Ar gali būti, kad žmonės netyčia apgyvendino Mėnulį?

1983 metais, Japonijos mokslininkų komanda ekspedicijos Antarktidoje metu atsitiktinai susidūrė su samanų krūva, kurioje buvo apsistoję labai keisti sutvėrimai.

Samanose gyveno lėtūnai – milimetro ilgio gyvūnai, panašūs į pliušinio meškučio ir vikšro mišrūną. Lėtūnai, kurie dar kartais vadinami „vandens meškučiais“, bei samanos, kur jie aptikti, buvo suvynioti į popierių, patalpinti į plastikinius maišelius ir užrakinti šaldikliuose -20°C šaltyje.

Čia jie liko sušalę ir užmiršti daugiau nei 30 metų.

Atėjus 2014 metams mokslininkai atitirpdė šiuos lėtūnus ir ką jūs manote? Šie vaikštinėjo po visą Petri lėkštelę, lyg nieko net nebūtų nutikę. Negana to, jie ėmė daugintis!

Mokslininkai vis dar plečia savo žinias apie lėtūnus ir įspūdingus jų išgyvenimo gebėjimus praktiškai bet kokioje aplinkoje. Jie išsiaiškino, kad skirtingos lėtūnų rūšys turi skirtingas adaptacijos priemones pačioms įvairiausioms aplinkos grėsmėms.

Karštose sąlygose jie išskiria šilumos smūgio baltymus, kurie apsaugo kitus baltymus nuo trūkinėjimo. Kai kurie lėtūnai geba aplink savo kūnus formuoti burbulines cistas.

Lyg pūkinės striukės šios cistos leidžia jiems išgyventi atšiauriausius klimatus. Sausose sąlygos jie susitraukia į apsauginę piliulės formą, dar vadinamą tunu. Šioje būsenoje jie ištisus dešimtmečius gali išgyventi be vandens ar net sušalę lede.

Lėtūnai gyvena kiekvieno žemyno vandenynuose ir dirvožemyje, bet kuriame klimate, bet kurioje platumoje. Išskirtinė jų ištvermė leido jiems užvaldyti visą planetą, o taip yra todėl, kad lėtūnai yra viena ištvermingiausių, o galbūt ir pati ištvermingiausia Žemės planetos gyvūnų rūšių.

Tačiau dabar jie atsidūrė Mėnulyje. Kur? Mėnulyje! Kaip tai nutiko? Skaitykite toliau:
Balandžio mėnesį mėnuleigis „Beresheet“ – privačių lėšų finansuotas Izraelio projektas, sudužo Mėnulyje. Kaip pasakojo Loren Grush iš „The Verge“, tai nebuvo labai sudėtinga mokslinė misija: jos metu planuota atlikti kelis paprastus Mėnulio magnetizmo testus.
Deja, tačiau dėl kompiuterinės klaidos erdvėlaivis nesėkmingai nusileido ir sudužo Žemės palydove.

Visgi, dalis misijos gyvuoja toliau. Grupė pavadinta „Arch Mission Foundatin“ erdvėlaivyje įrengė tam tikro pobūdžio „biblioteką“ ir jie tiki, kad ji galimai išgyveno.

„Arch Mission Foundation“ tikslas yra „palaikyti planetos Žemės atsarginį planą“ ir jie norėjo Mėnulyje patalpinti informaciją, kuri leistų išsaugoti mūsų civilizacijos įrašus milijardams metų.

Ateityje, po mūsų išnykimo, jeigu Mėnulyje nusileis ateiviai, jie suras šį archyvą ir galimai sužinos apie mus.

„Biblioteka“ buvo įrėžta į nikelio-metalo diską ir į ją įtraukta beveik visa angliškoji „Wikipedia“, klasikinių knygų kopijos, žmonių kraujo pavyzdžiai ir lėtūnai (nes jeigu kas nors, šiuo metu egzistuojantis Žemėje ir išgyvens artimiausius milijardus metų, tai bus tik jie).

Daugelis šių lėtūnų yra padengti apsauginiu sakų sluoksniu – lyg gintaras apsaugantis seniausiai mirusius uodus, kurie kadaise įstrigo medžių sakuose.

Manoma, kad diskas išgyveno nesėkmingą nusileidimą. Tai skatina klausimus: kaip ilgai šie lėtūnai gali išgyventi Mėnulyje?

Kodėl lėtūnai yra tokie ištvermingi?

Svarbu pabrėžti: lėtūnai yra beveik nesunaikinami tik tuo atveju, kai jie įžengia į specialią būseną, vadinamą kriptobioze.
Šioje būsenoje jie įtraukia savo kojas ir iš savo kūnų išstumia visą drėgmę, taip apsaugodami save. Būtent šioje būsenoje buvę lėtūnai buvo patalpinti į „Beresheet“ ir jo pagalba nugabenti į Mėnulį.

Būdami šioje išlikimo būsenoje lėtūnai gamina glicerolį (antifrizą) ir trehalozės sekretą – paprastą cukrų, kuris mumifikuoja juos į stiklinius šarvus.

Šis procesas vadinamas vitrifikavimu. Būdami minėtojo tuno būsenoje savo metabolizmą lėtūnai sumažina 99,99 procentais ir tuomet laukia, kol aplinka taps jiems palankesnė.

2007 metais Europos kosmoso agentūra paleido palydovą, kuris tarp daugybės kitų dalykų drauge gabenosi ir „žiemojimo“ būsenoje buvusius lėtūnus. Čia jie selektyviai susidūrė su kosmoso vakuumu ir kosmine radiacija.

Po dešimties dienų lėtūnai sugrįžo į Žemę ir dehidratavosi. Įspūdinga tai, kad būrys jų išgyveno radiaciją ir kosminį vakuumą bei tapo pirmaisiais gyvūnais istorijoje, kurie išgyveno visišką atsidengimą ir kosmoso poveikį.

Jei kokia nors katastrofa nuo Žemės paviršiaus nušluos beveik visas gyvybės formas, tarp jų ir žmones, tikėtina, kad lėtūnai tai išgyvens.

Kodėl taip svarbu, kad lėtūnai išgyventų Mėnulyje?

Mėnulis susiformavo prieš daugiau nei 4 milijardus metų. Didžiąją dalį savo egzistencijos jis buvo visiškai sterili aplinka.
Žmonija į Mėnulį atnešė pirmąją gyvybę – mikrobus, slypėjusius išmatose ir kitose žmonių atliekose, kurios mūsų planetos palydovą pasiekė prieš 50 metų „Apollo“ misijų metu. O dabar čia jau esama ir lėtūnų.

Jei lėtūnai sugebės išgyventi ant Mėnulio paviršiaus – išskirtinai atšiaurioje, apšvitintoje aplinkoje, tuomet tai galėtų padėti mums suprasti gyvybės atsparumą.

Tai taip pat galėtų padėti mums tirti hipotezę, kad gyvybė visiškai neprasidėjo Žemėje. Galbūt ją čia pasėjo mikrobai, atkeliavę iš kitų pasaulių.

Jei gyvybė gali išgyventi Mėnulyje, net ir žiemojimo būsenoje, tai galėtų reikšti, kad ji gali taip pat išgyventi ir ilgą laiką, praleistą giliajame kosmose, keliaujant tarp skirtingų pasaulių.

Šaltinis: https://www.gismeteo.lt/news/