Galvą praradusi statula

Kartą ryte, atvėręs Ternerio vaškinių figūrų teatro duris, sargas nustebęs pamatė, kad viena iš figūrų per naktį pakeitė pozą, o jos galva guli ant grindų.

 

Teatras, atidarytas Sakramente, Kalifornijoje 1857 metais, buvo kūrinys Ričardo Ternerio – antrepenerio, kuris apsilankęs madam Tiuso muziejuje Londone, nusprendė, kad toks šou bus populiarus tarp atvykėlių, užtvindžiusių miestą „Kalifornijos aukso karštligės“ priepuolio metu. Jo ekspozicijos centras buvo blankiai apšviesta scena su giljotina ir figūromis prancūzų, kurie buvo nubausti mirtimi Didžiosios Revoliucijos metu: ten buvo aristokratų pora (aprengta kažkada prašmatniais, o dabar nublankusiais drabužiais), kiure, freilina ir išblyškęs vyriškis juodu kostiumu. Lentelė ant figūros podiumo skelbė: Nikodimas Leopoldas Lepide, jis buvo mokesčių rinkėjas ir negailestingai plėšė varguolius. Būtent jo figūra pajudėjo tą naktį.

 

Paroda, kuri turėjo didžiulį pasisekimą, buvo atidaryta vos savaitę, kai sargas Ezra Poteris atėjo pas Ternetį ir papasakojo apie keistą įvykį. Terneris liepė imtis papildomų apsaugos priemonių, laikyti duris užrakintas naktį ir apeidinėti sales, bert karts nuo karto viskas kartojosi. Galiausiai Terneris ir Poteris nutarė praleisti naktį salėje su giljotinos kompozicija. Tačiau jie nepastebėjo, kaip užsnūdo, o kai atsipeikėjo, pamatė, kad mokesčių rinkėjo figūra vėl perkelta. Kitą naktį jie išsilaikė nemiegoję ir štai ką paskui pasakojo Terneris:

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

„Tai buvo stulbinama: maždaug pusę trijų nakties monsinjoro Lepide figūra pradėjo judėti. Iš pradžių sujudėjo rankos, paskui kojos. Po akimirkos pastebėjome, kad vaškinis veidas kiek paraudo, o antakiai susiraukė, tarsi figūra pyktų, ir paskui mes išgirdome balsą“.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Figūra kalbėjo prancūziškai, o šios kalbos Terneris nemokėjo. Bet jis pakartojo tai, ką išgirdo, kai tik atsirado proga, prancūziškai kalbančiam kanadiečiui ir tasai išvertė:

 

„Nejaugi negalima turėti ramybės netgi naktį? Žmonės ateina pažiūrėti, kaip mes mirštame, o dabar pasirodo šitie, kad pamatytų mūsų sielas, įkalintas vaške. Nebeateikite čia daugiau, kai sutems, kitaip pasigailėsite“.

 

Gandai apie neįtikėtiną įvykį pasiekė žurnalistą iš Sakramento, kuris paprašė leisti praleisti naktį salėje su vaškinėmis figūromis. Terneris sutiko ir jaunuolis buvo užrakintas salėje tuo metu, kai Poteris sargavo prie durų. Pusę trijų nakties jis pašoko ant kojų, pažadintas isteriško riksmo ir beldimo į duris. Jis greitai jas atrakino ir bejausmis žurnalistas krito jam ant rankų.

 

Vėliau laikraštininkas detaliai papasakojo apie viską, kas nutiko, aprašęs salę ir visas penkias figūras ant podiumų. Jis pranešė:

 

„Sėdėjau prieblandoje, blanki šviesa nuo lempų krito ant figūrų, kurios atrodė tokios gyvos, kad jų nejudrumas ir tylumas darė jas dar panašnesnėmis į vaiduoklius ar antgamtinėmis būtybėmis. Man atrodė, kad štai štai išgirsiu kvėpavimą, drabužių šnaresį – t.y. tuos garsus, kuriuos galima išgirsti žmonėse net esant visiškai tylai.

 

Valandą ar dvi aš pakankamai drąsiai žvelgiau į figūras. Visos jos buvo iš paprasčiausio vaško…

 

Figūros nejudėjo. Tačiau kiekvieną kartą, kai mesdavau žvilgsnį į mokesčių rinkėjo figūrą, man atrodė, kad jo poza truputį pasikeitusi. Aš nenuleidau nuo jo akių ir galiausiai šį tą pastebėjau. Figūros ranka judėjo. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau, netikėtai ji numetė galvą nuo pečių! Žvelgiau, tarsi suakmenėjęs, čiupęs už kėdės… Mano siaubui, vietoje galvos atsirado vaiduokliškas pavidalas su žiauria, pikta šypsena.

 

Jis pasisuko į mane ir nulipo nuo podiumo. Aš pašokau ir figūra-vaiduoklis pajudėjo į mano pusę. Labiausiai mane išgąsdino tai, kad jo galva buvo vaiduokliška.

 

Pasiekęs duris, ėmiau belsti, kviesdamas sargą pasižiūrėti į visa tai. Atsakymo nesulaukiau. Ėmiau belsti stipriau, kadangi vaiduoklis dar labiau priartėjo. Paskui ėmiau daužyti iš visų jėgų. Kai siaubingosios vaškinės rankos suspaudė man kaklą, aš surikau. Daugiau nieko negaliu prisiminti, kai atsipeikėjau, pamačiau tik susirūpinusį Ezro Poterio veidą.

 

Prisiekiu viskuo, kas man šventa, kad tai, ką papasakojau – gryniausia tiesa“.

 

Ryte Leopoldo Lepide galva buvo surasta ant grindų palei kitas figūras, tačiau kūnas riogsojo palei duris. Pirštai buvo plokšti ir beformiai.

 

Žurnalisto pasakojimas nepapuolė į spaudą iki 4 dešimtmečio, kai jis mirė. Mokesčių rinkėjo figūra buvo perlydyta ir pakeista kita, po to viskas liovėsi. Ternerio vaškinių figūrų teatras egzistavo iki 1885 metų.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Dee

„Bejausmis žurnalistas“ :D Turbūt iš rusų kalbos versta?

Torex

Niekas negali įsiminti tokio kieko teksto išgirdęs jį vieną kartą kalba, kurios nemoka! Šiuo atveju persistengė autorius.

dealer187

as irgi ta pati buciau pasakes bet po to ivykio, kuris mums ivyko ir kuri as cia buvau atsiuntes ir is kurio visi zvenge, db jau byski kitaip ziurau i tokius dalykus

algis

Visiski vejai……kazkokia pasaka ir tikrai nieko daugiau