Ateivių apsilankymai

Žmoniją jau seniai jaudina klausimai: ar yra gyvybė Visatoje ir ar mus lanko protingos būtybės iš kosmoso? Ypač aktyviai šie klausimai pradėti aptarinėti antroje XX-o a. pusėje.

 

Būtent tada iš įvairių mūsų planetos kampelių vis dažniau ateidavo žinios apie ateivių pagrobtus žmones, danguje matytus neatpažintus skraidančius objektus ir aptiktas ateivių kosminių laivų bazes.

 

Buvo pranešama, kad tokie kosmodromai įrengti sunkiai pasiekiamose vietose Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Antarktidoje ir dar keliose vietose, kur gyvena labai mažai žmonių. Rusijoje tokių vietų yra gana nemažai. Viena iš jų yra didžiulė ir mažai apgyvendinta teritorija nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno pakrantės.

 

Tautų, gyvenančių Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, pasakojimuose ir legendose išliko nemažai užuominų apie susitikimus su paslaptingomis būtybėmis, nužengusiomis iš dangaus, apie ugnies kamuolius, pranykstančius taigos ežerų ir pelkių raizgalynėse, apie “mirties miestus” su nukreiptais į dangų šviečiančiais stulpais.

 

Apie panašų miestą pietinėje Kamčiatkos pusiasalio dalyje pasakojama viename senoviniame kamčiadalų padavime: tame krašte yra vieta, apsupta ugnies kalnų (vulkanų). Šios vietos centre yra daug suskaldytų akmens luitų, kurie sudaro keistus statinius, panašius į gyvenamuosius.

 

Nė vienas mirtingasis nedrįsta įžengti į šią teritoriją, nes priešingu atveju jo laukia baisi dievų, kurie tuose kraštuose nužengia ant tvirtos žemės,sukeldami žaibus, perkūnijas ir žemės drebėjimus, bausmė.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

1940-ais metais šiaurinėje Kurilų salų dalyje įvyko stiprus žemės drebėjimas, kuris pakeitė ir pietinės Kamčiatkos dalies landšaftą. Rusų jūreiviai, tais neramiais metais tarnavę kranto apsaugos tarnybos laivuose Ochotsko jūroje, savo vadovybei raportavo apie tai, kad netrukus prieš prasidedant žemės drebėjimui iš pusiasalio į dangų ėmė kilti dideli šviečiantys kamuoliai. Jie pakilo į tam tikrą aukštį ir nuskrido link Aleutų salų. Šių paslaptingų objektų pakilimas buvo lydimas galingu žaibavimu ir neįprastu dangaus švytėjimu, panašiu į šiaurės pašvaistę…

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tarp jakutų ir evenkų sklinda bloga šlovė apie Kežmos ežerą, esantį Jakutijos pietvakariuose. Daugelis Sibiro tyrinėtojų šį ežerą vadina vienu iš pačių paslaptingiausių vandens telkinių pasaulyje. Į Kežmos ežerą įteka Vilujaus ir Žemutinės Tunguskos upės. Taigoje esančio didelio ežero šiaurinėje pusėje yra gana didelė plynaukštė. Tačiau 50-ies km atstumu nuo paslaptingojo vandens telkinio žmonės negyveno nei anksčiau, nei dabar gyvena.

 

Taip pat šiuose vietose neužsiima savo veikla nei medžiotojai, nei žvejai – manoma, kad ežero rajone pagautas laimikis priklauso Kežmos dvasioms, skraidančiomis “ugniniais puodais”. Mažųjų Sibiro tautų tyrinėtojas Bražnikovas XX-o a. 4-ame dešimtmetyje savo darbuose užsiminė apie keistus mechanizmus, atsirandančius iš ežero, kuriuos jis matė vienos ekspedicijos metu.

 

9-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokslininkas Viktoras Kravcovas iš Novosibirsko, kuris apie Kežmos paslaptis žinojo ne tik iš nuogirdų, iškėlė savąją Tunguskos katastrofos versiją. Jo nuomone, 1908-ais metais prie Tunguskos sudužo ateivių kosminis laivas, kuris turėjo nusileisti Kežmos ežere. Savo hipotezei patvirtinti jis pateikė galimo dangaus kūno kritimo schemas ir trajektorijas, paremtas 3-io dešimtmečio ekspedicijos metu padarytomis fotografijomis bei savo paties darytomis buvusios katastrofos nuotraukomis iš oro. Kravcovas taip pat tvirtina, kad vieną kartą skrendant virš ežero, vandenyje buvo matomi šviesos spinduliai ir persipinantys apskritimai, kuriuos niekaip negalima priskirti atmosferos ar kitokiems gamtiniams reiškiniams.

 

Kalnų Altajuje yra nemažai žinomų vietų, kuriose galima rasti ateivių apsilankymo Žemėje pėdsakus. XX-o a. 3-iame dešimtmetyje buvo tiesiamas Ciuisko kelias. Kelio tiesėjai ne kartą rado nežemiškos kilmės daiktų. Kaip pavyzdį galima pateikti faktą, kad atliekant sprogdinimo darbus Cibito gyvenvietės rajone, tiesėjai aptiko stelą, kuri pati buvo iš nežinomo metalo ir iš uolienos išlindusi apie 1,5 m. Buvo bandoma išvalyti ruožą būsimam keliui ir pašalinti keistąjį objektą, tačiau paaiškėjo, kad stela leidžiasi į žemę taip giliai, kad atrasti jos pagrindo nepavyko.

 

Dar daugiau, maždaug 2 m gylyje šalia stelos darbininkai aptiko dešimtis sidabrinių futbolo kamuolio dydžio sferų, kurios nuo kontakto su oru pavirsdavo į greitai išgaruojantį skystį. Vienas netoliese radinio buvęs kelininkas nusidegino akis.

 

Už 50 km nuo šios vietos kelininkai aptiko senovinį miestelį, apsuptą akmeninių uolų, kurio centre buvo plokščia ir visiškai lygi granito plokštė su aplydytais kraštais. Šalia granito plokštės pagrindo stovėjo lygiai tokia pati stela.

 

Nemažai faktų apie susitikimus su keistais skraidančiais aparatais pasakoja alpinistai, kopę į Altajaus kalnus ir Sajanus. Novosibirsko alpinistas Andrejus Rozanovas atsimena atvejį, kuris įvyko 1990-ais metais, kopiant į antrą pagal aukštį Altajaus viršukalnę Maašei-Baš. Kai 5 žmonių grupei iki viršūnės buvo likę 15-20 metrų, alpinistai išgirdo ūžesį, primenantį lėktuvo variklio gausmą, ir neužilgo pamatė, kaip virs apsnigtos viršukalnės pakibo greitai besisukantis sidabro spalvos diskas.

 

Vienas alpinistas spėjo iš kišenės išsitraukti fotoaparatą. Pasigirdo tylus garsas, kai paspaudė fotoaparato mygtuką, bet iš karto alpinistus apakino ryškus šviesos pliūpsnis. Atrodė, kad po jais esantis kalnas sudrebėjo. Tik žymiai vėliau alpinistai suprato, kad tuo metu juos galėjo užklupti sniego lavina, kurios gana dažnai atsiranda po tokių drebėjimų. Apkurtinti ir apakinti alpinistai vėl atsigavo po kokių 5 minučių, kai keistojo disko virš viršūnės jau nebebuvo.

 

Grįžus į bazę buvo išryškinta fotojuostelė. Tačiau būtent tas kadras, kuriame turėjo būti įamžintas keistas skraidantis objektas, buvo apšviestas.

 

Šaltinis: Mįslės ir faktai 2010 (nr. 03)


2500