NSO piešiniai laukuose sukurti lazeriais ir mikrobangomis?

Jei daugeliui besidominčiųjų rūpi, KAS tokius ratilus palieka, tai tokių, kurie diskutuotų, KAIP piešinius laukuose galima formuoti, tėra vienetai. Iš tiesų, kaip jie ten atsiranda? Ar neklaužados sąmokslo teorijų autoriai (arba ateiviai) ištrypia javus kojomis (kojytėmis)? O gal taikomi pažangesni metodai? Oregono universiteto (JAV) fizikos ir menų profesorius Ričardas Teiloras (Richard Taylor) neabejoja, jog piešinių laukuose autoriai savo įmantraus dizaino pokštus krečia naudodami išties pažangias technologijas – pradedant mikrobangine spinduliuote, baigiant GPS navigacine sistema. Ką į tai atsakys vienas iš tokių piešinių autorių?

 

Nūdienos žmonių sąmonėje mistinėmis aplinkybėmis laukuose atsiradę piešiniai dažniausiai priskiriami arba ateiviams, arba žmonėms, nevengiantiems pakurstyti sąmokslo teorijas. Kai kurie paslaptingus ratilus laukuose mačiusieji tiki, jog tai – galimi ateivių erdvėlaivių nusileidimo pėdsakai, o gal tam tikri proto brolių pranešimai žmonijai. Kiti įsitikinę, jog piešiniai laukuose – slaptų žinybų bandymų pasekmės, gal net slapti kodai orbitiniams palydovams ir kitai žvalgybinio pobūdžio technikai.

 

„Klausimas, KAIP tokius ratilus suformuoti, yra pakankamai moksliškas, – įsitikinęs Oregono universiteto (JAV) fizikos ir menų profesorius Ričardas Teiloras (Richard Taylor). Mokslininkas neabejoja, jog piešinių laukuose autoriai savo įmantraus dizaino pokštus krečia naudodami išties pažangias technologijas – pradedant mikrobangine spinduliuote, baigiant GPS navigacine sistema.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

„Nors piešiniai laukuose – labiau su pseudomokslu siejama tema, iš esmės tai yra gana nemenko tikslumo reikalaujantis mokslas, – tvirtina R. Teiloras. – Iš vienos pusės tai yra mistika, iš kitos – potenciali galimybė generuoti atsiradimo hipotezes ir įminti šios mistikos paslaptį. Taip, ta šiek tiek žaisminga ir egzotiška, tačiau kodėl nepamėginus apie tai pamąstyti?“

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Jungtinėje Karalystėje kiekvieną vasarą atsiranda po maždaug 100 tokių piešinių. Taip tvirtina jų autoriai. R. Teiloras turi keletą idėjų, kaip tokie „piešiniai“ suformuojami – idėjos išdėstytos mokslo tyrimų žurnale „Physics World“.

 

R. Teiloro mokslinių interesų sritis artimai susijusi su žmogaus rega – mokslininkas aktyviai darbuojasi dirbtinės tinklainės kūrimo procesuose. Šie tyrimai apima ir žinias, kaip žmonės regi ir suvokia juos supančias struktūras. Todėl neatsitiktinai eksperimentų metu mėginama tyrinėti, kaip žmonės mato ir suvokia meno kūrinius.

 

 

Profesorius pasakoja, jog jo vaikystės metais (priešpaskutinis XX a. dešimtmetis) piešiniai Anglijos javų laukuose dizaino aspektu po truputį darėsi vis sudėtingesni. Mokslininkas neslepia, jog net ir tuomet, kai jis pradėjo suvokti, jog piešinius laukuose sąmoningai palieka keletas papokštauti mėgstančių šelmių, susidomėjimas piešiniais nė kiek nesumenko, nes kai kurie iš jų buvo nepaprastai įmantrūs ir sudėtingi, sudaryti iš tūkstančių detalių.

 

„Mane labiausiai jaudino tai, jog nei meno, nei mokslo pasauliui visiškai nerūpėjo, kaip tokius šedevrus galima sukurti, – prisimena R. Teiloras. – Ir kaip tie šelmiai juos suformuoja vos per vieną naktį, kai laukuose būna tamsu? Sena pasakėlė, kad ratilai paprasčiausiai ištrypiami, mano protui atrodė absurdiška. Nujaučiau, jog tokie piešiniai neabejotinai yra mokslo technologijų ir meno samplaikos pasekmė.“

 

O kurių galų, tiesa pasakius, žmonėms turėtų rūpėti, kaip ten tie šelmiai krečia savo eibes? Pusiau juokais, pusiau rimtai R. Teiloras atkreipia dėmesį į tai, jog pasėliuose, kuriuose atsiranda mistiški piešiniai, kažkada būna nuimamas derlius, kuris perdirbamas į maisto produktus, kuriuos visi valgome. Tad žmonėms į piešinių laukuose technologijas galbūt nederėtų žiūrėti taip lengvabūdiškai.

 

Pasakodamas apie tai, kaip atsirado „ateiviškoji“ piešinių laukuose versija, R. Teiloras prisimena paskutiniajame XX a. dešimtmetyje spaudoje pasirodžiusius straipsnius, kuriuose piešinius ištyrę biofizikai pareiškė, jog piešiniuose aptiko mikrobanginės spinduliuotės pėdsakų. Vadinamieji ufologai ir kiti sąmokslų teoretikai netruko pateiktą faktą išlankstyti taip, jog netrukus paplito populiarioji versija, neva mikrobangas skleidė ateivių erdvėlaiviai arba mikrobangų užtaisais iš orbitinių aukštumų į niekuo dėtus javų laukus pliekiantys slaptieji CŽV palydovai.

