Mirusieji atsisveikina su gyvaisiais
|Vaikinas, manydamas, kad gėdydamasi žinomos istorijos, ji pabėgo, pats nuėjo paskui, klausinėdamas tarnų ir kitos sesers Ignatavičiūtės, kur Domicelė. Bet visi žiūrėjo į jį nustebę, dievagodamiesi, kad jau kelis mėnesius nematė Domicelės Jiezne.
Kitą dieną atvyko pasiuntinys iš minėtų bičiulių namų ir atnešė liūdną žinią, kad Domicelė „nepaisant didžiulių gydytojo pastangų, vakar apie trečią valandą po pietų gimdydama mirė kartu su kūdikiu“.
Matyt, merginos mirtis, o gal ir vaiduoklio pasirodymas gerokai sukrėtė brolius. Jie savo valdose pastatė koplyčia nelaimingos merginos globėjos garbei, kur turėta kas savaitę aukoti mišias už mirusios sielą.
Šis įvykis tais laikais buvo žinomas bemaž visoje Lietuvoje. O štai kitas panašus pasakojimas, kurį užrašė kunigas V.Šauklys, rinkdamas medžiagą savo knygai „Kontaktai su anapusine tikrove“, išspausdintas Marijampolės rajono ir miesto laikraštyje „Naujas kelias“ (1992, Nr.44).
Maišiogaloj gyveno prelatas L.Chaleckis, buvęs vyskupo J.Matulaičio kancleris. Štai ką jis pasakojo: „1912 metais aš kapelionavau Gardino gimnazijoje. Darbo turėjau daug, tad ir mišias laikydavau anksti. Gruodžio 30 d. lipu iš antro aukšto ir skubu į Bernardinų bažnyčią. Laikrodis rodo 10 minučių aštuntos. Žiemos metu – tai ankstyvas laikas. Bažnyčia tuščia, nėra joje nė gyvos dvasios, išskyrus mano ministrantą, penktos klasės mokinį.
Mišių metu per „Orate Fratres“ atsisukęs nustembu: trys žingsniai į dešinę prie altoriaus klūpo mano tėvas ir žiūri į mane.
– Kaip jis čia atsirado ? – šmėstelėjo mintis. – Rašyta man, kad jis sunkiai serga, būgštauja, kad gali mirti. Tad buvau paprašęs sesers, kad mirties atveju duotų man žinią.
Mus skyrė apie 400 kilometrų. Aš gyvenau Gardine, o mano tėvas – Rečise, prie Dniepro. Tėvą lengvai atpažinau iš jo pakirptos barzdelės ir įprastų drabužių (mėgdavo vilkėti bekešu). Kai mišių pabaigoje atsigręžiau, tėvo jau nepamačiau. Tą pačią diena gavau telegramą: mirė tėvas. Sėdau į traukinį ir išvažiavau į laidotuves. Ir štai kas paaiškėjo: jo pasirodymas prie altoriaus ir mirtis įvyko tą pačią valandą.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Grįžęs iš laidotuvių, apklausinėjau ministrantą. Tas pasakė irgi matęs žmogų prie altoriaus. Tada aš jam parodžiau tėvo nuotrauką.
– Tas pats senukas, – patvirtino ministrantas, – tik jo plaukai buvo sutaršyti…
Toks yra prelato L.Chaleckio pasakojimas, kurį užrašė kunigas V.Šauklys, apsilankęs pas prelatą Maišiagaloj 1961 m.
O štai ir kitas jo užrašytas pasakojimas.
1979 m. Kovo 12 d. Adelė Kaupienė, Švenčionių gyventoja, gulėjo savo lovoje, bet dar nemiegojo, skaitė knygą, nors buvo 23 valanda. Staiga ji išgirdo barbenimą į lango stiklą. Atsikėlusi atitraukė lango užuolaidą, bet lauke jokio žmogaus nepamatė. Vos spėjo užtraukti užuolaidą, vėl išgirdo barbenimą. Tik jau į kitą langą. Moteris skubiai eina prie lango ir, praskleidžia užuolaidą, bet vėl nieko nemato.
Nei iš šio, nei iš to staiga atsiveria virtuvės durys, ir kažkas barkšteli į dujų balioną. A.Kaukėnienė skubiai eina į virtuvę ir nustebusi mato, kad durys kaip ir visada kabliu užkabintos, ir virtuvėje nieko nėra. Tad gal verandos durys pravertos, suabejoja moteriškė. Bet ir čia, atrodo, viskas tvarkoje, durys užrakintos.
Sunerimusi A.Kaukėnienė atsigula į lovą, bet užmigti jau nebegali. Kažkoks liūdesys spaudžia širdį, norisi verkti. Ir taip iki pat ryto.
