieš 4000 metų. Daugiatoniai horizontalūs blokai guli uždėti ant aukštų vertikalių stulpų. Iki šiol mokslininkai negali pasiųlyti nė vienos įtikinamos hipotezės, paaiškinančios, kaip tie blokai buvo užkelti. O juk blokus ne šiaip pakėlė, bet dar ir kruopščiai uždėjo, priderino prie vertikalių stulpų, kad išsikišimai gultų tiksliai į tam skirtas įdubas.

 

Akivaizdu, kad prieš statybą reikėjo atgabenti į statybvietę daugiatonius akmeninius blokus. Ir čia dar viena mįslė: megalitinį statinį supa pelkės. Artimiausia vieta, iš kur galima buvo atgabenti akmenis, iš kurių iškirsti kai kurie blokai, yra už 350 kilometrų.

 

Vieno iš 7 pasaulio stebuklų – Egipto piramidžių, pastatytų iš blokų, kurie sveria nuo 2,5 iki 70 tonų pastatymas irgi nesiduoda paaiškinamas. Ieškant atsakymo, kai kurie mokslininkai ėmė kelti ganėtinai ekstravagantiškas hipotezes. Pvz., kad blokai yra išlieti iš cemento, ir kad liejama buvo tiesiog statomoje piramidėje. Dar labiau netikėtas spėjimas – kad blokai buvo užkeliami didžiulių aitvarų pagalba.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Bet jeigu apie piramidžių statymą mokslininkai bando kelti bent jau šiek tiek logiškas hipotezes, tai kalbai užėjus apie Jupiterio šventyklą Baalbeke, esančią dabartiniame Libane, tyrinėtojai tiesiog nebeturi ką pasakyti. Juk akmeniniai blokai, gulintys šventyklos pamatuose, sveria po 2000 tonų. Šventykla pastatyta maždaug tuo pat metu kaip ir Stounhendžas – prieš 3800 metų. Dar tais laikais, kai apie Jupiterį niekas nė girdėt negirdėjo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Amerikos kontinente irgi yra megalitų, kuriuos suręsti neįmanoma net su pačia šiuolaikiškiausia technika. Vos už kilometro nuo paslaptingo Tauhuanako miesto yra inkų tvirtovė Saksaiguamanas. Statinyje yra milžiniškas akmeninis blokas, didumo sulig keturių aukštų namu. Kokiomis priemonėmis mūsų protėviai išliejo monolitinį bloką, kurio svoris – apie 20 000 tonų? Jis nepriekaištingai apdorotas, turi laiptus ir aikšteles, išpuoštas spiralėmis ir angomis. Kaip mano archeologai, viršutinė šio akmeninio bloko aikštelė tarnavo kaip nusileidimo aikštelė skraidymo aparatams, kadangi akmuo ten smarkiai apsilydęs.

 

Šalis, kur valdo amžių išmintis

 

Pamirškim kol kas šiuolaikinį mokslą ir be išankstinio nusistatymo pažvelkim į nuostabius sugebėjimus, kurių turėjo ankstesnių civilizacijų žmonės ir tebeturi kai kurie mūsų amžininkai, ypač gyvenantys Tibete – šalyje, sugebėjusioje išsaugoti amžių išmintį.

 

Levitacija mokslininkai užsiėmė XIX amžiaus pabaigoje. Apie daiktų levitacijos atvejus rašė dar Londono karališkosios psichinių tyrinėjimų draugijos prezidentas Viljamas Kruksas. Šį žinomą mokslininką, sukūrusį spintariskopą (prietaisas alfa dalelėms registruoti ir vizualiai stebėti) ir atradusį talį (81-asis Mendelejevo lentelės elementas), vargu ar įtartume faktų iškraipymų vardan išpopuliarėjimo.

 

Savo užrašuose Kruksas rašo, kad legendinio mediumo Danielio Hjumo seansuose į orą ne kartą pakildavo stalaiir kėdės – “Tiek sunkūs, kad vienas žmogus negalėtų jų nė iš vietos pajudinti”. Susidaro įspūdis, kad Hjumas turėjo įgimtą ar įgytą talentą padaryti daiktus nesvariais.

 

Rytai visada viliojo praeitų civilizacijų paslaptingų žinių tyrinėtojus. Būtent čia galėjo išlikti mistiniai ritualai, paaiškinantys daugelį keistų archeologinių radinių. Iš Tibeto mus pasiekė levitacijos naudojimo kroviniams kilnoti aprašymas. Dvasininkai misionieriai, dirbę Tolimuosiuose Rytuose, pasakojo, kad vietiniai gyventojai galėjo pakelti sunkius akmens luitus į aukštus kalnus su įvairių garsų grupių pagalba. Išoriškai tai atrodė taip, tarsi garso virpesių lauke kūnas praranda svorį.

 

1937 metais švedų gydytojas Džarlas susipažino Oksforde su jaunu tibetiečiu studentu Kžensonu ir susidraugavo su juo. Po poros metų Džarlas išvažiavo į Egiptą, gavęs Anglijos mokslo draugijos užduotį. Ten jį susirado Kžensono pasiuntinys, kuris prašė skubiai atvykti į Tibetą susitikti su Aukščiausiuoju Lama. Daktaras Džarlas pasiėmė atostogas, nusekė paskui pasiuntinį ir po ilgos kelionės atvyko į vienulyną, kur Kžensonas tuyo metu jau užėmė aukštą padėtį. Džarlas kurį laiką gyveno ten ir dėka savo draugo tibetiečio sužinojo daug dalykų, neprieinamų paprastiems užsieniečiams.

