Reinkarnacija – gyvenimas po gyvenimo?

Siela tai paslaptingas visų žmogaus gyvybinių galių šaltinis ir palaikytojas suteikiantis žmogui asmeniškumą, tuo tarpu savo kūnu žmogus yra susijęs su šiuo pasauliu. Siela suteikia kūnui gebėjimą pažinti, jausti, įsivaizduoti, dar yra ir aukščiausias jos išsiskleidimas, dvasinis gyvenimas. Jo tobuliausias pasireiškimas kai žmogus stengiasi garbinti savo Kūrėją, mylėti, pažinti Tiesą, kurti. O dėka kūno mes bendraujame su kitais, galime jiems save pristatyti, perteikti savo mintys, jausmus, išgyvenimus… Todėl aukščiausia žmogiškos bendrystės forma yra dviejų žmonių, vyro ir moters, santuokinis kūno dovanojimas. Jis išreiškia viso asmens savęs dovanojimą. Tad matome, kad egzistuoja pamatinė, nedaloma, Kūrėjo norėta sielos ir kūno vienybė. Siela ateina tiesiai iš Dievo, unikali ir vienintelė visoje žmonijos istorijoje. Šis jos unikalumas tarytum „įsispaudžia“ konkrečiame kūne, kurį gauname iš savo tėvų. Labiausiai žmogaus unikalumas matosi jo veide, kurį prancūzų mąstytojas E. Levinas yra pavadinęs „asmens pasu“.

 

Tokiu atveju mirtis žmogui iškyla kaip tikra katastrofa. Ji nėra sielos išsivadavimas iš „kūno kapo“, nes kūnas nėra „kiautas“, „lukštas“, kurį mirties akimirką siela „nusimeta“. Mirdamas žmogus patiria savo būtybės „padalijimą“. Neveltui apaštalas Paulius mirtį vadina „paskutiniu priešu“(plg. 1 Kor 15,). Tad teorijos apie sielos „klajonės“ po kūnus atrodo absurdiškos. Juk tverdamas kiekvieną žmogų Dievas Kūrėjas mato jį kaip vieną asmenį, o ne atskirą sielą, serijinės gamybos vienetą. Jo siela ir kūnas reiškia konkretų asmenį, su savo gyvenimu, istorija, kuri Viešpaties akyse turi nenykstančią vertę. Manyti, kad siela atgimimų rate keičia kūnus, kaip kojines reiškia nuvertinti žmogišką gyvenimą, paversti jį kasdienės rutinos įkaitu, o nuo kūno atimti jo dvasinį lygmenį ir pasmerkti jį nuogam materializmui.

 

Mirtis žmogaus prigimčiai yra didžiausia neteisybė. Vis dėlto, krikščionys anot apaštalo Pauliaus išsireiškimo negyvena, kaip tie, kurie neturi vilties (plg. 1 Tes 4, 13). Ši viltis yra išreikšta mūsų Tikėjimo išpažinime: „Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą“. Laiške korintiečiams pasakyta, kad jei nėra kūno prisikėlimo mūsų tikėjimas yra tuščias (plg. 1 Kor 15, 14). Viltis, kad bus kūno prisikėlimas yra krikščioniško tikėjimo esmė. Svarbiausias šio tikėjimo akcentas yra kūnas. Būtent jis bus pašlovintas prisikėlimo dieną. Kaip sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „‘Kūno prisikėlimo‘ prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų „mirtingieji kūnai“ (Rom 8, 11) vėl bus gyvi“ (KBK, 990).
Todėl krikščionys turi gerbti savo kūną. Jis yra Dievo Dvasios šventovė (plg. 1 Kor 6, 19) ir jos buvimas, apsigyvenimas žmoguje, jam laiduoja prisikėlimą. „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). Tad mūsų kūnas yra numatytas amžinai ir nenykstančiai šlovei.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Gyvenimas dovanotas mylėti

 

Vis daugiau ne tiek vakariečių, bet Lietuvos žmonių pritaria reinkarnacijos doktrinai, kadangi jiems patraukli pati mintis apie savo kitus, būsimus įsikūnijimus. Savo priedermes ir pareigas galima atidėti kitam gyvenimui. Reinkarnacijos teorijos pakerėti žmonės nepaprastai greitai ima prisiminti, kas jie pagal profesiją yra buvę ankstesniuose gyvenimuose. Dažniausiai reikšmingomis asmenybėmis – visi buvę kunigaikščiais, princesėmis, faraonais ir pan. Tik labai retai tenka išgirsti, kad kas nors prisimintų ankstesniajame gyvenime buvęs valstiečiu, namų šeimininke ar vežiku. Ko gero, galėtume tarti, kad ši teorija leidžia žmogui kompensuoti savo neįgyvendinamus troškimus. Dar rečiau girdime, kad kas nors būtų pasakojęs apie savo buvusį gyvenimą katės, šuns ar karvės kailyje. Taigi Europą (ir Lietuvą) pasiekia mūsų kultūriniam kontekstui adaptuotos versijos, smarkiai nutolusios nuo savo originalo. Juk priimti induizmo religinę tradiciją su visa jos asketika, maldingumo praktikomis, dievybėmis, požiūriu į pasaulį gali ryžtis tik vienetai! Tuo tarpu, mokėti keletą jogos pratimų, deginti indiškus smilkalus ir kalbėtis apie reinkarnaciją yra madinga.