 

Ir vis tik, kaip mikrobangine spinduliuote galima „ištrypti“ javų pasėlius? „Javų stiebuose yra sąnarius primenančių vietų, kuriose susijungia stiebo dalys, – aiškina R. Teiloras. – Tokius „sąnarius“ pašvitinus mikrobangomis, jie įšyla ir prasiplečia. Tai vadinama superkaitinimu (angl. – „superheating“). Kažkas panašaus vyksta ir mikrobanginėse krosnelėse. Tokiu būdu įšildyti stiebai ima linkti ir sugula horizontaliai. Išjungus mikrobanginį spinduliavimą, stiebai ir liks išgulę. Kur kas paprasčiau javus išguldyti mikrobangomis nei trypimu. Ne mažiau svarbu, jog mikrobangų atveju, išguldyti javai lieka nesumaitoti – juk labai švariai perlenkti tėra tik jų stiebai.“

 

Vargu ar verta ginčytis, jog tai vienaip ar kitaip susiję su moderniomis technologijomis. Nešiojami 12 voltų baterijų energija maitinami magnetronai atsirado tik visai neseniai. Anksčiau į pasėlių laukus, ko gero, tekdavo gabentis mikrobangų generatorius.

 

„Negaliu šimtu procentu tvirtinti, jog viskas būtent taip ir vyksta, – sako fizikos profesorius. – Mano straipsnis – tik vienas iš galimų paaiškinimų. Tačiau jame visi faktai sugula taip, jog piešinių laukuose fenomenui paaiškinti nebereikia jokių ateivių.“

 

Tarkim, tokiems grafikos darbams kurti tereikia atliekamo javų lauko ir magnetrono. Bet kaip javus išguldyti ratais?

 

„Jei piešinius daryčiau aš, pirmiausiai sėsčiau prie kompiuterio ir su dizaino programa susiprojektuočiau būsimo piešinio modelį, – pasakoja R. Teiloras. – Kitas žingsnis – piešinio išmatavimus perkelčiau į ekraną su GPS koordinatėmis. Toliau beliktų su GPS navigacijos imtuvu nukakti į pasirinktą lauką ir jame, orientuojantis pagal GPS parodymus, apsibrėžti piešinio siluetą. Jei piešinio taškus reikėtų sujungti idealiai tiesiomis linijomis, naudočiau lazerio spindulį. Štai taip.“

 

„O kas dėl fizinio javų išguldymo, tai… Žinoma, viena iš galimybių yra mikrobangos. Piešinio smulkias grafines detales galima suformuoti tuomet, kai javai jau sugulę, tačiau dar neatvėsę – tuomet jų stiebai tebebūna lankstūs. Tada ir galima išausti įmantriausius nėrinius. Žinoma, galbūt piešinių laukuose autoriai taiko kitokią technologiją, tačiau spėčiau, kad kažkas panašaus ir vyksta.“

 

Turint omenyje, kokiais įmantriais ornamentais laukus išmarginti pavyksta šių dienų naktiniams javų laukų grafikams, ko gero, šedevrus formuoja ne vienas asmuo. Net ir pasitelkus modernias technologijas, piešinius, tikėtina, formuoja keleto žmonių kolektyvas.

 

„Kai kurie piešiniai laukuose yra įspūdingo dydžio, – pripažįsta fizikas. – Jų skersmuo gali siekti net ir 115 metrų. O tame didžiuliame rate būna kokie 190 įvairiausio dydžio mažesnių ratiliukų. Tad istorija, jog tokius ornamentus per naktį išaudžia šelmių duetas, tėra pasaka. Žinoma, viskas prasidėjo nuo vieno ar dviejų žmonių, tačiau tai buvo labai seniai. Įmantriausius piešinius laukuose šiais laikais, ko gero, palieka ištisi autorių kolektyvai.“

 

Piešinių laukuose autoriaus komentaras

 

Piešinius laukuose formuojantis Džonas Lundbergas (John Lundberg) tikina laukuose naudojąs labai nedaug techninės įrangos. Tai tėra matininko įrankiai (matavimams) ir įrenginys, kurį autorius vadina „stiebų trypėju“ (juo išguldomi javai). „Stiebų trypimo mašina“ yra kur kas paprastesnės konstrukcijos, nei galima įsivaizduoti. Tai metro ilgio medžio plokštė, kurios šonuose išgręžta po dvi skyles. Pro jas įveriama ir įtempiama maždaug dviejų metrų ilgio virvė. Tuomet „pasėlių piešėjas“ viena savo pėda atsistoja ant tokios plokštės, o rankose nelyginant vežimo vadžias laiko virvę. Tuomet telieka žingsniuoti ir su tokiu originaliu apavu-slide viena koja guldyti javus.

 

„Galiu jus patikinti, jog javų stiebų niekada ir jokiais būdais nešildydavome, – tikina Dž. Lundbergas. – Jei tokių pėdsakų javuose aptinkama, jie arba nesusiję su ratilų formavimu, arba, kas labiausiai tikėtina, kažkaip neteisingai buvo surinkti tyrimo duomenys.“

 

Tiesa, piešinių laukuose autorius patvirtina, jog piešinių modelius pirmiausiai susiprojektuoja kompiuteriu, naudodamas tam tikras architektūrines programas. Po to brėžinius pasiima į lauką. Labai dažnai artimiausiomis dienomis po tokių išvykų piešinių fotografijos atsiduria pirmuose dienraščių puslapiuose.

 

Parengė Saulius Žukauskas


Leave a Reply

2500