 

Kartą Kžesnsonas atvežė jį į aukštai kalnuose esančio vienuolyno apylinkes ir parodė nuolaidžią pievą, iš šiaurės vakarų supamą aukštų skardžių. Vienoje iš uolos sienų, maždaug 250 metrų aukštyje buvo didelė anga, primenanti įėjimą į urvą. Priešais angą buvo aikštelė, kur vienuoliai statė sieną iš akmeninių blokų.

 

Vienintelis prieėjimas iki platformos buvo nuo skardžio viršaus, vienuoliai nusileisdavo ten virvėmis. Pievos viduryje, maždaug už puskilometrio nuo skardžio, riogojo poliruota akmeninė plokštė su apvalia įduba centre. Įdumoje buvo įdėtas akmeninis blokas – maždaug metro skersmens ir pusantro metro ilgio. Aplink bloką buvo sustatyti 19 muzikinių instrumentų – 13 geležinių įvairaus dydžio būgnų ir 6 trimetrinės dūdos.

 

Prie kiekvieno instrumento išsirikiavo vienuoliai. Vienuolis, stovėjęs palei patį mažiausią būgną, dave signalą, kad būtų pradėtas “koncertas”. Mažasis būgnas skleidė labai aukštą garsą, ir jį galima buvo girdėti netgi siaubingo triukšmo, sukurto kitų instrumentų, fone. Visi vienuoliai nepertraukiamai giedojo maldą, šios neįtikėtinos “muzikos” tempas palaipsniui greitėjo.

 

Pirmąsias keturias minutes nieko nevyko, paskui, pagreitėjus “muzikos” tempui, akmeninis blokas ėmė siūbuoti ir svyruoti, netikėtai pakilo į orą ir didėjančiu greičiu nuplaukė aukštyn platformos priešais to paties urvo angą, esančią 250 metrų aukštyje, kryptimi. Po trijų minučių kilimo jis nusileido ant platformos.

 

Darbininkai be perstojo nešė į pievą naujus blokus, ir vienuoliai, naudodsamiesi šiuo metodu, transportavo po 5-6 blokus per valandą.

 

Tai buvo neįtikėtinas reginys, ir daktaras Džarlas tapo pirmuoju užsieniečiu, kuris tai matė. Jis vis dėlto nusprendė, kad tapo masinės haliucinacijos auka, todėl nusprendė nufilmuoti reginį. Išliko du filmai, kuriuose matyti tas pats, ką jis matė savo akimis. Matyt, pagrindinė varomoji jėga buvo vienuolių psichinės pastangos, o “muzika” leido sinchronizuoti tas pastangas.

 

Gamtinės levitacijos zonos

 

Daiktų levitacija gali būti susijusi ne tik su žmogaus sugebėjimais ir snųjų ritualų poveikiu. Žemės paviršiuje yra zonų, kuriose vyksta neįtikėtini dalykai – atsiranda ir išnyksta žmonės, rodosi vaiduokliai, keičiasi laiko eiga ir… dingsta traukos jėga. Šiuo metu žinoma mažiausiai 12 zonų, kuriose traukos jėga veikia ne visada arba ne visai pagal fizikos dėsnius. Ir tai ne vien visiems gerai žinomas Bermudų trikampis. Yra tokių vietų ir buvusioje TSRS. Azerbaidžiane panašus reiškinys stebimas Murovdago kalnuose, kelyje iš rajono centro Hanlari link Hekgelio ežero. Rusų tyrinėtojai iš Maskvos ne kartą buvo sustabdę automobilį tame slėnyje, ir tasai visuomet imdavo riedėti… aukštyn.

 

Panaši zona aptikta Rusijoje, Meždurečensko miesto (Kemerovo gubernija) apylinkėse. Ten sustoja laikrodžiai, gesta varikliai ir keičiasi traukos jėga. Būtent ten įvyko tragedija su aerobusu A-310, kuris staiga nukrito į taigą iš 10 km aukščio.

 

Netoli Krasnojarsko yra uola, kurią vietiniai gyventojai apeina iš tolo, mat ji mėgsta “paišdykauti”, pakeldama pro šalį eiunantį žmogų į orą.

 

Su levitacija mokslininkai susiduria ir tirdami poltergeistą. “Apsėstuose” butuose ima skraidyti patys įvairiausi daiktai.

 

Taip išeina, kad levitacijos efektą pagimdo pačios įvairiausios priežastys. Kokia gi jėga apjungia visus tokius labai skirtingus atvejus?

 

Paskutiniai mokslo įrodymai

 

Rusų paranormalių reiškinių tyrėjas Markas Sokolovas, vokietis Verneris Braunbergas, prancūzų fizikai iš Grenoblio – visi jie nepriklausomai vieni nuo kitų privertė levituoti daiktus aukšto intensyvumo magnetiniame lauke. Be levitacijos paaiškinimų magnetiniais ir elektromagnetiniais laukais yra dar viena hipotezė, siejanti levitaciją su ypatingų dalelių egzistavimu. Rusijoje šią hipotezę tyrė akademikas A. Ochatrinas. Tyrimai, atlikti jo laboratorijoje, patvirtino, kad yra požymių, jog egzistuoja naujos superlengvos, silpnai tarpusavyje veikiančios dalelės. A. Ochatrinas vadina jas mikroleptonais. Šios dalelės užpildo praktiškai visas aplinkas – ir žemę, ir vandenį, ir orą,, ir kosmosą. Jos suformuoja labai silpnus ir subtilius laukus. Būtent mikroleptonų vekimu galima paaiškinti levitacijos efektą.

 

Pasako Ochatrino, traukos jėga priklauso nuo mikroleptoninių “dujų” tankumo ir temperatūros daikte. Tai ir lemia gravitaciją. Jeigu šios “dujos” yra kokiu nors būdu pašalinamos, tai daiktas tuo momentu praranda svorį.

 

Михаил БУРЛЕШИН


2500