 

Kitas svarbus aspektas, kad mokymą apie reinkarnaciją bandoma integruoti į krikščionybę. Tačiau Biblijoje nėra net užuominos apie reinkarnaciją. Po mirties žmogaus siela patenka į mirusiųjų karalystę (hebrajų kalba šeolas, graikų hadas). Evangelijoje pagal Luką (16, 19–31) aiškiai sakoma, kad miręs žmogus negali iš mirusiųjų pasaulio grįžti į gyvenimą. Jėzus griežtai atmeta teoriją apie bausmę už nuodėmes prieš gimimą (plg. Jn 9, 1). Pažadas, kad pranašas Elijas vėl ateis (Mal 3, 23–24), išsipildė Jono Krikštytojo asmenyje (plg. Mt 11, 14; 17, 12–13), ir yra susijęs ne su reinkarnacija (plg. Lk 1,17), o su Jėzaus pirmtako misija. „Atgimimu“ (plg. Tit 3, 5; Jn 3, 3) Naujasis Testamentas vadina žmogaus atsinaujinimą per Šventąją Dvasią, o ne reinkarnaciją.

 

Laiškas žydams aiškiai ir nedviprasmiškai nusako žmogaus likimą: „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27). Dievas dovanoja žmogui vieną gyvenimą ir tik nuo jo paties priklauso kaip su šia dovana jis pasielgs. Dangiškasis Tėvas nori, kad mes atsakingai žiūrėtume į savo gyvenimą ir į jo teikiamas galimybes. Pati didžiausia iš jų yra meilė. Ji atsiveria kaip stipriausias iššūkis reinkarnacijos doktrinai. Jei priimtume reinkarnacijos logiką, mūsų artimi arba gyvenime sutikti žmonės yra tik viena atkarpa gyvenimų virtinėje.

 

Juk, jei su mylimais žmonėmis, vyru, žmona, vaikais, draugais, esame susieti keliems dešimtmečiams ir tik šiame gyvenime, o kitame bus visiškai nauji žmonės, tuomet meilė yra tuščias reikalas. Krikščioniškoje perspektyvoje meilė įgyja amžinybės matmenį. Didieji Bažnyčios mokytojai šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis teigė, kad danguje, dėl Viešpaties meilės pertekliaus, mes pažinsime vienas kitą ir turėsime bendravimą šlovingoje Jėzaus Širdyje. Taigi mūsų žmogiški ryšiai, kurių pagrindas meilė yra amžini! Mirtis niekada nesunaikins šios meilės. Meilė neleidžia gyventi tik sau, rūpinantis vien savo išsigelbėjimu. Neiname į dangų pavieniui. Kai pasieksime dangaus šlovę išvysime, kiek daug žmonių, pačių artimiausių ir tokių, kurių net nepažinojome dalyvavo mūsų išgelbėjimo procese.

 

Kai apmąstome meilės vaidmenį žmogaus gyvenime, matome, kad ji akivaizdžiai nesiderina su reinkarnacijos teorija. Tik neįsigilinus į krikščionybės skelbiamą žinią yra įmanoma ją bandyti integruoti į krikščionišką gyvenimą. Tai dvi iš esmės priešingos pasaulėžiūros. Mirtį ir kas už jos slypi krikščioniui nušviečia prisikėlusio Jėzaus Kristaus asmens, kuris yra gyvenimo bei mirties Viešpats, slėpinys.

 

Šaltinis: tomasviluckas.blogas.lt


2500
6 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Mer

O kaip patikrinti, kad krikščionybė yra vienintelė teisingoji religija??? Neįmanoma!

radan
Pavojingas žaidimas

mirusieji negali nieko pasakyti, demonai kalba jų vardu, kaip nuori taip klaidina mus. spiritistai užmezga santykį su šėtonu. tas prisistao devu, kalbas prieš dievą tikrąjį.

saturnas54

Problema yra ne pats gyvenimo po mirties klausimas ,bet žmogaus gebėjimas vibracijų(bangų) įvairovėje suderinti bangą ,kad pajėgtų jausti (priimti) anapusinius signalus.Žmonija ,išmokusi tai daryti ,išvengs daugelio tragedijų. Galės idealiau gyventi realiajame pasaulyje.Ir šis tekstas yra sielos kalbėjimas .O ar bandėte pasikalbėti ,pasitarti su mirusiais tėvais?Galbūt Jums tai padėtų…Būkite šviesūs ir laimingi.

Ramūnas Labanauskas

Patikslinsiu: Pirmaisiais amžiais kitokios krikščionybės – tokios, kokia ja laiko Viluckas – kaip ir nebuvo.

Ramūnas Labanauskas

Tomas Viluckas reinkarnacijos santykį su krikščionybe vertina labai supaprastintai. Visų pirma todėl, kad jis be pagrindo gnostines sroves laiko antikrikščioniškomis. Pirmaisiais amžiais kitokios – tokios, kokia ja laiko Viluckas – kaip ir nebuvo. Dauguma gnostikų buvo krikščionys, nes jiems vienokia ar kitokia prasme buvo svarbus Jėzus.