Išaušus A.Kaukėnienė išėjo į darbą Sporto mokyklon… Netrukus jai paskambino duktė ir paprašė pareiti namo. Čia jos laukė liūdna telegrama iš Tolimosios Šiaurės. Telegramoje buvo žinia, kad jos sūnus Bronius Kaukėnas tragiškai žuvo Intos mieste.
Už savaitės moteris parsivežė sūnaus lavoną į Švenčionis. Vėliau paaiškėjo, kad panašius bildesius tą pačią dieną ir tą pačią valandą girdėjo ir A.Kaukėnienės duktė Janė, gyvenanti tame Intos mieste, Komių autonominėje respublikoje. Vadinasi, mirusysis arba jo fantomas sugebėjo vienu metu aplankyti du jam brangius asmenis, nors tarp jų buvo tūkstančių kilometrų nuotolis. Tik štai savo abu vizitus jis reiškė garsais, o ne vaizdu.
Šį pasakojimą pateikė kunigas K.Valeikis, dalyvavęs B.Kaukėno laidotuvėse ir pakviestas į gedulingus pietus.
Galimi ir tokie atvejai, kai mirštantieji aplanko gyvuosius sapnuose. Antai tokį pasakojimą pateikia buvęs Šakių gimnazijos, vėliau – Kauno Šančių gimnazijos direktorius K.Šapalas:“ mokydamasis gimnazijoje ilgą laiką draugavau su Jurgiu Krasnickiu, kuris už mane buvo kiek vyresnis. Baigęs gimnaziją, jis studijavo Vokietijoje, Miunsterio universitete. Parvykęs atostogų į Lietuvą, aplankydavo mane Marijampolėje, kur aš lankiau gimnaziją.
J.Krasnickis 1922 metais rudeniop ruošėsi atgal į Vokietiją. Kaune sutvarkė dokumentus ir piniginius reikalus, Marijampolėje aplankė draugus. Gimnazijoje skaitė paskaitą „Sielos problema“.
Vykdamas į tėviškę, spalio 25 dieną buvo užėjęs pas mane. Vėliau tą dieną, kiek blogiau pasijutęs, anksti atsiguliau. Užmigęs tuoj susapnavau, kad ilgais baltais marškiniais Jurgis Krasnickis, lyg kokiame rūke, atskrido prie manęs, pabučiavo ir išnyko. Jo veide buvo nedidelė tamsi dėmė. Sunerimęs pabudau.
Kitą dieną gavau žinią, kad spalio 25 dieną vakare prie Altesnykų ežero J.Krasnickas buvo piktadario nužudytas ir įmestas į ežerą. Kai nuvykome į laidotuves, draugas jau gulėjo pašarvotas karste su dėme veide, nes piktadario kulka buvo paleista iš užpakalio. Nušovė jį toks Kryžnauskas, nužudymo motyvai neaiškūs. Studentas buvo palaidotas Miroslave ant šventoriaus“.
Kai išėjo iš šio gyvenimo mano tėtis, po laidotuvių gulėdamas ryte lovoj, kažkodėl sugalvojau pafilmuoti telefonu savo kambarį. Lėtai filmuojant nuo vienos pusės iki kitos, staiga pradėjo filmuojamo telefono ekrano vaizdas stipriai trūkčioti ties lovos galu. Nuvedu tel į kitą pusę, viskas gerai, pasuku į tą pačią vietą, vėl visas vaizdas trūkčioja, mirguliuoja… to niekada nebuvo prieš tai ir po to… telefonas vis dar tarnauja kuo puikiausiai. Po to po kelių savaičių, sapnuoju tėvą ir jis man sako: negalvojau, kad tu taip stipriai mane myli… nors kol buvo gyvas, tai kartais ir pasibardavom, bet po to vėl kalbėdavom, po kelių… Skaityti daugiau »
taip pat buvo įdomus atsitikimas. Buvo mokykloje klasiokas, kuris mane vis tampydavo už kasų ar šiais pastumdavo, nes jo plaukai buvo raudonos spalvos, o aš jį vadindavau “ryžu”. Jis labai dėl to pykdavo. Kai užaugome susitikę maloniai pasikalbėdavome. Jokios neapykantos neliko nė lašo. Netoli mano tėvelių kapų sekančioje eilėje buvo palaidotas jo mažas miręs sūnelis. Susitikę prie kapo taip pat maloniai kalbėjomės gal prieš metus prieš jo mirtį. Jis sirgo onkologine liga. Eilinį kartą atėjus prie savo tėvelių kapo radau palaidotą klasės draugą į savo sūnelio kapavietę. Kaip paprastai nutinka laidojant mirusį mūsų kapavietė taip pat ir praėjimas tarp kapų… Skaityti daugiau »
