Sveiki, aš iš ano pasaulio!

Kai girdime istorijas apie gyvųjų kontaktus su mirusiais, pirmoji reakcija būna nepasitikėjimas. Žmogaus psichika pakankamai lanksti, ir mintys apie mirusius, nuovargis ar stresas gali išprovokuoti kontaktą su “vaiduokliu”. Tai jums paaiškins bet kuris psichologas. Bet ar viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

 

Laiškas su pomirtiniu anspaudu

 

Kartą į vieno laikraščio redakciją atėjo laiškas nuo Marijos M., Podolsko gyventojos. Moteris tvirtino, kad paskutiniu laiku jai nuolat tenka bendrauti su mirusiais, kurie kreipiasi į ją su prašymais perduoti kažką svarbaus jų artimiesiems… Detales Marija pažadėjo atverti korespondentui susitikimo metu.

 

Telefonas laiške nebuvo nurodytas, tik adresas, pagal kurį ir išvažiavo korespondentas. Duris atidarė marijos dukra, kuri netikėtai pranešė, kad jos mama mirė dar 2001 metais. Kai korespondentas parodė Jelenai laišką, ši iškart pažino mamos braižą. Atkreipė dėmesį į datą pašto antspaude: 2004 metų lapkričio 2. vokas buvo pats paprasčiausias – pagamintas Gosznako spaustuvėje 2003 metais. Vadinasi, praėjus dviem metams po Marijos mirties. Kaip gi jis pateko jai? Ir kurgi ji visą tą laiką buvo pati?

 

Sveiki, aš iš ano pasaulio!

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Nikolajui Sergejevičiui B. mirė žmona. Jai buvo vos 49. širdis neišlaikė…

 

Po penkių metų nuo Lidijos mirties, Nikolajus priėmė seno draugo kvietimą atžymėti anūkės gimtadienį. Namų šeimininkas supažindino jį su moterimi, kuri pasirodė našliui tinkama kandidate naujai santuokai. Gyvenimas juk teka savo vaga. Visą vakarą jis aktyviai asistavo savo stalo kaimynei. Namo susiruošė vėlai… Pasiekęs namus, Nikolajus pastebėjo, kad trijuose kraštiniuose languose penktame aukšte dega šviesa. Tai buvo jo buto langai. Ir staiga… virtuvės lange pasirodė pažįstami veido bruožai, kaštoniniai plaukai… Ji, Lida…

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vatinėmis kojomis jis užėjo į laiptinę, pakilo į savo aukštą ir žvilgtelėjo į durų akutę. Ten geltonavo šviesa. Galiausiai šeimininkas nutarė paspausti skambutį. Kažkur bute pasigirdo bokalų skambesys, paskui lengvi žingsniai. Durys ėmė lėtai, su girgždesiu vertis. Koridoriujke buvo tamsu. Žengęs vidun, Nikolajus spragtelėjo jungiklį. Durys sustingo pusiau atsivėrusios paskui užsitrenkė jam už nugaros. Kažkas bekūnis prašlamėjo pro jį į virtuvę. Sušukęs žmonos vardą, vyras puolė ten. Virtuvė buvo tuščia. Ant stalo stovėjo lėkštė su garuojančiais kotletais, salotinė su supjaustytais pomidorais, lėkštutė su šakute ir dvi taurelės su degtine. Viena jų buvo uždengta duonos riekele. Ant kėdės atlošo buvo gėlėtas chalatėlis, priklausęs velionei žmonai, penkis metus prakabėjęs spintoje… Čia Nikolajus pliaukštelėjo sau per kaktą – kaip galėjo pamiršti? Juk šiandien – žmonos mirties sukaktuvės. Lygiai penki metai. Kiekvienais metais prisimindavo, o čia – į svečius išėjo. Štai velionė ir priminė…

 

Suprantama, jokių šios istorijos tikrumo įrodymų nėra ir būti negali. Tačiau, tarkim, neišgalvojo jis viso to – tiesiog „gliukai“ tai buvo. Pasąmonė priminė apie tai, kad jis nusikalto mirusiai, nepaminėjo… Tačiau egzistuoja dešimtys panašių atvejų, kai vaiduoklių pasirodymo liudininkais tampa visiškai pašaliniai žmonės.