Kai dar buvo gyva mano mama,mudvi sutarėm,kad kuri pirma mirsim,ateisim kitai pasakyt ar kas yra po mirties.Mama gulėjo reanimacijoj,o aš buvau grįžus ir ruošiausi vakare vėl važiuot aplankyt kaip 14,45val. mamos kambary kažkas subildėjo.Aš pagalvojau,kad su mama kažkas blogai ir už kelių minučių paskambino gydytoja ir pasakė,kad mama mirė.Naktį 2,45val pabudau,nes kitam kambary kažko šokinėjo mūsų kalytė Musė.Kai atėjau,ji žiūrėjo į sekciją ir vizgino uodegą.Pagalvojau,kad mama parėjo,bet nieko nesakiau.Grįžtant į miegamą kažkas sekcijoj lyg sprogo,toks garsas,kad stiklas trūko.Bet nieko nebuvo matyt.Ryte su sūnum ruošiausi važiuot dėl šarvojimo ir paprašė manęs smulkių pinigų.Liepiau pasiimti iš sekcijoj į storo stiklo cukrinę subertų… Skaityti daugiau »
laidojom pusesere reikėjo į rankas įdėti abrozdėlį tiksliau pasakius pašventintą paveiksliuką , pas mano mama buvo labai daug tų abrozdėlių tad rinkome kažkaip spontaniškai nebežiūrėdami į nugarėles , kada jau buvome įdėję šventaji paveiksliuką į rankas velionei, netikėtai susidomėjau užrašu,pasirodo velionė puseserė prieš daugelį metų švenčiu proga dovanojo minėtą Marijos atvaizdą mano mamai
Tikiu velem,pomirtiniu gyvenimu.Mano mama mire kai,mano suneliui buvo keturi menesiukai.Paskutini karta su ja kalbejome telefonu,pries mirti likus kelioms dienoms.Jos paskutiniai zodziai buvo saugok mano anukeli.Gyvenu ispanijoje,ir ta diena kai mire mama,pamenu su maziuku buvom kambaryje,kai isgirdau triuksma terasoje,issigandusi puoliau ziureti.Mano pilna terasa priskridusi balandziu,ne vienas ne du bet visas pulkas,issigande manes isskrido,o man sirdyje liko isgastis ir toks nemalonus jausmas,kunas drebejo..Ta vakara paskambino sese,jai dar net neistarus kad mire mama,man viduje kazkas sia zinia pranese greiciau.Suklupau..Nes as visa tai jau zinojau.Suzinojau kelinta valanda mama mire,tai buvo ta pati valanda kai balandziai man atnese sia zinia..Ir visada,kai mane mama aplanko mane… Skaityti daugiau »
O ar gali po laidotuviu mirusysis atsisveikinti sapne?Sesuo sapnavo teveli po laidotuviu ir jis pasakojo kad gyvena gerai,zino jog mires,bet labai dar norejo pamatyti ja…
manau, kad gali….as tikiu kad po laidotuviu mano mociute kuri mane uzaugino buvo pasirodziusi sapne, atsisveikino ir atsiprase uz padarytas klaidas, ir net gavau is Jos atsakyma i viena klausima, del kurio sau ramybes neradau, tik Ji galejo man atsakyti ir tik po mirties, nes jei butu buvusi gyva nebutu turejusi drasos…. Lai ilsisi ramybeje
Pamačiusi savo gyvenvietės pavadinimą pasakojime nes apšalau, pasiklausiu tėvų kas ta moteris, paaiškėjo, kad ji gyvena netoli mano namų…
Niekad su tuo nesusidurusiems, tai galbut skamba kaip nesamones bei haliucinacijos, taciau kas kita tiems, kurie tai patyre; tu pojuciu net neimanoma perteikti zodziais. Mano ir mane supanciu gyvenimai pilni tokiu nepaaiskinamu nutikimu, kurie galiausiai itikino, jog mirties ner. Is pradziu tie nutikimai gasdino, veliau I rankas pakliuvo knyga, kuri dave atsakymus I metu metus kankinancius klausimus ir sunaikino visas baimes. Vienas mane sukretusiu nutikimu buvo veliones mociutes pasirodymas sapne, kuriame ji pareiske jog greit ateis manes pasiimti. As verkiau melsdama dar leisti man pabuti bei pabudau asarotu veidu. Po poros savaiciu buvau uzpulta pakeliui namo, pajutusi I kuna iremta… Skaityti daugiau »
O kas per knyga ir as noreciau paskaityti.
Mano motinai mano broliui padeje agotos duona,kai tevelis numire nuo sunkios ligos,girdejosi grindu girgzdesys ir visokie bildejimai,agotos duona reikia padeti ten kur girdisi garsai,pvz ant palangiu prie pagrindiniu duru.Tikrai padejo galit pabandyti,aisku jos tureti reikia.
idomu