 

Taip nutiko Aleksejui M., irgi praradusiam žmoną. Ji mirė nuo vėžio visai jauna. O po metų ėmė lankyti vyrą. Tai kartojosi kasnakt. Po vidurnakčio pasigirsdavo skambutis į duris. Kažkodėl Aleksejus jausdavo, kad neverta atidaryti iškart, laukdavo, kada velionė pasibels… Svetlana visada atrodė graži ir sveika, o ne išsekusi, kaip prieš mirtį. Vilkėjo mėgstamą alyvinę suknelę ir avėjo batelius, su kuriais ją palaidojo. Iš pradžių jie gėrė arbatą virtuvėje ir kalbėjosi. Įdomiausia, kad moteris nuoširdžiai laikė save gyva. Ji tvirtino, kad visai nemirė, o persikėlė į kitą namą, daugiabutį. Pasakojo apie kaimynus, vadino juos visus vardais… Sakė, kad labai ilgisi vyro, dėl to ir ateina į svbečius. Kelis kartus kvietė Aleksejų pas save. Tačiau jis atsisakydavo – supreato, kad tai bus jo žemiška pabaiga. Paskui jie guldavosi į lovą. Svetlana net nenusiimdavo drabužių ir batų. Kartą vyras nurėjo ją nuauti – neišėjo. O ji, nusikuokusi, pasakė: „Nebijok, jie švarūs“. Ir išties – bateliai nepaliko jokių pėdsakų ant patalynės.

 

Dėl tų vizitų Aleksejus nesusitikinėjo su kitomis moterimis, net susipyko su motina, maniusia, kad sūnui reikia vėl vesti. O ir kolegos ėmė keistai į jį šnairuoti – sveikas, simpatiškas vyras, o gyvena vienas. Apie mirusios apsilankymus, jis, žinoma, tylėjo. Tačiau suprasdamas, kad tai nenormalu, papasakojo savo istoriją paranormalių reiškinių tyrinėtojui Viktorui Afanasjevui. Tasai apsidomėjo, ar negalėtų dalyvauti pasirodžius Svetlanos vaiduokliui.

 

Paskirtą valandą. Kai Viktoras buvo Aleksejaus bute, pasigirdo skambutis į duris. Ant slenksčio stovėjo jauna graži moteris alyvų spalvos suknele… Ji nustebusi pažvelgė į svečią ir… jo akyse ištirpo ore. Vaiduoklis pasirodė esąs visiškai realus.

 

Visais trimis čia paminėtais atvejais esminis momentas yra velionių ryšys su fizine realybe. Pirmame epizode mirusi moteris rašo laiškus iš ano pasaulio. Be to, ji neprisipažįsta, kad jau mirusi, nors pasakoja apie savo bendravimą su mirusiais. Antrame atvejyje mirusi žmona elgiasi kažkaip labai kasdieniškai – gamina vyrui vakarienę, kabina chalatą ant kėdės atlošo… Trečiame atvejyje mirusioji nelaiko savęs mirusia, ji tiki, kad yra gyva.

 

Išvada peršasi savaime – jokio ano pasaulio nėra, tie, kas išeina iš šio pasaulio, net nesuvokia, kad jie mirė. Jie ir toliau elgiasi taip, tarsi būtų gyvi. Be to, gyvi tikrąja prasme – fiziškai. Greičiausiai jiems perėjimas į kitą pasaulį atrodo kaip persikėlimas į kitą vietą, ir pakankamai materialią.

 

„Subtiliuoju pasauliu“ jis atrodo tik mums. Galbūt tuo ir pasireiškia persikūnijimo teorija: siela keliauja iš vieno materialaus pasaulio į kitą, kartais pakartotinai pakliūdama į tą patį išmatavimą. Ir kiekvieno to pasaulio gyventojams kito išmatavimo gyventojai dėl kažkokių dėsnių atrodo kaip bekūniai fantomai.

 

И.Перова “Интересная газета. Магия и мистика”


Leave a Reply

2500